G. Nausėdos gerovės valstybė: žmonių miršta beveik dvigubai daugiau nei gimsta

G. Nausėdos gerovės valstybės pažadai realybe netampa

Dabartinis Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda praėjusių metų gruodžio pradžioje paskelbė apie tai, kad dalyvaus šių metų pavasarį vyksiančiuose Lietuvos Respublikos prezidento rinkimuose. 

Tokia žinia nebuvo netikėta: daugelis buvo įsitikinę, kad prezidentas sieks dar vienos kadencijos. Vis dėlto, oficialiai apie tai sužinojusi visuomenė bei politologai netruko imti spėlioti, ką gi dar dabartinis šalies vadovas gali pasiūlyti Lietuvai.

Juk dar praėjusios rinkiminės kampanijos metu G. Nausėda daug ir garsiai kalbėjo apie gerovės valstybės konceptą.

Jis žadėjo mažinti nelygybę ir skurdą, skatinti atlyginimų kėlimą ir smulkaus verslo plėtrą, kalbėjo, kad didelį dėmesį skirs regionams, kultūrai, švietimui.

Vis dėlto, tokios G. Nausėdos vizijos ir idėjos apie gerovės valstybę liko tik vaizdingomis kalbomis. Nors akcentavo kultūros svarbą, per pastaruosius kelerius metus, kai G. Nausėda vadovauja šaliai, daugybė kultūrinių įstaigų buvo uždaryta.

Daug ir garsiai G. Nausėda kalbėjo ir apie švietimo kokybės pažangą, tačiau per jo prezidentavimą šalyje uždaryta daugiau nei keli šimtai mokyklų, ženkliai sumažėjo pedagogų, nors moksleivių skaičius augo.

G. Nausėda, kalbėdamas apie gerovės valstybę Lietuvą, ne kartą palietė ir sveikatos apsaugos sektoriaus problemas, bet jų tikrai neišsprendė.

Veikiau priešingai. Pastaruosius metus ligoninių lovų skaičius mažėja, medikų stygius tampa vis aktualesniu klausimu.

Visos šios kalbos bei gražūs, tačiau neištesėti pažadai apie gerovės valstybės puoselėjimą neabejotinai nukreipti buvo į eilinį pilietį. Tačiau ir čia susiduriama su problemomis. Lietuva nyksta mūsų visų akyse: visuomenė senėja, o žmonių miršta beveik dvigubai daugiau nei gimsta.

G. Nausėda skatinti gimstamumą ir remti šeimas bandė populistiniais metodais

Apie Lietuvos demografinius iššūkius prezidentas G. Nausėda tikrai yra informuotas. Jis taip pat ėmėsi kelių būdų, kurie galėjo prisidėti prie gimstamumo skatinimo. Vis dėlto, didelio populiarumo jie nesulaukė nei Seime, nei visuomenėje.

Dar 2023 m. G. Nausėda Seimui pateikė Gyventojų pajamų mokesčio (GPM) įstatymo pataisas, kuriomis siūlė tėvams įvesti papildomą neapmokestinamąjį pajamų dydį (NPD) už vaikus^[1].

Prezidento nuomone, taip būtų siekiama padėti vaikus auginančioms šeimoms, taip pat spręsti paskatų dirbantiems ir vaikus auginantiems žmonėms trūkumą. Tačiau kritikai pasiūlymą palaikė populizmu.

Panašiai kaip ir 2019 m., kai prezidentas G. Nausėda siūlė, kad mamadieniai ir tėvadieniai būtų skiriami ir vieną vaiką iki 12 metų auginantiems tėvams^[2]. Kitu atveju papildoma poilsio diena galėjo pasinaudoti tėvai, auginantys mažiausiai du vaikus iki 12 metų.

Ekonomistai anuomet teigė, kad toks ėjimas būtų netinkamas, reikėtų susitelkti kitur. Pabrėžta, kad sostinėje kuriasi nauji rajonai, bet juose nėra nė vieno darželio. Taip pat buvo išskirta, kad norint kurti gerovės valstybę, reikia sekti skandinavų pavyzdžiu, o ten dauguma vaikų eina į bendrus valstybinius darželius, piliečiai moka mokesčius, švietimo kokybė yra gera; pas mus tik didinama atskirtis tarp valstybinio ir privataus švietimo.

Pernai rudenį prezidentas susitiko ir su Nacionaline šeimų taryba. Susitikimo metu buvo aptarta kaip Lietuvoje reikėtų stiprinti ekonominį šeimų saugumą, skatinti įsipareigojimus šeimai, jos tvarumą.

„Lietuvai reikia konsoliduoto politinio posūkio stiprinant šeimas. Sprendimų, kurie apsaugotų ir stiprintų šeimas, drąsintų žmones jas kurti. Šeimos skleidžia solidarumo kultūrą, kuria tvirtą visuomenės audinį, asmeninių ryšių tinklą, kuriame visi ir kiekvienas gali jaustis saugiai. Būtent šeimos yra esminis valstybės stabilumo pagrindas“, – anuomet sakė prezidentas^[3].

