<h2>Literatūros šedevrai sužavi ir teatro gerbėjus</h2>
<p>Reta mūsų mintis yra originali. Kartais gali atrodyti, kad ir ką bedarytume ar bemanytume, viskas yra nukopijuota, nusižiūrėta nuo kitų ir matyta jau ne vieną šimtą kartų. Vis dėlto, visuomenė, psichologija ir įvairūs gyvenimo specialistai bei koučeriai vis garsiau trimituoja, koks svarbus yra individualumas, kūrybiškumas, originalumas. Ir visa tai vyksta nepaisant aplink mus cirkuliuojančios perdirbtos informacijos, nukopijuoto menas bei istorijų.</p>
<p>Individo kūrybiškumo stoką puikiai simbolizuoja kultūra bei menas. Riba tarp įkvėpimo ir kopijos tapo itin plona, o vis daugiau vieno žanro istorijų ir sėkmingų kūrinių yra panaudojami vėl ir vėl. Literatūra tampa įkvėpimu tiek muzikai, tiek scenos menui, tiek kinui. Juk tikriausiai ne vienas galėtume pasakyti bent vieną knygą, klasiką ar visiškai naują, kuri yra arba artimiausiu metu bus paversta į kino filmą, serialą, o gal ir spektaklį.</p>
<p>Juk kaip ir gera knyga, taip ir spektaklis, mus traukia nuo pat pirmųjų minučių ir atveria akis visiškai nepažintam, nepatirtam ir neišgyventam pasauliui. Iš tiesų, galima galvoti, kad sėdint auditorijoje, istorija galime suvokti net geriau nei ją skaitant. Juk veiksmas vyksta visiškai čia pat, tiesiai prieš mūsų akis. Emocijas ir nuotaikas perteikia ne tik aktoriai, tačiau ir drabužiai, grimas, scenografija. Tai yra svarbūs aspektai, kuriais skaitant, ne visada galime kliautis. Mūsų vaizduotė nėra garantuotas ir visiškai patikimas įrankis: jeigu vienas istorijas mes puikiai kuriame savo mintyse, kitoms prireikia tiesioginės materializacijos.</p>
<p>Būtet tai ir atsitinka, kai puslapiuose nugulę nuotykiai bei įvairiapusiai veikėjai atsiduria prieš žiūrovų auditoriją. Taip, vienos istorijos tapti vaidinimais gali paprasčiau, kitoms prireikia nemenkos scenaristų pagalbos. Vis dėlto, negalime paneigti, kad puiki literatūra tampa ne mažiau įspūdingais draminiais kūriniais. Čia pateikiame pačius populiariausius ir žiūrovų visame pasaulyje mėgstamiausius spektaklius, kurie originaliai gimė būtent rašytojų vaizduotės dėka.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/gwen-king-m3th3riq9-w-unsplash-3.jpg" alt="Teatras" /></p>
<h2>Rašytinė klasika – dramaturgų ir teatro aktorių įrankis</h2>
<p>Vienas labiausiai atpažįstamų ir mėgiamų miuziklų pasaulyje neabejotinai yra „Katės" (angl. Cats) Originaliai, šios istorijos autorius yra Antrojo pasaulinio karo rašytojas Thomas Stearnas Eliotas, kuris 1948-ais net atsiėmė Nobelio literatūros premiją. Garsųjį miuziklą sukūrė Andrew Lloydas Webberis, kurį įkvėpė neilgų poemų rinkinys apie apie kačių gaują pavadinimu „Jellicles", kurios susirenka kasmetiniam pokyliui, kurio metu viena katė iškeliauja į kačių rojų. Pirmą kartą miuziklas pasirodė Brodvėjaus scenoje dar 1982-ais, kur buvo rodomas net 18-a sezonų, o 2019-ais JAV buvo išleistas ir filmas tuo pačiu pavadinimu[1].</p>
