Suprasti akimirksniu
  • Baltą chalatą iškeitė į sutaną
  • Ne kartą jautė Dievo pašaukimą, bet vis atsispirdavo
  • Atsisakė pasaulietinio gyvenimo ir įstojo į seminariją
  • Apsispręsti padėjo „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“
  • Gydė žmonių kūnus, o dabar gydo sielas
  • Kunigas neišvengia silpnybių ir nuodėmių
Šaltiniai
Kunigas
Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras Žilvinas Treinys prieš daugiau nei 13 metų dar gyveno puikiai materialiai aprūpiną gyvenimą ir mėgavosi pasaulietiška laisve. Žilvino Treinio facebook paskyros nuotrauka

Baltą chalatą iškeitė į sutaną

Nenorom šylantis oras ir vis skaisčiau šviečianti saulė skelbia pavasarį ir pranašauja nenumaldomai artėjančią didžiąją pavasario šventę – Velykas. Šiemet šią šventę švęsime balandžio 9-ąją. Laikas, nuo vasario 22 dienos iki balandžio 6 dienos, vadinamas gavėnia – maldos, atgailos, pasninko ir gerų darbų laikotarpis. Ta proga jums siūlome pažintį su Panevėžyje tarnystę einančiu dvasininku Žilvinu Treiniu, kuris sutiko papasakoti apie savo gyvenimo vingius, gydytojo karjerą ir keistą apsisprendimą baltą chalatą iškeisti į sutaną – rūbą, simbolizuojantį nuolankumą, klusnumą ir savęs atsižadėjimą.

Niekas nė neįtartų, kad dabartinis Panevėžio Šv. Apaštalų Petro ir Povilo parapijos vikaras, 52-ejų kunigas Žilvinas Treinys prieš daugiau nei 13 metų dar gyveno puikiai materialiai aprūpiną gyvenimą ir mėgavosi pasaulietiška laisve.

Iki tapdamas dvasininku vyras dirbo gydytoju Panevėžio vaikų intensyvios terapijos skyriuje ir medicinos atstovu vienoje farmacijos kompanijoje. Be šių gerai apmokamų darbų vyras gyveno įprastą pasaulietinį gyvenimą, draugavo su merginomis ir turėjo kitokių aistrų. Tačiau, kaip pats juokavo, galiausiai suvokęs Dievo pašaukimą, be gailesčio viską metė ir pasuko kunigystės link.

Ne kartą jautė Dievo pašaukimą, bet vis atsispirdavo

Ž. Treinys gimė ir augo Panevėžyje, praktikuojančių katalikų šeimoje. Nuo ankstyvos vaikystės kartu su mama kiekvieną sekmadienį lankydavo bažnyčią. Tiesa, tikėjimą keletui metų buvo pametęs tuomet, kai pamėgo roko muziką. Tada, kaip sakė pašnekovas, jis į bažnyčią prisiversdavo nueiti tik tam, kad patenkintų savo mamos lūkesčius.

Pašnekovas neslėpė, kad jo gyvenime buvo ir nereikalingų polinkių, tam tikrų prisirišimų. Jaunas vaikinas šešerius gyvenimo metus buvo pašventęs roko muzikos aistrai.

„Bandžiau su draugais muzikuoti, galvojau, kad tai ir yra mano kelias“, – atviravo pašnekovas.

Pirmą kartą gyvenime Dievo pašaukimą jis pajuto būdamas 17-os, bet tuomet dar nesijausdamas brandžia asmenybe, nesulaukęs paramos ir pritarimo iš aplinkos, minties tapti Dievo tarnu atsisakė.

Pirmą kartą gyvenime Dievo pašaukimą vyras pajuto būdamas 17-os metų. Nagesh Badu/Unsplash nuotrauka
Pirmą kartą gyvenime Dievo pašaukimą vyras pajuto būdamas 17-os metų. Nagesh Badu/Unsplash nuotrauka
„Antrą kartą šį gražų jausmą išgyvenau jau būdamas gydytoju rezidentu, sulaukęs 28-erių. Bet buvau labai prisirišęs prie pasaulietiško gyvenimo, galvojau, kaip aš čia dabar paliksiu pasirinktą gydytojo kelią, draugus. Neišdrįsau vėl...“, – prisiminimais dalijosi kunigas.

Vėliau, po patirtų skaudžių išgyvenimų, netekęs abiejų tėvų, jaunas vyras ėmė sau kelti egzistencinius klausimus. Pradėjo domėtis rimta filosofine literatūra ir, kaip pats sako, intuityviai suvokė, kad visgi ne muzika ir ne gydytojo profesija yra jo kelias. Tai supratęs Ž. Treinys prisijungė prie vienos krikščioniškos bendruomenės, išvyko į rekolekcijas Šiluvoje ir ten sutiko Dievą.

Naujoji aistra vyrą kaip reikiant uždegė.

„Nors aš dar svyravau ir nesiryžau, bet Dievas manęs jau nebepaleido“, – šypsodamasis prisiminimais dalijosi dvasininkas.

