Ispanų rašytojas sudrebino internetą, nes norėjo patirti kas yra mirtis ir iškėlė savo laidotuves
Amžinas gyvenimas dažnai žavi žmones ir ilgaamžiškumo paslapties kaikurie ieško visą gyvenimą. Taip pat žavinanti ir paslaptinga gali būti ir mirtis. Daugelis pagalvojame ar į mūsų laidotuves ateitų artimieji, draugai. Sulaukę tam tikro amžiaus žmonės jau net pradeda planuoti tokį įvykį ir sudaro planą, norų sąrašus ar kaupia pinigus, kad tik atėjus dienai būtų mažiau rūpesčių kitiems.
Tačiau mažai kada visos detalės būna apgalvotos iki laidotuvių dienos ir miręs žmogus negali prisidėti prie tos dienos detalių ir planų, nes mirtis dažniausiai ateina netikėtai. Vienas asmuo Ispanijoje, rašytojas, kuris domėjosi tokiu išėjimu iš pasaulio ir tradicijomis, peržengė šią ribą surengęs savo laidotuves[1].
Ispanų rašytojas Viktoras Amela jau seniai žavėjosi mįslinga mirties sfera, kuri paskatino jį surengti imituotą laidotuvių ceremoniją, suteikiančią jam galimybę pažvelgti į iš pažiūros neįžvelgiamą mirtingumo bedugnę. Įspūdingas įvykis, kruopščiai suplanuotas sutampantis su jo 62-uoju gimtadieniu, įvyko ūkyje, kur V. Amela pirmą kartą atvėrė akis ir pažvelgė į pasaulį.
Viktoras Amela, kuriam nesvetimas makabriškumas, surengė įmantrią iškilmingą laidojimą sau. Jo gimtajame ūkyje buvo paruošta iškilminga vieta, tam tikslui nupirktas karstas ir pakviesti artimieji, scena buvo paruošta neįprastam ir labai asmeniškam reginiui. Dvasininkų bendruomenės narys taip pat buvo įdarbintas prižiūrėti šventas apeigas, tradiciškai suteikiamas išvykusiems.
Panegirikos išsakytos girdint pačiam rašytojui, gulinčiam karste
Atmosferoje, kupinoje atsisveikinimo sunkumo ir kitų emocijų, V. Amela, iškilmingai piešdamas savo viziją, atsisveikino su susirinkusia šeima ir draugais. Karstas buvo paruoštas pagal rašytojo norus ir V. Amela įsitvirtino jo viduje, tada nusileido į žemišką glėbį duobėje, valandėlę išbuvęs tylioje gelmėje. Ceremonija buvo tęsiama toliau: dalyviai karstą tradiciškai apdovanojo sauja žemių, o ore tvyrančią tylą sklaidė artimųjų skaitoma panegirika, skirta karste gulinčiam žmogui.
Prieš metus po simbolinio veiksmo į viešumą iškilęs dabar 63 metų V. Amela pareiškė, kokį transformuojantį poveikį jam padarė ši patirtis. Su pagyvėjusiu gyvenimo džiaugsmu jis perpasakojo savo paties palaidojimo epizodus Ispanijos televizijos programai „Horizonte“, apibūdindamas nerimo ir ramaus malonumo mišinį, kuris apėmė jį, kai jis gulėjo tamsoje, lydimas tik prislopintų garsų.
Jis sakė, kad girdėdamas į karstą atsitrenkiančią žemę ir emociškai įkrautas panegirikų, kurias sakė tie, kuriems jis brangus, rašytojas pajuto norą gyventi. Pradinė jį apėmusi panikos banga ilgainiui atslūgo, atverdama vietą mintis ir permąstymus skatinančiam atsipalaidavimui[2].
Nuoširdžių žodžių atgarsiai ir apčiuopiamos emocijos jo artimųjų balsuose, skaitant jam skirtas panegirikas, sukėlė gilų emocinį atsaką jame. Jis kalbėjo su žiniasklaida pažymėdamas, kad tokia patirtis yra labai skaudi kitiems, bet jame išlaisvino naują norą gyventi ir patirti naujus prisiminimus su mylimaisiais.
Žaidimas su ugnimi ir šokis su giltine: vaikystės pranašystės paskatino keistam žingsniui
V. Amelos šokis su makabriškumu prasidėjo dar jo paauglystės metais. Būdamas penkiolikos, paslaptingojo ritualo ir išėjimo iš pasaulio žavesys paskatino jį kartu su draugais bendrauti su dvasiomis. Paaugliai naudojosi „Ouija“ lenta, kurią pasitelkus ir bandant įsijausti į gyvenimo laiko juostą jie galėjo susisiekti su kitu pasauliu.
Tai lėmė, kad dvasios tariamai paskyrė 65 metų amžių jo žemiškosios kelionės pabaigos tašku. Šis jauname vaikine ir jo galvoje įsirėžęs spėjimas berniukui, atsidūrusiam ant daugybės gyvenimo nuotykių slenksčio, atrodė tolimas ir beveik nesulaukiamas laikotarpis. Po daugelio metų pokalbyje su režisieriumi Alejandro Jodorowsky išpranašauto amžiaus šmėkla vėl iškilo jo mintyse ir priminė, kad rytojus niekam nepažadėtas.
A. Jodorowsky grėsmingai užsiminė, kad V. Amelos sąmonė gali nukreipti jo gyvenimą į numatytą mirties amžių. Ši mintis metė šešėlį ant V. Amelos, uždegdama susirūpinimą artėjančiu amžiumi iki pat jo paties surengtų laidotuvių – katarsio įvykio, kuris galiausiai nutraukė nematomas grandines, surišusias jį su pranašyste[3].
Per savo tariamą mirtį ir vėlesnį simbolinį atgimimą V. Amela ne tik išsivadavo iš persekiojančios pranašystės, bet ir užmezgė tvirtesnius ryšius su artimais jo ratais. Pasisakydamas už netradicinę gyvų laidotuvių praktiką, jis tikisi, kad jo nepaprastos pastangos pasitarnaus kaip įkvepiantis švyturys, skatinantis kitus tyrinėti šį ritualą.
Gyvų laidotuvių fenomenas, nors ir svetimas vakarietiškiems papročiams, istoriškai žinomas Japonijoje paplitusio slapyvardžiu „Seizenso“. Ši apeiginė praktika, kai asmenys laidotuvėse dalyvauja būdami gyvi, suteikia dalyviams naują požiūrį į gyvenimą. Tradicija pradėjo plisti į Jungtinių Amerikos Valstijų ir Jungtinės Karalystės kultūras, suradusi tokius šalininkus kaip brazilas Baltazaras Lemosas, kurį vis dėlto nuliūdino dalyvavimas jo surengtose laidotuvėse[4].
