Teatras – visuomenės balso aidas
Turbūt daugelis pritartų, jog spektaklis turėtų išmokyti, supažindinti bei sukelti susidomėjimą scenos menais apskritai. Dargi džiugu tai, kad kone visuomet galime rinktis tarp religinių pjesių, kurios statomos moralės įprasminimo tikslais bei „paprastųjų“, skirtų pramogai.
Detaliau analizuojant teatro ir spektaklio vaidmenį kultūroje galime pažvelgti į scenoje vykstančias dramas, meilę reiškiančias priesaikas, dažnai ne visai suprantamų žodžių „piruetus“ bei jų įvairialypiškumą ir tokiu būdu susitelkti į visą veiksmo esmę, kuri, kaip kartais galime pastebėti, yra įtakojama ne tik laiko, bet ir patirčių, istorijos fragmentų, pasaulėžiūros bei visko, kas tik vyksta aplinkui[1].
Faktas, jog užsispyrimas, kaip viena iš tikslus pasiekti padedančių savybių, yra raktas į nesibaigiančias žmogaus patirtis. Tuo tarpu norėjimas atkartoti ar kitokiu būdu perteikti gyvenimiškus įvykius spektaklyje yra it koks leidimas įsigalėti visu pajėgumu – mat kuo daugiau pamatome ir kuo įvairesnių emocijų patiriame, tuo daugiau turime ką pasakyti atsidūrę auditorijos priešakyje.
Ko gero, nėra Žemėje žmogaus, kurio nebūtų pavergęs unikalus teatro skambesys, kaip kad nėra ir teatro, kuris būtų suprastas be žmogaus. Kitaip sakant, teatras yra tarsi apvalkalas, kuris parodo, kaip mes norėtume save išreikšti ir kokios minties, galbūt, retsykiais nenutylėti.
Aišku, teatre apstu scenų, kuriose pasakojama apie džiaugsmus, įvairias tragedijas, komiškus nutikimus ar kasdienes klaidas, tačiau ypatingas paradoksas yra tame, jog gyvenime, kaip ir kare ar scenoje – pagrindiniais veikėjais esame mes patys.
Kalbant apie priežastį, kodėl mes elgiamės ir galvojame taip, kaip galvojame, atsakymas, galima sakyti, yra tik vienas – nes galime leisti sau rinktis, ir visai nesvarbu, ar tai būtų knyga, ar planas „pasileisti kasas“ bei rytoj kopti į kalnus, – daryti tai, ką norime, yra tarsi mūsų „išgyvenimo“ planas.
Priartinant teatrą ir savotišką vaidybinę „išlikimo“ formą prie šių dienų, galima teigti, jog visi gyvename taip, kaip išmanome, o gyvenimas pats savaime yra tarsi spektaklis. Tuo tarpu jei net politikai teigia, jog sunkmetis ar, pavyzdžiui, šis epidemijos vaidmuo – tai tik „menkas“ išbandymas ir išlieka tie, kas gali, o visa kita tik gėlytės, tai, turbūt, turėtume ir toliau žaisti taip, lyg būtume pagrindiniai veikėjai, tik, žinoma, bene milijoną kartų budresni.
Šokančios kurapkos ir iš mirties prisikėlę Egipto dievai – kūryba ribų neturi
Tiesa ta, kad teatras verčia mus parodyti savo vidinius jausmus ir sielas, kurios yra išsiilgusios nuotykio. Tuo tarpu kuo drąsesnis spektaklio veikėjas, tuo intensyviau jis geba perteikti sąmyšį, džiugesį ar kitas pasakojamos istorijos metamorfozes.
Aišku, nereikia pamiršti ir to fakto, jog teatras ir kiti scenos menai taip pat yra nepaprastai svarbūs šalies ekonomikai ir bendruomenei apskritai: jau nuo XXI a., keičiantis ekonomikos pobūdžiui ir didėjant žmonių skaičiui, atliekančiam kūrybinį darbą, palaipsniui yra kuriama ir didesnė pridėtinė vertė bei įgyjamas ilgalaikis konkurencinis pranašumas, kuris sudaro palankias sąlygas spartesniam pajamų augimui, ir būtent dėl šios priežasties Lietuvos ekonominė politika turėtų labiau skatinti kūrybinį darbą[2].