Atsisakė pasaulietinio gyvenimo ir įstojo į seminariją

Dar kelis metus pasvarstęs, praėjęs ilgą ir gana banguotą gyvenimo kelią, kuriame buvo ieškojimų ir atradimų, įvairių eksperimentų, būdamas 39-erių vyras vis tik ryžosi vykti į Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminariją ir džiaugsminga širdimi, palikęs viską ką turėjo, nusprendė siekti kunigystės.

„Nutraukti ryšį su pasaulietiniu gyvenimu nebuvo sunku, nes tuo metu širdis jau degė dvasine meile – meile maldai ir santykiui su Dievu. Turėjau viską, buvau materialiai gerai apsirūpinęs, daug uždirbau. Galbūt tai atrodė kaip beprotybė, bet tai palikti nebuvo gaila. Kai pamilsti Dievą, visa kita tampa nereikšminga“, – tikino pašnekovas
Kunigas Žilvinas Treinys sako, kad nutraukti ryšį su pasaulietiniu gyvenimu nebuvo sunku, nes širdis degė meile maldai ir santykiui su Dievu. Josh Eckstein/Unsplash nuotrauka
Kunigas Žilvinas Treinys sako, kad nutraukti ryšį su pasaulietiniu gyvenimu nebuvo sunku, nes širdis degė meile maldai ir santykiui su Dievu. Josh Eckstein/Unsplash nuotrauka

Stojant į kunigų seminariją būsimasis dvasininkas iš komisijos narių sulaukė ir nelabai patogių klausimų. Seminarijos vadovybei buvo įdomu, kodėl gi 39-erių metų vyras nusprendė gyvenimą pašvęsti kunigystei.

Apsispręsti padėjo „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“

Anot Ž. Treinio, ne taip jau retai pasitaiko tokių atvejų, kai į kunigų seminariją stoja vyresnio amžiaus žmonės. Mat pašaukimui nėra amžiaus ribos. Todėl vyras į seminariją buvo priimtas.

Panašus pašaukimo kelias, kai žmogus turintis viską, staiga džiugia širdimi visa tai palieka, aprašomas rašytojo Džono Ronaldo Ruelio Tolkino kūriniuose „Hobitas“ ir „Žiedų valdovas“.

„Pasaka apie tai, kaip Hobitas palieka savo pasiturintį gyvenimą, prie kurio jis buvo labai prisirišęs, man iš dalies padėjo apsispręsti. Ir iki šiol niekada nesigailėjau viską palikęs, džiaugiuosi ir esu laimingas. Dabar esu ten, kur ir turėčiau būti“, – tvirtino kunigas Ž. Treinys.

Gydė žmonių kūnus, o dabar gydo sielas

Kai vyras kardinaliai pakeitė gyvenimo kelio kryptį, dauguma jo aplinkos žmonių – giminės, buvę draugai džiaugėsi tokiu jo apsisprendimu ir pasirinkimu. Tačiau buvo keletas žmonių, kurie vis tik bandė vyrą nuo šio žingsnio atkalbėti.

Dvasininkas džiaugiasi, kad netrumpą savo gyvenimo dalį gydęs žmonių kūno ligas dabar sėkmingai gali gydyti sielų žaizdas ar tiesiog padėti žmonėms išgyventi patiriamas dvasines kančias.

Pašnekovas net neabejoja, kad šiuolaikiniam, skubančiam žmogui bažnyčia yra reikalinga.

„Žmogus, kaip Dievo kūrinys, yra reikalingas Dievui. Tikėjimas įprasmina žmogaus gyvenimą. Jeigu nebūtų tikėjimo, mes žūtume ir dvasiškai, ir fiziškai. Tikėjimas mums suteikia laisvę. Tačiau jeigu mes darytume tai, ką norime, būtume vien savo aistrų vergai. Todėl manau, kad šiuolaikiniam žmogui tikėjimas yra ypatingai svarbus“, – samprotavo Ž. Treinys.

Kunigas neišvengia silpnybių ir nuodėmių

Kunigai taip pat neišvengia silpnybių ir nuodėmių.  Aaron Burden/Unsplash nuotrauka
Kunigai taip pat neišvengia silpnybių ir nuodėmių. Aaron Burden/Unsplash nuotrauka

Dvasininkas neslėpė, kad nors ir turi artimą ryšį su Dievu, nuodėmių jam išvengti kartais irgi nepavyksta. Pašnekovas sako, kad visuomenė vis dar neretai sudievina kunigus, matydama juose kone žemiškus angelus, tik be sparnų.

„Mes, kunigai, taip pat esame žmonės, turintys jausmus ir kartais nusidedantys“, – teigė Ž. Treinys. Savo silpnybių ir nuodėmių pašnekovas, žinoma, nepanoro atskleisti. Tačiau paatviravo, kad laisvalaikį stengiasi išnaudoti dvasiniam susikaupimui. Tuomet laiką leidžia vienuolyne arba ilsisi su knyga rankose, kartais aplanko gimines. Bet vis tik kartais panevėžiečiai dvasininką gali išvysti mieste ir be sutanos. Mat jis neapleidžia vieno pomėgio – mėgsta bėgti ilgas distancijas. O šį pomėgį dvasininkas vadina tam tikru kūno grūdinimu, tramdymu, kuris, anot jo, yra dvasininkui būtinas žengiant tarnystės Dievui keliu.