<h2>Visuomenės normos ilgainiui kinta</h2>
<p>Kai mamos palieka savo vaikus partneriams, jos dažnai laikomos labai ydingomis, nepaisant lyčių lygybės ideologijų nūdienoje puoselėjimo. Būtent todėl kyla klausimas: ar tai visgi kada nors pasikeis?</p>
<p>Kone staiga mesti darbą, nes jis nebeteikia malonumo, palikti miestą, kuris, rodosi, nebeatspindi asmeninių poreikių arba nutraukti santykius su žmogumi, kurio nebemylime – pastaraisiais dešimtmečiais Vakarų visuomenė gynė moteris, darančias tokius įgalinančius sprendimus. Bet ką daryti, jei jos pasirenka palikti savo vaikus?</p>
<p>Nepaisant gerėjančios lyčių lygybės sampratos įsisavinimo, motinos, priimančios itin sunkų sprendimą gyventi atskirai nuo savo vaikų, dažnai yra skalpuojamos. Net jei abu tėvai atlieka puikų darbą augindami laimingus, sveikus vaikus, bet jie gyvena toli nuo mamos, moteriškos lyties atstovės vis tiek yra šmeižiamos[1]. Kitaip tariant, apie tokias motinas kalbama taip, lyg jos būtų sugedusios – tarsi kažkas giliai jų širdyje būtų pažeista.</p>
<p>Be kita ko, neseniai sukurtas filmas „Dingusi dukra“ atskleidė minėtos formos atsaką motinoms, gyvenančioms atskirai nuo savo vaikų, mat ši kino juosta, pastatyta pagal to paties pavadinimo Elenos Ferrante romaną, priartina prie aktorės Olivijos Coleman, atliekančios motinos, kuri trejiems metams palieka vaikus su vyru, kad siektų savo karjeros tikslų, vaidmens[2]. Beje, daugelis šį sprendimą vertina kaip savanaudišką, ir tai skiriasi nuo filme esančio tėvo, kuris taip pat paliko savo vaikus, tačiau, regis, išvengė neigiamų vertinimų.</p>
<p>Nors realiame gyvenime visų lyčių tėvai visais laikais palikdavo vaikus – skyrybų ar kitu atveju – yra keletas anekdotinių įrodymų, leidžiančių manyti, kad ateityje gali daugėti išeinančių mamų. Pavyzdžiui, tam tikros tarnybos užsienyje sako, jog pastebimas pokytis, rodantis, kad neva vis daugiau motinų nusprendžia atsisakyti tėvystės.</p>
<p>JK ir JAV duomenys taip pat rodo, jog auga vienišų tėvų namų ūkių dalis, tačiau rodikliuose neišskiriamos šeimos, kuriose vaikai vis dar didelę laiko dalį praleidžia su savo motinomis dėl teismo paskirtos priežiūros.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/kenneth-sorensen-7nikdufhk74-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Išvykimas kartais yra skirtas tam, kad išgelbėti save</h2>
<p>Kad ir kokie būtų tikslūs skaičiai, moterų – o ne vyrų – pasitraukimo iš šeimos, šis klausimas Vakarų kultūroje vis dar kelia daug diskusijų. Pavyzdžiui, viena iš įtampų filme „Paklydusi dukra“ yra klausimas: ar dukrą paliko mama, ar, atvirkščiai, mama, kuri palieka savo vaiką, yra „prarasta“, pabrėžiant, kad toks elgesys palieka abipusį emocinį randą?</p>
<p>Bet kokiu atveju, daugeliu atžvilgių tai gali stebinti, atsižvelgiant į visuomenės bei žiniasklaidos paramos lyčių lygybei bangą kitose visuomenės dalyse. Galų gale, retkarčiais tos pačios lyties tėvai yra toleruojami labiau, nei dirbančios motinos, auginančios vaikus per atstumą, ir tai dalyje pasaulio vietų vadinama „kultūriniu atsilikimu“.</p>
<p>Derėtų paminėti, kad išėjimo iš namų priežastys esti įvairios. Kai kurios moterys išvyksta ieškoti darbo ar dirbti komandiruočių principu bei studijuoti, likdamos santykiuose su savo vaikų tėvu, arba, atvirkščiai – po išsiskyrimo.</p>
<p>Visgi kadangi laikai kiti, manoma, jog moterys, norėdamos jaustis patogiau, ko gero, turi turėti teisę siekti savo karjeros bei interesų, net jei tai reiškia gyvenimą toli nuo namų.</p>
<h2>Ekranizacija „Dingusi dukra“ nušvietė tabu</h2>
<p>Tiesa ta, kad šiuolaikinės savipagalbos knygos ir internetinės transliacijos apie išsiskyrimą ar rūpinimąsi savimi gali suteikti paguodos ir patvirtinimo tiems, kurie priėmė sunkų sprendimą gyventi atskirai nuo savo vaikų, ir tai yra išties džiugu. Tačiau dalis šios literatūros, deja, egzistuoja tik dėl besitęsiančių stereotipų apie motinystę, dėl ko nerimaujama, jog kai kurios moterys gali jausti, kad joms reikia kalbėti apie gerovę tik todėl, kad pateisintų tai, ką daro[3]. Kita vertus, jeigu visuomenė, galbūt, būtų teisingesnė, turbūt nereikėtų pasikliauti skaitiniais, kad jaustis patogiai gyvenant savo gyvenimą.</p>
<p>Šiaip ar taip, nuolatinė stigma vis dar veši, o laisvė išvykti negarantuoja absoliutaus laisvės nuosprendžio: moterys, ypač Vakaruose, vis dar linkusios susidurti su neigiamomis draugų, šeimos bei platesnės visuomenės reakcijomis dėl netradicinio sprendimo gyventi atskirai nuo vaikų, kad ir kokios būtų to priežastys. O taip daugiausia yra todėl, jog diskursai ir lūkesčiai apie motinystę nepasikeitė tokiu tempu, kaip moterų pažanga kitose srityse.</p>
<p>Kitaip tariant, iš moterų vis dar tikimasi auklėtojos vaidmens, nepaisant kitų išorinių aplinkybių. Juolab kad tai yra susiję su istorija, kultūrinėmis idėjomis ir lyčių santykiais, – net ir istoriškai tėvai, paliekantys namus, buvo daug labiau priimtini tiek visuomenėje, tiek populiariojoje kultūroje nei motinos. Ir tai akivaizdžiai yra skirtingo lygio stigma.</p>
<p>Galiausiai manoma, jog jei atitolimas nuo šeimos yra susijęs su į karjerą orientuotu žingsniu, tai greičiausiai bus bendresnio lyčių lygybės pagerėjimo namuose ir darbo vietoje šalutinis poveikis, kuomet tėvai (vyrai) vis labiau įsitrauks į buitį ir daugiau moterų užims vadovaujančias pareigas.</p>
