„Meta“ investuoja į programinę įrangą, siekdama išplėsti papildytos realybės pritaikymą
Kai 2021 m. spalį „Facebook“ persikūnijo į „Meta“, buvo pranešta, kad pokytis apims virtualią realybę (VR), būdamas metavisumos priešakyje[1].
Visgi „Meta“ dar neatsisakė „plytų ir skiedinio“ pasaulio, grįsto gana primityviomis idėjomis, kaip rodo didžiulės bendrovės investicijos į papildytos realybės (AR) akinius.
„Meta“, kaip žinia, yra tik viena iš daugelio kompanijų, perdėm aktyviai besilažinančių, kad fizinės erdvės ateitis apims susijungimą su skaitmenine erdve, ir tai padidins mūsų realybę, o, tiksliau, beribį jos suvokimą.
Jau dabar „Apple“, „Google“, „Microsoft“ ir daugybė kitų technologijų įmonių kuria AR nešiojamus įrenginius: AR akinius, išmaniuosius kontaktinius lęšius ir AR ausines, pagelbėsiančius (arba dar labiau suklaidinančius) vis labiau tobulėjančiame pasaulyje.
Akių judesiai yra nefiltruoti signalai, suteikiantys įžvalgos apie žmonių pasąmonės pažinimą
Kaip „Reality Labs“ (verslo, gaminančio virtualios realybės ir papildytosios realybės techninę ir programinę įrangą, įskaitant virtualios realybės ausines bei internetines platformas) dalis, „Meta“ vadovauja projektui „Aria“, kuris skatina bandomąjį AR akinių kūrimą kartu su partneriais, atliekančiais laboratorinius eksperimentus[2].
Bendrovė žada, jog vartotojai galės naudoti AR akinius lempai įjungti tiesiog žiūrėdami į ją. Tačiau taip pat yra vienas AR nešiojamų prietaisų aspektas, kurį tokių įrenginių kūrėjai linkę sumenkinti arba visiškai ignoruoti: tai yra akių sekimas ir tai, kokia informacija yra perduodama ir analizuojama bendraujant tarpusavyje, remiantis mūsų žvilgsniais bei specifiniais akių judesiais.
Manoma, jog visa tai vykdoma nelabai etiškai.
Akių stebėjimas AR įrenginių kontekste sulaukė didelio susidomėjimo
Akių stebėjimas iš pradžių buvo sukurtas kaip metodika, padedanti mokslininkams suprasti ir užfiksuoti vizualinį dėmesį tyrimų laboratorijos aplinkoje dar XIX amžiuje.
Jis paprastai buvo taikomas kognityvinei psichologijai, rinkodaros tyrimams bei pastaruoju metu dažnėjančiai žmogaus ir kompiuterio sąveikai, kur jis gali palengvinti pacientų su negalia gyvenimą.
Derėtų paminėti, jog šiuolaikiniuose akių stebėjimo įrenginiuose paprastai naudojamas metodas, žinomas kaip ragenos atspindys, kai akims apšviesti naudojama artima infraraudonoji šviesa, sukelianti atspindį, kurį aptinka didelės raiškos kamera.
Išplėstinis vaizdo programavimas identifikuoja žvilgsnio tašką ir dirgiklius, todėl galima nubraižyti tam tikro tipo žemėlapį. Užfiksuoti duomenys taipogi apima vyzdžio padėtį, mirksėjimo modelius ir akių judesius.
Ir štai, pastaraisiais metais akių stebėjimo programų asortimentas dar labiau išsiplėtė: pradedant vairuotojų stebėjimo sistemomis, dėmesio valdymu švietime, pagyvenusių žmonių sveikatos priežiūra, elektroninės prekybos svetainių kūrimu ir net vaizdo žaidimais, kaip įrankiu kurti „emocines keliones“ žaidėjams[3].
Šiaip ar taip, šios programos dažniausiai naudojamos kaip produktų kūrimo ar tyrimų projektų dalis, o ne kaip vartotojų rinkai skirtuose įrenginiuose integruotos funkcijos.
Technologijos naudojimą privaloma griežtai kontroliuoti
Iš tiesų, akių stebėjimo priemonių įdėjimas į vartotojų valdomus AR įrenginius iš pradžių buvo mokslinė metodika perkeliama į realų pasaulį. Tačiau kuriant AR nešiojamus įrenginius su akių sekimo galimybėmis masinei rinkai, įkūnijamas nenumaldomas intymiausių žmonių gyvenamųjų erdvių pasisavinimas.
Nesunku pamiršti šią problemą teigiant, jog akių stebėjimas yra būtinas, kad vartotojai galėtų pasinaudoti visais AR pranašumais.
Pavyzdžiui, „Project Aria“ kūrėjai paaiškina, jog norint, kad AR akiniai veiktų tinkamai, neva būtina suprasti, kur esate, į ką žiūrite ir kokių veiksmų galbūt norėsite imtis. Ir nors „Meta“ etikos specialistai reikalauja privatumo, tikimasi, jog akių fiksavimo priemonės leis stebėti vartotojų sąveiką su išoriniu pasauliu tokiais sąmonės lygiais, kuriais mes kol kas net negalime įsivaizduoti.
Papildyta realybė yra didelis verslas, turintis neprilygstamą galimybę užsidirbti. (Pranešama, kad „Meta“ jau investavo milijardus dolerių į virtualų pasaulio atvaizdavimą.)
Tačiau įmonės, kuriančios akių stebėjimo produktus, linkusios išsisukti nuo atsakomybės, todėl tokiame kontekste savireguliacija neveikia arba veikia menkai.
Pagrindinis klausimas, ar vartotojai nori gauti pasitenkinimą iš AR savo laisvės sąskaita? (Naudotojai iš esmės visada turėtų turėti teisiškai apibrėžtą teisę ir galimybę priimti pagrįstus sprendimus dėl akių stebėjimo pasirinkimo, kai jie naudoja nešiojamus įrenginius tiek papildytoje, tiek virtualioje realybėje.)