G. Nausėda tada taip pat pažymėjo, kad valstybės šeimos politika turi užtikrinti pagarbą šeimoms, suteikti šeimoms jas stiprinančias socialines ir ekonomines garantijas, užtikrinti visiems šeimos nariams prieinamas kokybiškas paslaugas ir palankias sąlygas tėvams derinti darbo ir šeimos įsipareigojimus.

Lietuvoje gimstamumas mažėja, auga mirtingumas

Lietuvos demografiniai rodikliai iš tiesų gali kelti nerimą. Juk demografinė padėtis šalyje nuolat blogėja, o gimstamumo skaičius artėja prie gimstamumo rodiklių, kurie Lietuvoje buvo fiksuoti Antrojo pasaulinio karo metais.

Kelia nerimą ne vien tik pats nuolat mažėjantis gimstamumas, bet ir absoliutus gimusiųjų skaičius. Būtent tai rodo potencialų ateinančių kartų dydį. 

O ir bendras Lietuvos gyventojų skaičius, nors pastaruosius penkerius metus yra gana stabilus ir siekia maždaug 2,8 mln., nuo 1991 iki 2020 m. jis sparčiai mažėjo. Lietuvos populiaciją pastaraisiais metais stabilizavo nebent išaugusi imigracija iš Ukrainos ir Baltarusijos. 

Jungtinės Tautos prognozuoja, kad artimiausius kelis dešimtmečius Lietuvos gyventojų skaičius ir toliau mažės. Prielaidų jam augti kol kas nėra ir ateityje nenumatoma^[4].

Tai reiškia, kad darbingo amžiaus gyventojų dalis mažės, o vyresnio amžiaus gyventojų dalis didės, visuomenė ir toliau sens. Prognozuojama, kad šalies gyventojų skaičius 2040 m. sumažės iki 2,5 mln.

Nerimą keliančios tendencijos dar labiau atsispindi panagrinėjus atskirus mirtingumo ir gimstamumo rodiklius.

Pavyzdžiui, remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2018 m. Lietuvoje gimė 26 792 žmonės. 2019 m. – 24 973, 2020 m. – 23 556, 2021 m. – 23 330.

2022 m. Lietuvoje gimė 22 068 žmonės^[5].

2022 m. suminis gimstamumo rodiklis buvo 1,27, tačiau palankiausia demografinė pusiausvyra, užtikrinanti kartų kaitą, yra tada, kai suminis gimstamumo rodiklis svyruoja apie 2,1^[6].

Nors 2023 m. statistika dar nėra prieinama, būtent tų metų pradžioje šalyje gyveno 427,1 tūkst. vaikų (0–14 metų amžiaus). Vaikų skaičius, palyginti su 2013 m. pradžia, sumažėjo 9,4 tūkst. 2023 m. pradžioje vaikų buvo 1,3 karto mažiau nei pagyvenusių žmonių, šimtui vaikų teko 134 pagyvenę žmonės.

Palyginimui, 2018 m. Lietuvoje mirė 39 574 asmenys, 2019 m. – 38 281, 2020 m. – 43 547, 2021 m. – 43 547^[7].

2022 m. Lietuvoje mirė 42 884 žmonės, beveik dvigubai daugiau nei gimė.

Bendrasis mirtingumo rodiklis 1000 gyventojų, 2018 m. Lietuvoje siekė 14,1. 2019 m. – 13,7, 2020 m. – 15,6, o 2021 m. ir 2022 m. – 17,0^[8].

2022 m. 78,4 proc. visų mirusiųjų buvo 65 metų ir vyresnio amžiaus, 21,3 proc. – 15–64 metų amžiaus asmenys. 2022 m. standartizuoti vyrų mirtingumo rodikliai buvo 1,8 karto didesni negu moterų, o kaimo gyventojų – 1,3 karto viršijo miestų gyventojų(2021 m. – atitinkamai 1,8 karto ir 1,2 karto).

Pernai net Lietuvos banko (LB) valdybos pirmininkas Gediminas Šimkus teigė, kad demografinė situacija yra pagrindinė ir tinkamai nesprendžiama Lietuvos problema. 

Anot jo, Lietuvoje neegzistuoja organizuota programa ar strategija pakeisti blogėjančią demografinę situaciją, tik viliamasi, kad laikui bėgant ir žmonėms didesniais kiekiais grįžtant ar atvykstant į valstybę, problema išsispręs savaime.

Iš tiesų, kalbant apie demografinius iššūkius galima pasigesti didesnio politikų dėmesio. Žinoma, ne tik šalies prezidentas yra atsakingas už rūpinimąsi šalies demografine situacija. Vis dėlto, kaip politikas, savo karjerą grindžiantis gerovės valstybės idėjomis, G. Nausėda skiria stebėtinai menkai dėmesio tiems, kurie ir turėtų džiaugtis minima gerovės valstybe – jos žmonėms.