Praverti burną kartais gali būti per „brangu“
Galima sakyti, jog kiekvienas turi rasti savo kelią (ir mes, akivaizdu, niekada niekam neturėtume sakyti, kada kiti turėtų išeiti, o kada likti). Visgi galiu pasakyti, kad geriau būti savimi, nei nebūti, jeigu, žinoma, turite pasirinkimą, kadangi tuo atveju, jei atviraujate, jūs šią dalią palengvinate tiems, kurie eina paskui.
Ir iš tiesų, daugeliu atvejų žmonės, gyvenantys su stigmatizuotomis, bet slepiamomis tapatybėmis, yra skatinami išeiti į „viešumą“ – supažindinti su tais savo aspektais aplinkinius ir pasaulį[1].
Kaip vieną pavyzdį galime paimti Nacionalinę dieną, prasidėjusią dar 1988 m.: atsižvelgdami į žalą, kurią sukelia anti LGBTQ+ stigma, bendruomenės gynėjai kasmet skatina ir švenčia LGBTQ+ atstovus, kurie nebijo rodytis, jog padidintų savo grupių matomumą visuomenėje ir, tikėkimės, sumažintų stigmą, su kuria jie susiduria[2]. Kita vertus, tokios temos aktualios ne tik LGBTQ+ bendruomenei.
Žmonės, turintys daug skirtingų stigmatizuotų tapatybių tipų taipogi sprendžia, kam ir ar apskritai atskleisti šias savo asmenybės dalis. Tokioms grupėms, kaip žinia, priklauso religinės mažumos, žmonės, sergantys psichikos ligomis, turintys „nematomų negalių“, pavyzdžiui, kalbos sutrikimų ir tie, kurie turi kitų sveikatos sutrikimų, tarkim, yra užsikrėtę ŽIV, patyrę abortą ar net susidūrę su COVID-19.
Tai, be abejo, tik keli pavyzdžiai grupių, kurios kartais turi pasverti, ar atskleisti stigmatizuotą informaciją apie save, numatant galimas bei dažnai ne itin malonias pasekmes.
Vis tik jei per siaurai sutelksime dėmesį į atskleidimo skatinimą, rizikuojame nuslėpti sudėtingus veiksnius, slegiančius stigmatizuotų grupių narius. Būtent todėl kiekvienas, matyt, turi rasti savo kelią, nors be kitų pagalbos gali būti ne taip jau ir lengva.
Kurį laiką slapstytis – nerašyta nūdienos taisyklė
Beveik visi stigmatizuotų grupių nariai, kurių tapatybę galima nuslėpti, bent dalį laiko, tikėtina, nuspręs ją slėpti. Kita vertus, verta žinoti, jog už paskatinimo išeiti į viešumą neretai slypi pagirtini tikslai ir daugiau nei viena galima nauda.
Asmeniniu lygmeniu žmonės, atskleidžiantys dalį savo tapatybės, kuri anksčiau buvo laikoma privačia, patiria džiaugsmą jaustis autentiškesniais ir dažnai turi stipresnius ryšius su savo bendruomenėmis. Galų gale, visuomeniniu lygmeniu iniciatyvų organizatoriai tikriausiai teisūs, kad jei bus daugiau nesibaiminančių žmonių, visa tai ilgainiui paskatins į juos žiūrėti tolerantiškiau.
Įdomu tai, kad psichologai jau seniai žinojo, jog vienas geriausių būdų sumažinti išankstinį nusistatymą prieš stigmatizuotas grupes – tai žmonėms daugiau bendrauti su tų grupių nariais tinkamomis sąlygomis.
Kitais žodžiais tariant, draugystė tarp stigmatizuotų bei nestigmatizuotų grupių narių ypač padeda sumažinti išankstinį nusistatymą prieš pirmąją žmonių kategoriją.
Taigi, logika byloja: jeigu didesnis skaičius asmenų vis tik atskleis savo tapatybę, atsiras daugiau galimybių bendrauti ir užmegzti draugystę tarp žmonių, kurie, kaip žinoma, yra skirtingų grupių nariai, o tai savo ruožtu turėtų padėti sumažinti išankstinį nusistatymą, kartais vedantį į atskirtį bei nesibaigiančias psichologines bėdas.
