Patyčių tema: daugumos stiprumas yra iliuzinis
Mažumos galią paprastai formuoja tie, kurie tikrai turi savo nuomonę, o daugumos stiprumas, kaip žinia, yra iliuzinis – jį kuria nuomonės neturinčios gaujos, organizacijos, kooperacijos ir t.t. Kitaip tariant, kai priimame kieno nors kito standartus bei vertybes, iš esmės atiduodame savo vientisumą ir tampate mažesniu žmogumi. Ir vis dėlto yra itin svarbu išlaikyti ne tik išlikimo strategijos lankstumą, bet ir tai, kas instituciškai įtvirtinta mūsų kultūroje.
Kai kurie egzistencialistai, filosofai bei rašytojai jau prieš šimtmetį apmąstė šią amžiną įtampą tarp individo ir minios, žvelgdami pro fantastišką langą į žmogaus vidinį pasaulį, suteikusį kiekvienam iš mūsų įžvalgų apie internetinio „trolinimo“ ir patyčių psichologiją: vis dažniau svarstoma, kaipgi mūsų nesugebėjimas ramiai mąstyti atskiria mus nuo tikrojo savęs, verčiant pasyviai įsisavinti kitų idealus[1]. Tuo tarpu aš apgailestauju, kad tendencijos išmainyti vertybes į populiarios minios arba žymių pavienių žmonių kalbas, uždarė mus į spintą, atspindinčią nelaimės priežastis aplinkinių įtakos atžvilgiu.
Taip, galima valgyti salotas, kol dar nesusiformavo jų šerdis. Kita vertus, švelnus širdies traškumas panašėja į tą, esantį dvasių pasaulyje, kuriame mąstytojas, poetas ar religinga asmenybė niekada nebus populiarūs, ir ne todėl, jog jiems sunku, o todėl, kad tam reikia ramaus ir ilgo darbo su savimi, taip pat intymaus savęs pažinimo, kaip kad tokio, kurį, pavyzdžiui, siūlo tam tikra izoliacijos (atsiskyrimo) forma[2].
Analizuojant individo ir minios klausimą, tiesa ta, jog pasaulio evoliucija yra linkusi parodyti absoliučią individo kategorijos, atskirtos nuo minios, svarbą. Tačiau iki šiol mes dar nenuveikėm nieko konkretaus, – šios kalbos primena abstraktą. Tai, be abejo, paaiškina, kodėl kalbėti apie atskirą individą žmonėms vis dar įdomu – žymi „išdidumą“ bei tariamą aroganciją – nors daugumai atrodo per daug baugu gyventi taip, kaip norisi, dėl ko galiausiai renkamės paguodą minioje.
Daugelis žmonių bijo būti „atskirti“
Materija sukasi ir sukasi: vieną akimirką žmogus gali būti perdėm arogantiškas, išreikšdamas tam tikrą požiūrį į individą, o kitą, kuomet jis ruošiasi įgyvendinti konkrečius veiksmus praktiškai, mintis jam atrodo per didelė ir per daug slegianti. Taigi, atitiktis (individualumo praradimas) tampa mūsų apsidraudimu slėptis saugiame didžiulės bei pompastiškos idėjos užnugaryje.
Ir išties, nemaža dalis žmonių gyvena per daug apsaugotą gyvenimą, ir dėl šios priežasties jie nededa pakankamai pastangų, jog išliptų iš įgrisusių pareigų tinklo. Dar po metų jie, žiūrėk, grįžta prie temos ir teigia, kad tikroji arogancija yra ne gyventi pagal savo individualumą, o jį neigti, iš tikrųjų paneigiant bei negerbiant kitų žmonių savybių. (Paradoksas: tūkstantis žmonių yra verti daugiau nei vienas; esminis buvimo žmogumi dalykas yra tas, jog vienetas yra aukščiausias taškas).
Taigi, įtikinantis mažumos vaidmuo kaip priešnuodis chroniškam grupiniam daugumos mąstymui yra aiškus kaip dieną: tiesa visada priklauso mažumai, o mažuma – visuomet stipresnė už daugumą, kuri jau sekančią akimirką – kai akivaizdu, jog mažuma yra stipresnė – prisiima savo nuomonę, vėliau tapsiančią mase. Trumpiau tariant, tiesa dažniausiai grįžta į mažumą.
Kalbant apie tiesą, šis varginantis monstras – dauguma, visuomenė ir kt. – kainuoja tiek pat, kiek žmogus, keliaujantis į Bali atgauti sveikatą: ji visada atsilieka bent viena stotimi. Suvokiant klasės elementą šioje mažumos ir daugumos, individo bei minios sąveikoje, norėčiau, jog žmonės neleistų gyvenimui bėgti tuščiąja eiga – kad pastarieji nešvaistytų savo gyvenimo veltui, mat tie, kurie gyvena apsaugotą patogų gyvenimą, apsimesdami, jog visų nuomonė yra mūsų pačių, pames savastį, kuri vejasi dinozaurus.
Tokios strategijos pagrindimas yra gana humanistinis, nes mąstoma, ko reikia, jog atskira žmogaus dvasia pabustų iš minias jungiančios transo būsenos. Šiaip ar taip, žmonės nėra tokie korumpuoti, kad norėtų pakenkti, bet yra apakę ir iš tikrųjų nežino, ką daro. Galiausiai viskas priklauso nuo priviliojimo būdo: minia triumfuoja tik užleisdama kelią, ir pasitraukia į šalį, jog niekada nesuvoktų, kas dedasi aplinkui. Minia neturi esminio požiūrio, dėl ko, kaip dabar matome, nudelbę akis einame iš paskos į kontrolės nežinomybę.
Žlugimas – jau čia pat
Jeigu vengiama praregėti ir išvysti nepagražintą realybę, neretai atsiranda būdų, susijusių su sąžiningomis arba, priešingai, nešvankiomis priemonėmis. Žinoma, reikia suprasti teisingai (arba bent jau nesuprasti neteisingai) – nieko neketinama fiziškai nuskriausti (bent ne akivaizdžiai). Tačiau nūdienoje tik „netyčinės“ mirties atvejis galėtų pasitarnauti kaip siūlas, vedantis į kiekvienam iš mūsų priklausantį žmogiškąjį dėmesį.
Dargi norisi pridurti: nors niekas nenori gyventi įsitempęs, rankiodamas tiesą beribėje melo ir nesantaikos jūroje, vis tik kone visos paslaugos, pasiūlymai, metodai ir pan., deja, yra siūlomi per netikrą pakaitalą. Ir čia, kaip žinia, slypi giliausias žmonijos demoralizavimo aspektas – pasaulinis teroristinis „projektas“, pabrėžiantis numanomą visų kultūrų bei pavienių asmenų atskirtį.
Mėginant iš anksto spręsti mūsų šiuolaikinį nerimą, visų pirma reikėtų suvokti, jog buvimas savimi – narsus stovėjimas savo nuomonės plokštumoje – atspindi absoliutų gyvybingumą išnaudojant individualų potencialą, kuris yra išties svarbus. Ko gero, žmogus, visą savo gyvenimą stengdamasis priimti amžinos reikšmės sprendimus, yra labiausiai priartėjęs prie visuomenės, kurioje, didėjant šlifuotam brutalumui, darosi vis labiau reikalinga išdrįsti – nebijoti sukompromituoti.
