Gatvių pervadinimai Lietuvoje niokoja šalies istoriją
Vieni naujausių šalies užmojų, tiesa, pamažu įgyvendinamų, tai pervadinti gatves. O taip pat užsikimšti ausis – kaip jau darosi įprasta. Kita vertus, pamažu tuštėjančias gatves greitu metu būtent taip ir vadinsime – „Tuščiomis ir apverktinomis“. Nepaisant to, pokyčių traukinys važiuoja toliau, genamas kitų nuomonės nepaisymo agendos.
Nepopuliari nuomonė turi jėgą iššaukti nesantaiką. Lietuviai svarsto: ar mes laisvi, ar užčiaupti ir surakinti. Taip taip, Lietuva taiki šalis, tačiau ant šakos kariamas tas, kuris parodė balsą – būtent dabar – vykdant gatvių krikštijimo ceremoniją[1].
Apie Nėries gatvių situaciją rašyta nemažai. Tautiečiai nesupranta, kam apskritai niokoti istoriją? Nuvertėm paminklus, kurie buvo meniški, nes tai sovietmečio. Ir dar daug kitų dalykų pridarėme. Ei, bet vis tik gali būti, jog mes nedaug kuo skiriamės nuo okupantų, niokojusių bažnyčias. O kur gi dar atstatinėjami dvarai… Norima panaikinti „priespaudos liekanas“, tačiau jei naikinti, tai davai naikinam viską: daugiaaukščius, kultūros centrus. Analogiškai.
Žmonės, nesutinkantys keisti S. Nėries gatvės pavadinimų, mano galiausiai gausiantys „baudą“. Tikimasi, jog kol gyventojai patys nenorės jų pakeisti, tol galimai jos tokios ir liks. Svarstoma, kokiam „minkštagalviui“ užkliuvo poetė? Tiek metų viskas buvo gerai, o dabar prireikė pasirodyti, kad kažką veikia. Tiesa ta, kad ir mūsų tėvai, ir seneliai turėjo pasirinkimą. Tik kažin, ar prisitaikę prie buvusios santvarkos kūrė socialistinį rytojų ar, pavadinti liaudies priešais, laiką leido tremtyje, kalėjimuose, psichiatrinėse ligoninėse.
„Cancel kultūra“ verčia S. Nėries paminklus, pervadina gatves ir mokyklas
Vis dažniau teisiame iš „viską žinančiųjų“ perspektyvos – nes „cancel“ kultūra verčia mauti kelnes, bet ne sau – kaimynui, šiam klaupiantis ant kelių prieš tautos švarintojus[2]. Nors istorija kai kam nelabai nesvarbi, tautos nuomonė vis tik turėtų būti išklausoma. Tačiau ne… „Cancel kultūristai“ nieko nelaukę verčia S. Nėries paminklus, pervadina gatves ir mokyklas, ir tuo pačiu metu pilna gerkle plėšia „Mūsų dienos kaip šventė“.
Tačiau net du iš trijų Lietuvos gyventojų mano, jog nereikia keisti gatvių ir pastatų pavadinimų, kuriems anksčiau buvo suteiktas sovietmečio rašytojos Salomėjos Nėries vardas. Tokią poziciją išsakė 65 proc. apklaustųjų.
Nuo 2023 metų gegužės 1-osios Lietuvoje įsigaliojo dekomunizacijos įstatymas, taikomas bet kokia forma įamžintiems ar vaizduojamiems asmenims, simboliams, informacijai, propaguojančiai totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas. Dar pavasarį vadinamoji Desovietizacijos komisija ne vienai savivaldybei pateikė rekomendacijas pakeisti S. Nėries gatves.
S. Nėris drauge su kitais rašytojais, kaip žinome, kūrė sovietų valdžią šlovinančią poeziją ir prozą, 1940 metais kaip Liaudies Seimo delegatė vyko į Maskvą su prašymu priimti Lietuvą į Sovietų Sąjungą. Dalis literatūrologų ir kitų mokslininkų ypatingai pabrėžia pastarosios kūrybos reikšmę lietuvių literatūrai ir kolektyvinei atminčiai bei jos vėlesnę atgailą dėl bendradarbiavimo su sovietų valdžia.
Užsimota pakeisti ne tik S. Neries, bet ir P. Cvirkos gatvės pavadinimus
Galima tik įsivaizduoti, kaip įsiuto „woukeriai“, „cancelintojai“ ir globalistai, spręsdami vieną „svarbiausių Lietuvos problemų“ keičiant gatvių pavadinimus. Tokie žmonės, kaip manoma, tikrai mėgins „užcancelinti“ kiekvieną prieštaraujantį. Tada mūsų pareiga – „cancelinti cancelintojus“ ir nevirsti prisitaikėliais.
„Pagrąžinti“ užsimota ne tik S. Neries, bet ir P. Cvirkos gatvę[3][4]. Tačiau žmonės mano, kad yra blogesnių dalykų, kuriuos reikia šalinti mūsų valstybėje. Betgi dar yra miestų taryba, vicemerai – ir, žiū, prieštaraujančių nebelieka. Nors skaičiuojami keli debilizmo bangai atsilaikę miestai, dažniau virkaujama ir susitaikoma, inteligentijai tylint išvis.
Kaip paprasta. Ateina tie, kuriems praeitis nenaudinga ir ją pakeičia. Kaip, beje, pakeitė ir savo istoriją, kad neatrodytų ateities kartoms parazitais. Su tokiu mąstymu greitu metu ir Gedimino pilis nuslinks nuo kalno ir bus palaidota.
Pasirodo, kuomet visa Lietuva dainavo „Mūsų dienos kaip šventė, kaip žydėjimas vyšnios“, kažkas tuo metu rengė planus, kaip poetę nutrinti nuo šios šalies paviršiaus. Juk mirusi negali apsiginti nepaisant savo genialumo. Kai kam nejučia kyla klausimas: kada bus nuteistas Gentvilas, išparceliavęs Lietuvos miškus?
Kaipgi be mažos refleksijos: mes šauniai saugojame ir gerbiame kitų tautų kultūros ženklus Lietuvoje. Negirdėta, kad, tarkim, žydai patys savo rankomis griautų ar net abejotų savo gentainių menininkų kūrybos išliekamąją verte. Tačiau, kad ir kokia pabaiga benutiktų, dainų Salomėjos Neries tekstais nei iš tėvų, nei iš kūrybos niekas neišgrauš.
Griauna ir naikina greičiausiai tie, kurie nieko gyvenime nesukūrė ir nepastatė. Tačiau istorijos pakeisti neįmanoma – galima tik suklastoti – paminklai jau seniai pastatyti žmonių širdyse.
Praėjusiais metais Lietuvoje įregistruota 13 sovietinių gatvių pavadinimų pakeitimų. Tautiečiai ironizuoja (o kas jiems belieka): „Kam tos gatvės, kai Lietuvoje liko 3 miestai, 2 miestukai ir keletas kaimo dydžio gyvenviečių – tokiais tempais, ko gero, neliks ir mūsų pačių.“
