Lytims būdingi žaislai išlieka tokie patys
Tiesa ta, kad nepaisant perdėm gajaus socialinio spaudimo, vyraujančio naujadarais ir įvairiomis laisvės formomis garsėjančioje šiuolaikinėje kultūroje, vaikai vis dar renkasi lyčiai būdingus žaislus.
Be to, daugelį metų trukę mergaičių ir berniukų žaislų pasirinkimo tyrimai nustatė, jog pastarieji dažnu atveju vis tik teikia pirmenybę tiems daiktams, kurie yra orientuoti į jų lytį. Kita vertus, nors kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad su lytimi susiję žaislų pasirinkimai gali būti įvardijami „ilgą laiką visuomenei tarnavusia pasenusia praktika“, dalis žmonių teigia, jog tokios nuostatos kyla ne tik dėl socialinio naratyvo, bet ir su prigimtimi susijusių aspektų.
Taip, nūdienoje Vakarų šalyse lyčių lygybė yra žymiai didesnio masto, nei kada nors buvo. Be abejo, pasaulyje nelygybė vis dar egzistuoja, bet galime pastebėti moteriškąją lytį, tolygiai įsiliejančią į darbo rinką, užimančią kadaise vyrams priskirtas pareigas, gaunančią paaukštinimą, įgyjančią, galbūt, nelabai tipinį išsilavinimą ir augančią profesinėje srityje apskritai. Žinoma, akivaizdu, kad vyrų bei moterų socialiniai lūkesčiai yra išties pasikeitę, ir nors juos gana sudėtinga apskaičiuoti empiriškai, tačiau galima teigti, jog žmonijos pozicija lyčių vaidmenų klausimais yra objektyvesnė nei, pavyzdžiui, prieš kelias dešimtis metų.
Ir visgi, įdomu, ar tokio tipo pokyčiai paveikė vieną pagrindinių mažamečių raidos dalių: žaidimus? Kitaip tariant, kai lyčių vaidmenys pakito, ar skirtingų lyčių vaikų reikalavimai dėl žaislų taipogi tapo tinkamesni?
Jeigu trumpai, sakyčiau, jog atsakymas yra neigiamas. Kaip jau minėta anksčiau, ilgą laiką besitęsiantys tyrimai atskleidė, kad tiek mergaitės, tiek berniukai įprastai mėgsta žaisti su tais daiktais, kurie yra susiję su pastarųjų biologija: įvairiomis mašinėlėmis berniukams ir lėlėmis bei pliušiniais žaislais mergaitėms.
Taigi, seksualinio elgesio, kurį galime vadinti skirtingų lyčių interesais žaislų atžvilgiu, mastas iš principo išliko stabilus: nesvarbu, ko nori dabartinė mūsų visuomenė, pasirodo, kad užantyje nešiojamės lemiamą žodį tariančius biologinius veiksnius, reiškiančius nuomonę apie konkrečius mergaitėms bei berniukams skirtus žaislus.
Socialinis spaudimas verčia vaikus žaisti su lyčiai nebūdingais žaislais
Nustatyta, kad žaislų pasirinkimas yra ganėtinai nuoseklus procesas, mat vaikai dažniausiai čiumpa tuos daiktus, kurie yra susiję su jų pačių lytimi[1]. Aišku, neretai siekiama užginčyti šias išvadas atliekant papildomas analizes, tačiau situacija iš esmės keičiasi nežymiai – mergaitės dažniau čiumpa lėles, berniukai – mašinėles.
Be kita ko, manoma, jog bandymas pasakyti, kad šiais laikais vaikai mažiau laiko praleidžia žaisdami su lyčiai būdingais žaislais, sakyčiau, atspindi visuomenės spaudimą, kuomet norima, jog vaikai elgtųsi „ne pagal lytį“. Taigi, nuopelnai, priskiriami „šiuolaikiškumui“, taip pat kaip ir reklamos, pasitelkiančios stereotipams taikomą žalos aidą, yra dedikuoti progresyvios kultūros idėjoms, darančioms spaudimą ir vaikams, ir jų tėvams.