<p>Nuodėmė nepaminėti būtų ir „Ozo šalies burtininko" (angl. The Wizard of Oz). Lymano Franko Baumo dar 1900-aisiais parašyta pasaka yra neatsiejama vaikystės dalis. Net 14-kos dalių istorija apima viską: magiją, slaptą pasaulį, draugystę ir kovą su piktosiomis jėgomis. Žinoma, kad tokia istorija tampa išskirtine ir teatro scenoje: juk taip galime iš arti susipažinti su Dorotėja ar pažvelgti pikčiurnai Vakarų raganai į akis.</p>
<p>Sugrįžkime į bent kiek artimesnius laikus, 1934-uosius, kai literatūros pasaulis praturtėjo Agatos Kristi detektyvu „Žmogžudystė Rytų eksprese" (angl. Murder on the Orient Express). Tai tikriausiai vienas žinomiausių autorės kūrinių, ne kartą atkartotas kino ekrane ar teatro scenose. Bene sėkmingiausiai teatro žavesį ir literatūrinį šedevrą sujungė Kenas Ludwigas. Įsivaizduokite ir jūs: sniegas, naktis, rami kelionė traukiniu ir ryte pasitinkanti sukrečianti žinia: vienas iš keleivių žiauriai nužudytas, o žudikas vis dar slapstosi traukinyje.</p>
<p>Prakalbus apie A. Kristi, nedovanotina būtų nepaminėti jos trumpos istorijos „Spąstai pelėms" (angl. The Mousetrap). Pirmą kartą teatre „Spąstus pelėms" buvo galima išvysti dar 1952-ais, o žiūrovus ši istorija greitai užbūrė ir visai nesunku suprasti kodėl. Įtampa, paslaptys, tiesiog elektra kibirkščiuojanti atmosfera puikiai persiteikia teatro scenoje[2]. O istorija ir čia neapsieina be žmogžudystės. Sniego audra ir apleistas motelis, o jame – nuo prasto oro pasislėpti nutarę penki nepažįstamieji. Atrodo, kas gi čia gali būti blogai? Vis tik, greitai neišvengiama ir pirmųjų aukų.</p>
<p>Prisiminti turėtume ir Migelio de Servanteso „Don Kichotą". Šis kūrinys laikomas puikiu literatūros aukso amžiaus atspindžiu, tad tikrai nenuostabu, kad šioji istorija yra itin mėgiama ir teatro bei miuziklo gerbėjų. „Žmogus iš La Mančos" (angl. Man of La Mancha) yra laikomas vienu sėkmingiausiu visų laikų miuziklų: jo premjera įvyko Brodvėjuje 1965-aisias, o per tą laikotarpį, istorija buvo parodyta tūkstančius kartų ir net pelnė penkis prestižinius „Tony“ apdovanojimus.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/angel-origgi-wpkbivtwdl4-unsplash-1.jpg" alt="Teatras" /></p>
<h2>Scenos šviesos padeda atverti mūsų akis ir širdis menui</h2>
<p>Tikriausiai visi sutiksime, kad menas neįsivaizduojamas be laisvės ir galimybės interpretuoti. Be šio gebėjimo mes negalėsime tikslingai suvokti perkeltinės kūrinio prasmės, aliuzijų ar paralelizmo. Vis dėlto, skaitydami literatūros kūrinį, interpretacijai mes dažnai neturime laiko: mūsų akys tiesiog laksto knygos puslapiais, o mintys veja viena kitą. Taip, skaitydami savo galvoje mes susikuriame veikėjų atvaizdus, įsivaizduojame vietovę, galbūt net kvapą. Kita vertus, viskas lieka tam tikrame mūsų vaizduotės standarte.</p>
<p>Tuo tarpu teatre, žaisti su savo vaizduote, vidinėmis mintimis ir idėjomis gali visi: tiek scenaristai, savaip pakreipdami istoriją, tiek aktoriai, suteikdami veikėjams gyvybės ir impulso, tiek ir patys žiūrovai, kurie tiesiogiai susitapatina su pasakojama istorija ir iš arti gali pajausti meno jėgą. Tokia yra ta tikroji teatro magija.</p>
