Nepelnytai nuvertintas muzikos instrumentas
Ar jums teko girdėti mandolinos skambesį? Jei dar ne, tuomet ruoškitės kelionėn į Zarasus. Tikrai verta. Pasirodo, mažame Lietuvos kampelyje – Zarasuose – yra unikalus šių retų muzikos instrumentų muziejus. O jame darbuojasi šių instrumentų advokatu prisistatantis žinomas muzikantas, etnografas, kapelos „Sadūnai“ lyderis Gintaras Andrijauskas.
„Šie instrumentai primena paprastą balalaiką, tačiau į Lietuvą yra atkeliavę beveik vienu metu kaip ir smuikas. Myliu visus muzikos instrumentus, groju daugeliu, bet mandolina – tai mano instrumentas“, – pokalbį pradėjo mandolinos advokatu save vadinantis muzikantas.
Mūsų tautiečiai mandolina grojo jau prieš gerą šimtą metų, tačiau iki šiol šis instrumentas, anot pašnekovo, vis dar yra nepelnytai nuvertinamas.
„Mintis kurti muziejų kilo todėl, kad prisikaupė instrumentų, apie kuriuos aš turiu ką papasakoti. O mandolinos atkeliavimo į Lietuvą istorija yra ilga ir įdomi“, – tikino G. Andrijauskas.
Instrumento istorija mena karalienės Bonos laikus
Mandoliną sukūrė italai XVI amžiuje. Rašoma, kad šis instrumentas yra atsiradęs iš vieno seniausių muzikos instrumentų – liutnios. Tuo laikotarpiu mandolina labai išgarsėjo. Didelė tikimybė, kad pirmosios mandolinos į Lietuvą atkeliavo dar karalienės Bonos laikais.
Pasak etnografo G. Andrijausko, karalienė Bona atitekėdama į Lietuvą atsivežė čia ir savo menininkus – dailininkus, muzikantus.
„Žinome, kad Stradivarijus gamino smuikus, bet jo muzikos instrumentų manufaktūroje buvo gaminamos ir mandolinos, ten dirbo daug meistrų. Kiek man žinoma, dar ir dabar pasaulyje egzistuoja dvi Stradivarijaus gamintos mandolinos“, – pasakojo G. Andrijauskas.
Laikui bėgant, mandolina keitėsi ir iš šešiastygės tapo keturių porų stygų instrumentu.
Mandolinos antrasis renesansas, pasak pašnekovo, prasidėjo XIX amžiuje. Galima sakyti, kad šiuo laikotarpiu mandolina užkariavo pasaulį. Deja, XX amžiaus pabaigoje Lietuvoje mandolina buvo nepelnytai primiršta.
„Aš manau, kad taip atsitiko dėl to, kad šį instrumentą sumaišė su iš Azijos kraštų kilusia balalaika, nes šie instrumentai panašūs savo išore. Aš netgi galvoju, kad dauguma instrumentų yra kilę būtent iš mandolinos, bet čia tik mano teorija. Netgi gitara yra modifikuotas, praplėstas mandolinos variantas. Taip pat galima sakyti, kad mandolina yra ir palengvintas smuiko variantas. Ir kol kas dar niekas šios mano teorijos nepaneigė“, – nevengė juokauti pašnekovas.
Povestuvinis pirkinys – sena mandolina
Mandolina turi ir artimų giminaičių – tai mandola, mandočela, mandriola ir kt. Šis instrumentas, anot G. Andrijausko, tai šeimyninio muzikavimo, romantinės muzikos instrumentas. Pašnekovas save vadina ne kaip kitaip, o mandolinininku bei šio muzikos instrumento advokatu.
Netgi pirmasis povestuvinis G. Andrijausko pirkinys buvo ne koks nors buitinis prietaisas ar baldai namams, o su jaunutės žmonos palaiminimu tuo metu įsigyta antikvaro parduotuvėje rasta sena mandolina.
„Tada ir pradėjau mokytis ja groti. Kas baisiausia, kad tuo metu nebuvo ko paklausti, kaip reikia tai daryti. Buvau tik girdėjęs mandolinos skambesį. Žinojau vienintelį žmogų – Marijų Šnarą – kuris mokėjo groti mandolina. Bet tai buvo žmogus, kurio koncertus žiūrėdamas džiaugdavaisi, kad galimybę jį pamatyti turi, nekalbant jau apie tai, kad dar kažko jo paklausti galėtum.
Pirmasis mano mandolinos mokytojas buvo Jonas Trijonis. Bet mano Dievas, žinoma, yra Jonas Lechovickas – garsiausias Lietuvos cimbolininkas, kuris puikiai grojo ir mandolina. O aš ja groti išmokau per dvi savaites. Bet yra žmonių, kuriuos galėčiau išmokyti groti ir greičiau“, – teigė pašnekovas.
Mandolinos buvo prabangūs instrumentai
Senais laikais mandolinos buvo prabangūs muzikos instrumentai. Šių dienų muzikantai su mandolina jau atlieka ir įvairias improvizacijas, groja net ir metalą.