Išankstinis nusistatymas – dažnas pakeleivis
Ervingas Goffmanas, sociologas, savo knygoje „Stigma: pastabos apie sugadintos tapatybės valdymą“, kaip žinia, tvirtino, jog beveik visi stigmatizuotų grupių nariai, kurių tapatybę galima nuslėpti, pasirinks bent dalį laiko tai daryti[3]. (Kai kuriuose tyrimuose maždaug pusė seksualinių mažumų dalyvių nurodė, kad jie neatskleistų savo seksualinės orientacijos, jei kalbėtųsi su hipotetiniu heteroseksualiu žmogumi apie problemą, susijusią su LGBTQ+ grupėmis.)
Ir iš tiesų, pakankamai lengva suprasti, kodėl daugelis žmonių yra motyvuoti nuslėpti savo tapatybę, kai tai įmanoma.
Visų pirma, stigmatizuotų grupių nariai dažniausiai patiria išankstinį nusistatymą, diskriminaciją ar net smurtą. Pavyzdžiui, 57 procentai LBGTQ+ apklausos respondentų JAV teigia patyrę grasinimus smurtu ar priekabiavimu, nukreiptu prieš juos dėl seksualinės orientacijos.
Taigi, daugeliui šiai grupei priklausančių asmenų stigmatizuotos dalies slėpimas gali atrodyti kaip veiksmingiausias būdas išvengti šios rizikos. Tuo tarpu kai pastarieji slepiasi, jie tai daro tikėdamiesi, kad tai padės išvengti išankstinio nusistatymo.
Kai kam ši problema – devintas vanduo nuo kisieliaus
Pasauliečiai, nepriklausantys stigmatizuotai grupei, gali visiškai neįvertinti motyvų paslėpti stigmatizuotą tapatybę, mat daugelis tiesiog mano, kad toks asmuo gali būti mažiau moralus ir mažiau bendraujantis nei tas, kuris tą atskleidžia kitiems.
Tai, be kita ko, pasakytina ir apie daugybę skirtingų paslėptų tapatybių, įskaitant seksualinę orientaciją, religijas, profesijas ir amžių.
Tiesa, kartais net ir atskleidimo laikas gali būti svarbus atsižvelgiant į tai, kaip asmuo bus vertinamas.
Detaliau kalbant, vykstant bendravimui tarp gėjų ir heteroseksualių žmonių, gėjai, kurie bendravimo pradžioje atskleidžia savo tapatybę, gali labiau patikti jų tiesioginio bendravimo partneriams nei tie, kurių tapatybė atskleidžiama tik vėliau. Kita vertus, būna ir atvirkščiai, dėl ko nėra protinga versti žmones atskleisti bet kokią stigmatizuotą tapatybę, kol jie nepasijunta tam pasiruošę (arba neigiamai vertinti juos dėl nenoro tai daryti).
Būtent todėl daugelis stigmatizuotų grupių narių atsiduria sudėtingoje padėtyje, nes turi subalansuoti savo tikslus, kad išvengtų išankstinio nusistatymo ir diskriminacijos su tikslu leisti kitiems juos pamatyti tokius, kokie jie yra autentiškai, ir galbūt siekti padidinti savo grupės matomumą.
Galiausiai galima rinktis ir trečią variantą – orientuotis į mišrų požiūrį – strategiškai nuslėpti arba atskleisti tiesą skirtingu metu, atsižvelgiant į kontekstą ir tai, kas konkrečiu momentu yra tinkamiausia.
Bet kokiu atveju akivaizdu, jog nėra vieno teisingo atsakymo. Būtų ir netinkama, ir netikslu plačiai skelbti, kad slėpimas visada yra „gerai“ arba „blogai“. Vietoj to galime tai vertinti kaip sudėtingą įveikos strategiją, kupiną galimų teigiamų ir neigiamų pusių asmenims bei plačiajai visuomenei.
Tai reiškia, kad jei tikslas yra pagerinti stigmatizuotų grupių narių gyvenimą, versti žmones atskleisti bet kokią stigmatizuotą tapatybę, kol jie nepasijunta pasiruošę arba vertinti juos neigiamai dėl nenoro tai daryti, gali būti neprotinga.
Taip, „pasirodymas“ gali būti asmeniškai išlaisvinantis ir socialiai galingas žingsnis. Tačiau kiekvienas, ne tik iš stigmatizuotų grupių, turi stengtis panaikinti stigmą – kad žmonės nebebūtų priversti priimti sudėtingo sprendimo tarp buvimo savimi ir tylėjimo per amžius.