Ne paslaptis, jog laikui bėgant transformuojantys pokyčiai universalių žaislų pritaikymo vaikams srityje, anot dalies mokslininkų, gali sumažinti jų žaidimą su specializuotais žaislais. Tačiau, kol kas neatrodo, kad suaugusiųjų vaidmenų visuomenėje kaita turėjo įtakos vaikų žaislų pasirinkimams. Kita vertus, jeigu norima, kad mergaitės ir berniukai žaistų su visų tipų žaislais, reikia, ko gero, nuoseklesnių veiksmų bei metodų. Ir visgi, ar visuomenė tikrai pasirengusi tam, jog vaikai žaistų su lyčiai nebūdingais žaislais? Tai gali būti ledkalnio į trikdančią nežinomybę pradžia.
Universalūs žaislai gali paskatinti charakterio „atributus“, kurių nenorite puoselėti
Nors yra visokių žmonių – tiek universalius žaislus laikančių pačiais tinkamiausiais, tiek ilgametes tradicijas puoselėjančių – tačiau tiesa ta, kad tik nedidelė dalis visuomenės įsivaizduotų berniukus, žaidžiančius su lėlėmis (tokio nepasitenkinimo, beje, beveik nekyla įduodant įprastus berniukams skirtus žaislus mergaitėms).
Taip, galbūt žaidimas su įvairesniais žaislais gali suaktyvinti kai kurias smegenų dalis, atsakingas už empatiją ir planuojamo įvykdyti veiksmo kruopštesnę analizę, bet, atrodo, kiekviename iš mūsų nuo ankstyvos kūdikystės slypi tam tikri biologiniai veiksniai, lemiantys lytims būdingų žaislų pasirinkimą, ir šie poreikiai yra natūralūs[2]. Pavyzdžiui, remiantis kai kuriais tyrimais, kūdikiai teikia pirmenybę tiems žaislams, kurie atspindi jų lytį, ir tai, kaip žinia, rodo, jog toks polinkis yra įgimtas – tokiu būdu jie ruošiasi socializacijai. (Beje, sakoma, jog taip elgiasi ir suaugusių beždžionių vaikai).
Žinoma, reikia pripažinti, kad visuomenėje kerojantis spaudimas paveikia žaislų pasirinkimą vaikams augant, mat susipainiojęs aplinkoje mažametis tampa biologinių bei kultūrinių veiksnių derinio įkaitu, kuriam galiausiai tampa sunku suvokti save ir asmeninių pasirinkimų esmę. Kita vertus, lyčių vaidmenų ugdymas remiantis žaislų kategorijomis, tokiomis kaip „moteriški“, „vidutiniškai moteriški“, „neutralūs“, „vidutiniškai vyriški“ bei „labai vyriški“ gali tapti ne tik lavinimo bei mokymo, bet ir manipuliavimo įrankiu, vedančiu „prasieiti“ išplatėjusios laisvės klystkeliais.
Šios eros atgarsiai – didėjantis atotrūkis tarp jaunimo ir tėvų
Įtraukdami lyčių atžvilgiu neutralų variantą žaidimams – poną ir ponią „Bulvių galvutę“ – mano manymu, neabejotinai pagreitinsime pastarojo meto „novatoriško pasimetimo savyje“ tendenciją. Aišku, vaikams skirtų žaislų, knygų, filmų ir televizijos programų gamintojai vis dar stengiasi pavaizduoti skirtingos rasės, tautybės, seksualinės orientacijos ir kūno tipo žmones, tačiau akivaizdu, jog pastariesiems skirti pasiūlymai plėsis iki paribių ir užribių, tokiu būdu pripažįstant pilnesnį lyčių tapatybės spektrą, atspindintį didėjančią įvairovę tarp jaunesnių kartų[3].
Taigi, nors palaipsniui yra uždegama kai kam perdėm dramatizuotai atrodančio pykčio reakcija, ji, tiesą sakant, atspindi socialinę įtaką bei susirūpinimą vaikais: išpūtimas mergaičių ir berniukų smegenų vardan jų vartojimo pokyčių tampa tradicinių lyčių tapatybės naikinimu ir pagrindiniu nerimo elementu, kuriam nebėra būtinos iki šiol buvusios reikšmingos pastangos, kad atskirti mažamečių patirtį.Kita vertus, turbūt tai dar vienas bandymas pakeisti tai, kas yra įprasta bei natūralu, atrandant rinkos finansinio potencialo ertmę, siekiant maksimaliai padidinti pelną perkant universalių žaislų ir drabužių rinkinius individualizuotų poreikių bei bręstančios asmenybės psichinių įtrūkimų sąskaita. Ko gero, belieka tikėtis, jog šis potvynis, simbolizuojantis kultūrinio karo pradžią, yra laikinas.
