Miškas muša antirekordus
Tiesa ta, kad vešlus kraštovaizdis yra žinomas dėl iškilusių šimtų metų senumo medžių. Tačiau pastaruoju metu miškas sulaukia dėmesio ir dėl kitų priežasčių: dar du kūnai neseniai buvo rasti pamėgtoje savižudybių vietoje – vaizdingame Aokigaharos miške netoli Fudžio kalno Japonijoje. Beje, vidutiniškai 50 žmonių kasmet išeina į šį mišką ir daugiau nebegrįžta. Na, o keisčiausia tai, jog rašytojas Wataru Tsurumi, vertinantis įvairius nusižudymo metodus pagal skausmo stiprumą, įdėtas pastangas ir lavono iškraipymą, pernelyg idealizuoja bei romantizuoja Aokigaharą[1].
Be kita ko, nuo tada, kai buvo išleista šio autoriaus knyga, iliustruojanti tokį vyksmą, padaugėjo žmonių, nusižudančių šiame tankiame, maždaug Tokijo dydžio miško plote, vadinamame „medžių jūra“. Tuo tarpu prieš kiekvieną žiemą vykstančios paieškos, kurias įprastai atlieka didelės policininkų bei ugniagesių pajėgos, tampa niūriu kasmetiniu įvykiu, kuris, anot prognozių, ateityje turėtų dar labiau išaugti. Aišku, sunku pasakyti, dėl ko tiek daug žmonių nusižudo, bet negalima atmesti vis didėjančių finansinių problemų dėl prastos ekonomikos.
Ne paslaptis, jog savižudybių, susijusių su ekonomika, pastaraisiais metais padaugėjo beveik 20 procentų visame pasaulyje, mat bankrotas ir nedarbas jau dabar siekia rekordinį lygį. Juolab kad Japonijoje šis aktas dažnai laikomas ganėtinai garbingu būdu pabėgti nuo nesėkmių ar gėdos jausmo.
Šalis taip pat yra viena iš tų valstybių, kur savižudybės atveju mokamos gyvybės draudimo išmokos, dėl ko sakoma, kad apdraustiesiems yra dvigubai didesnė tikimybė atimti sau gyvybę. Tarp kitko, šis aspektas tapo veiksniu, lėmusiu trijų verslininkų savižudybę, kurių įmonės kitados atsidūrė ant žlugimo slenksčio. (Vienas iš jų paliko netgi 900 000 svarų sterlingų mirties pašalpą, siekdamas išgelbėti įmonę).
Aokigahara miške yra ženklai, raginantys sutrikusius lankytojus vertinti savo gyvenimą
Kaip jau supratote, savižudybių skaičius Japonijoje yra didesnis nei daugumoje išsivysčiusių pasaulio šalių. Tuo tarpu prieštaringai vertinama bei pasipelnyti nusprendusi „YouTube“ žvaigždė Loganas Paulas ir jo vaizdo įrašas, prieš kurį laiką pademonstravęs, kaip tariamai atrodo Aokigaharos miške rastas irti pradėjęs kūnas, sukėlė platų atgarsį dėl neadekvataus elgesio psichinės sveikatos atžvilgiu. Žinoma, po šio gesto asmuo paskelbė rašytinį atsiprašymą ir jau kitą dieną, internete pasipylus intensyviai kritikai, įrašas buvo pašalintas.
Dargi įdomu tai, jog prie įėjimo į mišką pakabintas ženklas lankytojams primena, kad „gyvenimas – brangi dovana“. Čia galima rasti ir tokių japoniškų samprotavimų, kaip „Dar kartą pagalvok apie savo tėvus, brolius, seseris, vaikus bei kitus artimuosius“ ir „Prašau nesikankinti vieniems ir paprašyti pagalbos“, tokiu būdu raginant netylėti jaučiantis sutrikus.
