„Geras“ nusikaltėlis „apeis“ net ir tardytoją
Įsivaizduokite situaciją.
Naujasis mokyklos, esančios ant uždarymo slenksčio, direktorius pažadėjo viską pakeisti – nuo kreivai kabančios lentos iki moksleivių balų vertinimo sistemos. Tačiau po pusės metų perspektyvos pasirodė gana niūrios: jei mokiniai neatitiks nacionalinių standartinių testų rezultatų, tai bus paskutinis lašas sunkiai besiverčiančiai mokymo įstaigai.
Direktorius žino, jog mokytojai ir mokiniai neturi pakankamai išteklių pasiruošti testams. Panikuodamas jis neteisėtai moka testavimo atstovui, kad iš anksto gautų testo klausimus, ir išplatina juos mokytojams bei mokiniams, nuslėpdamas jų šaltinį.
Galiausiai jo poelgis yra atskleidžiamas. Liūdni ir pikti mokiniai, tėvai bei administratoriai klausia: kodėl jis tai padarė? Ar taip atrodo nesąžiningas žmogus, o gal aplinkybės privertė vyrą to imtis?
Klasikinė socialinės psichologijos idėja ta, jog, gilindamiesi į menkai žinomo asmens elgesį, esame linkę išpūsti nuostatų svarbą ir nepaisyti aplinkybių.
Šiandien kaltės „permetimas“ – vienas žinomiausių reiškinių socialiniuose moksluose. Ir visgi, kokią reikšmę turi tai, kad visuotinai nepriimtiną elgesį įvardiname kaip atsirandantį iš asmens, o ne įtakotą „užnugario“ – nuo veik neperstojamai zyziančių vaikų ir ką tik mirusio senelio iki į dantis užvožusio kaimyno?
Požiūris iš esmes yra galinga moralinio pasmerkimo priemonė („tas vairuotojas, kuris manęs nepraleido per perėją, yra visiškas asilas“). Priešingai, situaciniai priskyrimai gali padėti išteisinti ne tik etatinį „Maximos“ saldainių valgytoją, bet ir žmonių kankintoją („jis turbūt vaikystėje buvo traumuotas“).
Kadangi mūsų nuomonė atspindi konkretų elgesį, tampa aišku, kurioje barikadų pusėje esame.
Pavyzdžiui, nuteistas nusikaltėlis lygtinio paleidimo komisijai gali aiškinti, jog nuo tada, kai padarė nusikaltimą, jis neva kardinaliai pasikeitė. Arba šis gali teigti, kad būsimos aplinkybės nebepasikartos (jo niekas „neįaudrins“ ir „nesuvilios“), dėl ko pastarasis bus visiškai kitoks nei anksčiau.
Kuris variantas lygtinio paleidimo komisijai suteiktų daugiau pasitikėjimo, jog asmuo vėl nenusikals – pasakyti sudėtinga.
Kaltinti darosi labiau populiaru, nei pasisveikinti
Vieni svarbiausių skaitinių apie kaltės ir atsakomybės priskyrimą yra susiję su kultūriniais skirtumais: nustatyta, kad Rytų Azijos šalys tam tikrą elgesį vertina labiau atsižvelgdamos į situaciją ir mažiau į asmenines nuostatas. Kitaip tariant, kaltininkas tas, kuris „inicijavo“ – iškėlė kūjį virš galvos, o toliau jokių klausimų kilti negali.
Visgi tendencija priskirti elgesį išoriniams veiksniams nėra visuotinė.
Man, kaip ir daugeliui, vis dar neaišku, kas ir kokiomis sąlygomis gali nupiešti kaltumo direktyvas. Galų gale, kiek mūsų pačių tapatybė ir vertybės turi įtakos, kaip suvokiame elgesio priežastis?
Nepaisant to, tai nekeičia fakto, kad žmonės labiau linkę vertinti kitų asmenų pažeidimus nekreipiant dėmesio į pilną situacijos vaizdą – taip atrodo moralinis vertinimas realiame gyvenime. Ir, visų svarbiausia, jei nusikaltimą padaro artimas žmogus, situacijos įvaizdis gali apvirsti aukštyn kojomis.
Tarkime, toje pačioje daugiabučio laiptinėje gyvenantis žmogus duoda kyšį kaimynui, kad jis užsiimtų laiptinės sienų dažymo darbais. Vis dėlto, kai kurių tyrimų rezultatai rodo, kad jei būsto savininką papirktų menkai žinomas žmogus, įžvelgtumėme įvairias – neretai išgalvotas – šio vyksmo tendencijas (it „sugedusio telefono“ atveju, visa tai pasireištų „kopūstienės“ sąmoju pusrūsyje ar viešoje erdvėje).
Kita vertus, galbūt minėtam veiksmui iš tikrųjų yra pagrindas – gal į svečius atvyksta potencialūs verslo partneriai, ir būstas tikrai turi atrodyti kuo įmantriau?
Kiekvienas mėgstame spėlioti, bet nei vienas – įsigilinti.
Kaltas tas, kuris išprievartavo, ar „išprovokavo“ – dėvėjo sijoną?
Pastebėtos tendencijos rodo įkyraus psichologinio apetito, kuriuo žmonės pasižymi siekdami išlaikyti savo poziciją, mastą.
Visiems aišku, kad baksnoti pirštu į pašalietį kaip „tipą“, pažeidžiantį svarbias moralines vertybes ir atmetantį grupę vienijančias normas, yra socialiai galingas atributas, veiksmingai pašalinantis tokį asmenį iš grupės. Tačiau polinkis priskirti kaltės „nuopelnus“ pašaliniams, pateisinant savo grupės narius, yra daugiau nei įprastas – sviestas sviestuotas, kitaip sakant.
Šiuo atveju žmonės, palaikantys komandines vertybes, pavyzdžiui, lojalumą, yra linkę žalą ir jėgą keliančius veiksmus priskirti tų veiksmų aukoms – gana keista, jei pagalvotume.
Per pusšimtį metų nuo tada, kai socialinę psichologiją „pridengė“ tamsus debesis, sritis nuėjo ilgą kelią, iš dalies dėl tarpdisciplininių tyrimų moralės psichologijos pakraipoje, kur mokslininkai moralę vertino tik moksliškai.
Dabar jau žinome, jog, kai įprasminame priežastis ir pasekmes socialiniame kontekste, aplinkybių įtaka dažnai tampa „numeris vienas“, ypač tada, kai ja galima (savanaudiškai) pasinaudoti norint atleisti sau ir žmonėms, kurie mums rūpi. Tačiau, kad ir kaip norėtume tikėti, jog vertindami nepažįstamų žmonių veiksmus atsižvelgiame į lengvinančias aplinkybes, derėtų pasistengti kur kas labiau: šiandien toks asmuo – paprastas praeivis, o rytoj, žiūrėk, pasaulio gelbėtojas.