Taigi, koks vis tik yra tikrasis teatro bei spektaklio santykis su žmonėmis?
Atsižvelgdami į tai, kaip spektaklis, lyg savotiška nuomonės formavimo struktūra, yra susijusi su kiekvieno iš mūsų požiūriu, standartais, vertinimais bei simpatijomis ir antipatijomis – tuo kolosaliu kokybės ir pripažinimo vertinimo matu – mes dažniausiai sakome „taip“ tada, kai esame tikri, jog tai atitiko mūsų skonį bei išpildė išankstinius lūkesčius.
Tuo tarpu vertinant kūrybiškumą apskritai, galėtume sakyti, kad jis yra kilęs kartu su pirmąja mintimi: neišmatuojamas ir suteikiantis kalbai, mokslui, daiktams, reiškiniams ar menui žodžių „gražus“ arba „nelabai“ įvertinimą. Aišku, kūrybiškumą vertinti ganėtinai sunku – čia iš esmės tas pats, kaip bandyti atsakyti į klausimą, ar kairiarankystė yra liga, ir būtent įžvalgos bei patirtis lemia galutinę subjekto vertę.
Žinoma, mūsų pačių gyvenimas yra tarsi teatras – vieną dieną, žiūrėk, esi laisvas, kaip paukštis, kitą – vos gali padėti koją į kaimyno lauką – viskas tarsi minomis nusėta. Tuo tarpu prie sekinančio sąmyšio prisideda dar ir naujienų laidos, kurios skambina varpais ir drasko į šipulius paskutinius ramybės bei vilties likučius, sakydamos, jog kažin, ar šis chaosas kažkada pasibaigs ir pasirodys buvusią ramybę pranašaujanti šviesa.
Aišku mes, kaip tarpininkai tarp „varpo“ ir šoko būsenos sukėlėjų galime bandyti išlaviruoti su savo „kairiąja“ ranka, tačiau kartais viskas, ką esame pajėgūs padaryti, tai tik vaidinti, jog jaučiamės laimingi tol, kol spektaklis tęsiasi.
Kūryba ir žinių siekimas – patirčių „produktas“
Tiesa ta, kad teatras, kaip „gyva“ meno forma, yra labai svarbus dabartiniame socialinės žiniasklaidos ir išmaniųjų prietaisų pasaulyje. Na, o lyginant televizoriaus ekraną su teatru, pastarasis patenkina poreikius, susijusius su apčiuopiamumu bei dalyvavimu tarp žmonių, ir tai yra tarsi savęs nagrinėjimas veidrodyje, pamatant įvairias perspektyvas[3].
Aišku, dabar viskas yra kiek kitaip: technologijoms darant nemenką įtaką požiūriui ir vertybėms mes „grūdinamės“ būti atšiauresni, egoistiškesni ir neretai lobstantys kažkieno kito sąskaita. Kitaip sakant, jei anksčiau bendruomenės nariai jungėsi į grupes, sėdančias prie bendro stalo, dabar gi tikri broliai ir seserys yra atskirti laiko ir „kompiuterių“ diktuojamo atstumo.
Tačiau vis tik vertėtų nepamiršti, jog visuomet galime tapti padėties šeimininkais ir pokyčių žadintojais: kuomet plojame atsistoję kūrinio idėjai ir iš pagarbos merkiame akį pagrindiniams spektaklio veikėjams, mes tuo pačiu tapšnojame per petį sau – indėlis į veiksmus bei jų šalutinius produktus priklauso nuo mūsų.
Visgi ar vertingas patarimas, kuriame teigiama, kad tik žiūrėdami atgal mes galime įvertinti tai, ką turime šiandien, ir mažiau žvalgytis į tai, ko netekome nėra dar vienas „dekoras“, primenantis nenusisekusią vaidybą?
