<h2>Kam galvoti, jei galima paklusti</h2>
<p>Ko gero, derėtų pradėti nuo to, jog kone kasdien susiduriame su nežinomybe, kurią televizija bei pasaulio išrinktieji paverčia „aiškia“ nenuginčijama tiesa, galiausiai užsibaigiančia priverstiniais manevrais, destruktyvių emocijų ir, be abejo, svetimo kūno šturmavimu, vedančiu į mitais apipintą baigtį.</p>
<p>Taip, šiuolaikinis pasaulis išprotėjo, o žmonės iš gyvenimo šeimininkų pozicijos staiga perėjo į beprotiškiausių veiksmų vykdytojų gretas – neprieštaraujančias, pasimetusias ir absoliučiai neapgalvotas – naikinančias ne tik pavienių asmenų sąmonę, bet ir tautai ilgai tarnavusį identitetą, vietomis vis dar prilaikomą žvitria bei sąmoninga nepasiskiepijusio kaimyno logika.</p>
<p>Nežinau, kaip jūs, bet aš diena iš dienos savęs (ir ne tik) klausinėju apie galimas šio jau pora metų puoselėjamo „pirueto“ ištakas, kurios, panašu, eižėti dar tikrai nesiruošia: skiepų dozės dauginasi it pašėlusios, ir štai, žiūrėk, paskutinė jau ne už kalnų – aštuntoji, o gal naujai atslenkančios atmainos – jau nebesuprantu. Kaip, rodosi, nesupranta ir tie, kurie jas gamina (bando išrasti/eksperimentuoja) – greičiau viskas vyksta remiantis „įvyniokime į poreikio popierių, pavadintą mases stelbiančio baubo vardu“ motyvu, lendančiu per televizoriaus ekranus. Kitaip tariant, šįsyk stebime ne mes – mes esame tik akylai kontroliuojami svetimų poreikių tenkintojai ir tuščių pažadų puoselėtojai, ilgainiui suvoksiantys, jog nugyvenome visai ne savo gyvenimus.</p>
<p>Nesakau, jog čia betarpiškai veikiantys žiurkių nuodai, tačiau akivaizdu, jog „inovatyvios“ priemonės yra žymiai lengviau prieinamos, na, o dirbtinai sukurta paklausa – tiesiog stulbinanti. Tarp kitko, bakteriologinio ginklo, esančio Wuhano laboratorijoje, dėka kaip niekur nieko ir toliau yra vykdomi „gain of function“ eksperimentai, kurių metu virusas iš mažiau pavojingo paverčiamas agresyvesniąja savo paties versija. Tuo tarpu visa tai pamažu tampa norimu įveikti nuotoliu, iki kurio mus, likusius užsispyrėlius, palydės dviveidžių organizacijų nariai, tarnaujantys „tautos labui“.</p>
<p>Taigi, „ką daryti?“ klausimo, mano žiniomis, nebelieka: tereikia vykdyti, o visa kita jau išmaniųjų karininkų – valstiečių sadistų – žygiuojančių bedvasiu taku, rankose; mūsų, pareigingųjų ir nuolankiai įsakymus vykdančių, jeigu pastebėjote, yra supančiotos. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/nick-fewings-4pzu15oetxa-unsplash-2.jpg" alt="" /></p>
<h2>Būtina remtis daugybe informacijos šaltinių</h2>
<p>Nenoriu jūsų dar labiau išgąsdinti – žmonės ir taip jau it mantrą kartoja „Koronos“ vardą, trokšdami įprasminti negatyviais jausmais aptekusią šiandieną – bet tie, kurie skaito mokslinius straipsnius, ko gero, žino, kad greitu metu galėsime išvysti savo brolius dvynius – genomą – sukurptus laboratorijose. Taip, mokslas iš tiesų yra visagalis, tačiau kone labiausiai šiurpina faktas, jog naikintuvai taipogi yra to paties kūrėjo rankose, – kurį gausim konkrečiu atveju, vis tik priklauso ne nuo mūsų. Juolab kad šį kartą terorizmo įrankis yra genų terapijos produktas, tapęs trapia užuovėja ir suaugusiems žmonės, ir, deja, į pasaulį kaip į geriausią vietą gyventi žiūrintiems vaikams.</p>
<p>Norėtųsi tikėti, kad tai despotiškas depresuojančio ir su agresijos priepuoliais besidorojančio jaunuolio prasimanymas, bet jei pažvelgsime įdėmiau, pamatysime, jog viskas nuėjo taip toli, kad apima jausmas, lyg onkologinėmis ligomis sergantys žmonės išnyko, psichiniai susirgimai buvo eliminuoti, o senyvų žmonių balsai, geidę elementaraus nuoširdaus pokalbio, buvo užmiršti, užleidžiant vietą precedento neturinčiam pandemijos atvejui, besigviešiančiam į parankę stverti iš po pusnies pasirodančiai „šviežiai“ viruso rūšiai. Kitaip tariant, atrodo, kad laimingos pabaigos šioje siaubo istorijoje tikėtis nederėtų. (Nebent nustotume kažko laukti).</p>