Galima drąsiai teigti, jog tamsi Aokigaharos reputacija gyvuoja jau kelis dešimtmečius. Be to, 2016 metų amerikietiškame siaubo filme „Miškas“ (angl. „The Forest“), pastatytame remiantis tikrų istorijų atgarsiais, vaizduojama moteris, einanti ieškoti savo seserų dvynių, kurios paslaptingai dingo miško glūdumoje. Ir šio filmo dėka vietovė tapo viena iš labiausiai lankomų.
Remiantis vietos valdžios pranešimais, 2013–2015 m. čia nusižudė daugiau nei 100 žmonių, kurie nebuvo iš Aokigaharos apylinkių[2]. Ekspertai ilgai svarstė, kodėl jie nusprendžia ateiti į mišką mirti, kol apklausus saujelę savižudybę išgyvenusių asmenų buvo išsiaiškinta, kad pagrindinė priežastis – norėjimas mirti nemačiomis. Kita vertus, manoma, jog filmai ir žiniasklaidos pranešimai taipogi atliko tam tikrą vaidmenį įtakodami konkrečius veiksmus, mat kai kurie galėjo keliauti į mišką iš kitų provincijų, nes neva norėjo dalytis ta pačia vieta ir patirtimi su kitais.
Svarbu paminėti, kad bėgant metams bandoma pažaboti savižudybes miške ir šalies mastu: vietos valdžia prie įėjimų į mišką pastatė apsaugos kameras; savižudybių prevencija miške apėmė ir tilto bėgių pakėlimą į sunkiai pasiekiamą aukštį, savanorių mokymą kalbėtis su lankytojais, policijos patruliavimo miško prieigose didinimą bei atgrasymą nuo filmų bei televizijos laidų, galinčių skatinti miško, kaip vietos, kurioje galima nutraukti gyvenimą, reputaciją.
Koronaviruso pandemija padidino psichinių ligų mastą
Tankus žaliuojantis miškas, kuriame dėl geležies, esančios dirvožemyje, mobiliojo telefono signalas išnyksta it dūmas, traukia žmonių akis ir gyventi nebenorinčias širdis.
Taip, savižudybė – itin sudėtingas reiškinys, turintis begalę motyvų, įskaitant ekonominį nuosmukį, o ypatingai Japonijoje. Be kita ko, čia gaji stigma dėl psichikos sveikatos priežiūros, ypač vyrams, dėl ko šalyje tendencinga vertinti savižudybę kaip daugiau mažiau „racionalų“ sprendimą.
Kai kurie tyrimai rodo, jog savižudybės formos taip pat laikomos mažiau priimtinomis tam tikrose religinėse kultūrose, tačiau Japonijoje religija yra ne tokia griežta, o savižudybė – nėra mirtina nuodėmė, kaip krikščionybėje[3]. Ir vis tik, nors, pasak PSO, savižudybės Japonijoje ilgą laiką buvo tabu tema, džiugu, kad šalies vyriausybė nuo 2000-ųjų metų startavo su reagavimo programomis, kuriomis siekiama sumažinti jų skaičių.
Tarp kitko, ekspertai atkreipė dėmesį ir į kultūrinius skirtumus, tvirtindami, kad gydytojai privalo juos žinoti, jog galėtų pasiūlyti pritaikytą psichikos sveikatos priežiūros metodą, apimantį skirtingas japonų bendruomenes. Galiausiai jau dešimtmetį samdomi žmonės, patruliuojantys miške, jog prisiartintų prie kiekvieno, kuris galbūt neatrodo kaip paprastas turistas, einantis apsižvalgyti.
Žinoma, šiuo atžvilgiu koronaviruso pandemija irgi padarė savo „darbą“. Tačiau, vyriausybei pastebėjus tokio reiškinio augimą, buvo padidintas metinis savižudybių prevencijos biudžetas ir aktyviau integruojamos priemonės, skirtos psichikos sveikatai gerinti. Ir visgi, nors tai kai kuriais atvejais padėjo atgrasyti žmones nuo savęs žalojimo, vis dar yra pranešimų apie pavienių kūnų atradimą paslaptingose vietose.
