Remiamasi įstatymais – kad nepradėtų vogti ne tik Šličytės vėliavos, bet ir kunigo sutanos
Sausio tryliktąją – Laisvės gynėjų dieną, Lietuvos šeimų sąjūdžio žmonės, kaip įprasta, ne tik aplankė žuvusiųjų Laisvės gynėjų Stasio ir Danielos Lozoraičių kapus pagerbdami pastarųjų atminimą. Neužmiršti Marijos Žemėj ir tie, kuriuos žino visa Lietuva: už atsidavimą garbė atiduota disidentui kunigui Robertui Grigui, garsiąją naktį malda stiprinusiam narsius Lietuvos gynėjus, taip pat Zitai Šličytei – vienai iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos autorių[1]. Nors šalies geradariai atskiria pelus nuo grūdų, atsidavusį pilietį – nuo parsidavėlio ir šviesą – nuo šalį vis dažniau temdančios jėgos, kartais vis tik renkasi nebylio poziciją, regėdami, kaip Lietuva stumiama į pragaištį – be bilieto atgal.
Šiuolaikinis pasaulis skelbia, neva sentimentais (ir „filosofavimais“) sotus nebūsi. Tačiau robotizuota „rinkliavos sistema“, stovinti ant tiksinčio „blato“ pamato, smarkiai klysta: tik atvira siela grįstas bendravimas – iš širdies į širdį – lemia pilietinį klestėjimą, deja, daugeliui iš mūsų vis dažniau pamirštant ištarti „ačiū“ – sušildantį, suartinantį ir padedantį užmegzti taikų ryšį. Tai – nepalyginamai aukštesnis įvertinimas už visus veidmainiškus dabartinės valdžios „oro gadinimus“ šaudant į save ir savo artimą.
Vis dėlto Lietuvos priešams (fiktyviems šalies patriotams) ir šįsyk kai kas neprasprūdo pro akis: vos automobiliams su vėliavomis išvykus iš ponios Z. Šličytės namų, kuriuos su visa pagarba nulydėjo miestelis, tą pačią naktį ar netgi vėlų vakarą nuo garbingo amžiaus moters namo nenaudėliai nukabino Lietuvos Respublikos vėliavą. Akivaizdu, kad jos neparduosi, ja neužsiklosi ar neužsitamsinsi naujos klasės automobilio langų – vėliavų pasipelnymo tikslais niekas nevagia; tai ne kas kitas, kaip ciniškas pasityčiojimas iš negalinčios apsiginti moters – siekis parklupdyti bei įbauginti.
Istorija liudija, jog pastaroji ne iš tų, kurios kreiptųsi į teisėsaugą dėl savęs. Tačiau išpuolis prieš visiems žinomą valstybei nusipelniusį asmenį turi nenuginčijamą visuomeninę reikšmę: šis gyvuliškas pažeminimas nepalyginamai svarbesnis už bet kokį mažumos atstovo (su moteriškais apatiniais ant akių) „įsižeidimą“. Galimai būtent taip atrodo savęs „pristatymas“ – su vidinių okupantų pakalikų Gerovės valstybėje etikete.
Minėtas atvejis dar sykį parodo, kad kaltininkai negali būti nebaudžiami: prie šio namo Lietuvos šeimų sąjūdis bene iš karto užsimojo įrengti saugos kameras – su įstatyminiais ribų brėžimo naratyvais. Z. Šličytei savo ruožtu palinkėkime sveikatos ir stiprybės, taip pat atiduokime pagarbą kuriant mūsų Nepriklausomos Lietuvos šventą Konstituciją.
Žmonės, savo istorijoje turintys „juodų dėmių“, daro viską, kad jas nuslėptų
Nors stiprios dvasios žmonės, tokie kaip Z. Šličytė, nebijo dvasios „ubagų“, kurių kaip iš gausybės rago priviso lietuvių tautoje, tikimasi, kad naujai išrinktas Seimas ne tik sugebės atšaukti tautai nenaudingus įstatymus ir susigrąžinti svarbius strateginius objektus, bet ir pradės bausti tikruosius nusikaltėlius.
Juoktumėmės iki „apsišlapinimo“, jeigu nebūtų liūdna, kad žodžiai moralė, dorovė, sąžinė bei empatija nūdienoje – tarsi iš kitos visatos. Pasakysiu liaudiškai: sąžiningai dirbusi ir savo šeimai atsidavusi Močiutė vartosi kape, stebėdama, kaip „šiuolaikiniai“ tautiečiai, okupavę mainstream’o žiniasklaidą ir valdžios tribūną sėdėjo degraduojančių universitetų suoluose, o dabar – valdžios vergų kėdėse (įvairiuose kabinetuose), įkurtuose už biudžeto lėšas; sakantiems, neva nėra nieko šventa, tokiems gi – kiekviena diena it šventė – iki kol ateis tvirtas vyras (arba taip nelauktas galas). Kaipgi išgyventi?
Laimės receptas paprastas, visgi, veik neįgyvendinamas: tik negyvenamoje saloje gali gyventi be pažeminimų ir neteisybės, kol KGB’istų palikuonys disidentams teikia laisvės premiją, iš kurios dalį galimai nugriebia ES parlamentas, dar kartą išsityčiodamas iš garbaus kovotojo už tiesą (nes kaip visur – yra savi ir svetimi).
Paradoksalu, tačiau, jeigu gyventume tikrai laisvoje Lietuvoje, nereikėtų kiekvienais metais priminti, jog esame laisvi. Todėl ne tai, kad pri(si)minti reikia – o pamiršti tos nakties negali…
Kol niekdariai laukia perkūno rūstybės, likusieji – rinkimų pradžios
Dalis Lietuvos gyventojų su pasididžiavimo šypsniu veide (ir atsakomuoju pistoletu internetinės parduotuvės krepšelyje) teigia, jog Z. Šličytė – tai moteris, kuri per minėjimą be jokių teismų per kelias minutes išaiškino Lietuvos priešus, iškrypėlius bei „dekriminaliztorius“. Visgi šalies tvarkos „palaikytojai“, švelniai tariant, nusiteikę priešiškai: ne taip jau neragauta kasdien kiršinti ir provokuoti LR piliečius ir eskaluoti karą. Šie žingsniai (tarp jų ir vėliavos nutraukimas), dar kartą įrodo, per kurias „siūles“ bauginti, priešinti ir malti.
Žmonės, žinoma, neieško teisybės, nes bijo būti „iškrapštyti“. Priešingai, atkaklūs kovotojai už tiesą, norintys „patikrinti“ taisyklių kūrėjų vėliavos kraštus, bus prafiltruoti, kol liks „pliki basi“.
Tiesa ta, jog didvyriškumas prašosi iškovoti laisvę prieš vietinius mūsų priešus. Šįsyk viešumas, laimei, suveikė: po neseniai įvykusios bangos feisbuke dėl pavogtos Lietuvos vėliavos ši kaipmat „atsirado“ – kažkas ją atnešė ir padėjo prie verandos[2]. Vagys, kaip manoma, pastebėjo rezonansą viešojoje erdvėje – gal išsigando, o gal, paskatinti klyksmo „iš aukščiau“, sunerimo, kad nekiltų skandalas rinkiminės kampanijos metu (nors trūksta paaiškinimo, neabejoju, užuominos pakanka…).