<p>Tie, kurie seka naujienas, girdėjo, jog, pavyzdžiui, Austrijos valdžia ėmėsi perdėm drastiškų veiksmų ir užrakino piliečius namuose, nesutikusius pasiduoti masinei psichozei, susijusiai su produkto bandymais; tuo tarpu stebintiems tokį keistą „rakursą“ iš toli, reikėtų suskubti – susiimti ir pabandyti įsijausti – mat sutikimas „sėstis ant adatos“ ilgainiui gali nuvesti į belangę, kurioje mūsų kambariokais taps informacijos negebantys apdoroti, analizuoti bei sisteminti aborigenai[1].</p>
<p>Taigi, drįsčiau teigti, kad esminis punktas jau įvykdytas – pasauliečiai „gyvenk arba mirk“ šokiui pakviesti – tačiau mes vis dar turime progą apsisukti ant kulno ir nužygiuoti, vildamiesi, jog egzistuoja nepalyginamai geresnis partneris, ketinantis apsaugoti ne tik ant pėdų atsiradusias nuospaudas, bet ir pagalbos prašančias rankas. </p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/cdc-un8tv9pw2ik-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>„Savadarbis“ imunitetas – kiekvieno iš mūsų rankose</h2>
<p>Labai džiaugiuosi, kad žmonės vis tik yra linkę ieškoti jiems priklausančios tiesos: dalis, žinoma, užima į smėlį sulindusio stručio poziciją, tikėdamiesi, jog viskas praeis, tačiau kita gi pusė nerimastingai trina tūkstančius smūgių atrėmusius delnus, įdubusius nuo klastingų pančių, užmaukšlintų melo virtuozų. Ir visgi, klausiantiems „ką mes dar galime padaryti?“, atsakymą turiu, ir jis ganėtinai paprastas: pradėję patys rūpintis savimi, jūs galite pasiekti viską.</p>
<p>Darosi aišku, jog kiekvieno iš mūsų judėjimas šioje Žemėje yra daugiau mažiau apgalvotas bei apskaičiuotas tiek, kiek esame pasirengę tam pritarti: vienas nuolankus sutikimas, išmargintas baimės dėmėmis, gali aukštyn kojom apversti visus iš anksto suplanuotus ėjimus, staiga virtusius apatiška marionete.</p>
<p>Kalbant apie konkrečius gynybos ir apsišarvavimo individualios nuomonės bei vertybių atžvilgiu būdus – neskaitant loginio kasdienių įvykių vertinimo – pradėti, be abejo, privalome nuo savęs. Visų pirma, rekomenduočiau nesigriebti šiaudo – taikytis į didesnio kalibro teises bei užmojus, metant tokius įsitikinimus, kaip „piliulė, skiepas ir t.t. išgelbės žmoniją“ per bortą; už savo pačių sveikatą buvome ir esame atsakingi tik mes patys, todėl ar tai būtų patys aštriausi pasaulyje pipirai, ar įpročiu tapusi joga – tinkas viskas. Trumpiau tariant, imunitetas yra gyvas auksas, žinantis, kad pasidavimas pašalinių asmenų įtaigai dar niekada neveikė nesukeldamas šalutinio (o kartais išties žalingo) efekto.</p>
<p>Žmogus, besirūpinantis vien tik fiziniu kūnu yra tarsi lošėjas, tikintis, kad galima laimėti nė nenusipirkus loterijos bilieto. Šiaip ar taip, aš sakyčiau, jog pasivaikščiojimas gryname ore, sportas, kvėpavimo pratimai, natūralūs vitaminai ir emocinis intelektas (sąmoningumas) išgydys ne tik sielos žaizdas, bet ir fizines, dargi suteikdamas aiškumo į miglą panašėjančiame šalies klimate ir bekraštėje „oficialios“ informacijos jūroje[2].</p>
<p>Žinoma, nesakau, kad prapjautą pilvą ir išvirtusias žarnas galima išgydyti gysločių lapais, bet organizmas – tai prašmatni sinchroniškai veikiančių funkcijų sistema, kuria turime rūpintis nuolatos. Nuo jos, beje, ir reikia pradėti. Tuo tarpu identifikavimas savęs kaip Žmogaus – ne į gardus varomų pasimetusių žvėrių – tikėčiau, palengvins mūsų dalią, kurią, deja, svarstome perduoti į „modernistų“ rankas.</p>