Mandolinininkų kolektyvų, pasak G. Andrijausko, Lietuvoje nėra daug, tačiau grojančių šiuo instrumentu – nemažai. Yra ir jaunimo, besidominčio mandolinų muzika bei grojančio jomis.
Dėl šios priežasties G. Andrijauskas ir organizuoja vienintelį Baltijos šalyse mandolinininkų sambūrį, kuris vyksta „Sėlos muzikantų“ festivalio metu ypatingoje Zarasų krašto vietoje – Stelmužės bažnyčioje. Į festivalį atvykę žmonės gali išgirsti ypatingą skambesį, o kai kurie susidomi instrumentu ir net išdrįsta jį prisijaukinti.
„Tą vietą Stelmužėje atradome visiškai atsitiktinai.
Seniausia Lietuvos medinė Stelmužės bažnyčia – ypatinga vieta, kurioje gera akustika, joje net mikrofonų nereikia, o ten rengiami koncertai patinka ir žmonėms, ir muzikantams. Bet kurioje kitoje vietoje tas festivalis taptų valdišku, o ten jis tampa tikru“, – pasakojo etnografas.
G. Andrijauskas „Sėlos muzikantų“ festivalio metu su bendraminčiais organizuoja ir mandolinos akademiją – moko groti, eksperimentuoja, stebi, kiek laiko prireikia, kad visai negrojantis mandolina žmogus pramoktų valdyti instrumentą ir išgautų melodingą skambesį.
Pašnekovas juokavo, kad labai nesunku nustatyti, kokiu instrumentu gali groti žmogus.
„Jei dreba žmogaus kairė ranka – jis smuikininkas, jei dreba dešinė – mandolinininkas, o kai abi rankos dreba, tai arba pijokas, arba mokantis groti ir smuiku, ir mandolina“, – humoro perliukus žarstė pašnekovas.
Na, o pradėjęs kalbėti rimčiau teigė, kad vis tik mandolina – tai instrumentas, kuriam koncerto metu reikia papildymo, bendradarbiavimo su kitais instrumentais.
„Mandolina gerai skamba ir kuomet groja keli atlikėjai vien tik mandolinomis. Nes kiekvienas muzikantas turi savo stilių, charakterį ir ta pati melodija kitose rankose suskamba skirtingai“, – teigė G. Andrijauskas.
Atimti instrumentą – tai baisiau nei atimti sielą
Mandolinų savo kolekcijoje G. Andrijauskas yra prikaupęs apie 30. Seniausia iš jų pagaminta XX amžiaus pradžioje.
„Norėčiau turėti jų ir daugiau. Išskirtinių egzempliorių nėra labai daug išlikusių, bet ne visas norimas ir galiu sau leisti įsigyti. Kai kurių senųjų instrumentų, išlikusių tik dalimis, kainos prasideda nuo 1 000 eurų. Bet aš dar vadovaujuosi tokiu principu – niekada nepirkti instrumento iš grojančio muzikanto, nes esu įsitikinęs, kad atimti iš muzikanto instrumentą yra baisiau, nei atimti sielą“, – kalbėjo pašnekovas.
G. Andrijausko kolekcijoje yra įvairių kraštų mandolinos. Viena iš jų gaminta Lietuvoje, kariuomenės ginklininko meistro Petro Kochankos rankomis. Lietuvoje muzikos instrumentus gamindavo daug kas, ypač senais laikais tai galėjo daryti bet kuris nagingas stalius. Tik anuomet tuos muzikos instrumentus nelabai kas vertindavo. Deja, šiuo metu Lietuvoje rasti meistrą, kuris pagamintų mandoliną, sudėtinga.
Gyvas muziejus, kuriame galima ne tik istorijų klausytis, bet ir pačiupinėti eksponatus
G. Andrijausko kuriamas mandolinų muziejus dar neturi oficialaus statuso, bet yra gyvas muziejus. Pasak muzikanto, dideli dalykai visada prasideda nuo mažų. Jei muziejus negyvas, eksponatų negalima paliesti, negali išgirsti jų istorijos, toks muziejus netenka prasmės.
Muziejus yra netgi ne eksponatai esantys jame, o žmogus. Muziejaus lankytojas turi ne tik pamatyti, bet ir sužinoti apie instrumentus, pačiupinėti juos.
„Mano muziejus visada bus gyvas, o aš būsiu tas žmogus, kuris atėjusį supažindins su mandolinos istorija, jos skambesiu ir kitomis instrumento subtilybėmis. Muzikos instrumentas prabyla tik tada, kai jį į rankas paima žmogus.
Aš ir dabar svečius atsivedu į Zarasų kultūros centre esantį savo kabinetą-muziejų prie mandolinų. Ir aš būnu labai laimingas, kuomet žmogus susidomi instrumentu ir išreiškia norą pabandyti juo groti. Tuo momentu jaučiu pergalingą jausmą. Aš netgi galėčiau mandolinas išdalinti muzikantams, nes muzikanto rankose instrumentas atgyja su visa savo istorija ir unikalumu“, – tvirtai įsitikinęs pašnekovas
