Kankinimai ir ilgi metai kalėjime be pakankamų įrodymų apie dalyvavimą teroro išpuolių organizavime
Pasaulyje, net ir nuolat tobulėjant teisėtvarkos bei žmonių teisių sritims, ne sykį yra nutikę taip, jog į kalėjimą pasodinami nekalti žmonės arba po ilgo bylinėjimosi ir buvimo už grotų, jie būna išteisinami. Tačiau tai, kas įvyko po Rugsėjo 11 teroro išpuolių JAV, tikriausiai pranoksta daugelį liūdnų istorijų, susijusių su kalėjimais ir žiauriais kankinimais. Šie įvykiai buvo papasakoti bestseleriu tapusioje knygoje, o vėliau ir daug dėmesio sulaukusiame filme „Gvantanamo dienoraštis“ (ang. „The Mauritanian“).
Filme rodoma realybė daugeliui gali atrodyti visiškai nesuvokiama, nes be oficialių kaltinimų Gvantanamo kalėjime uždarytas gvantanamietis jame praleido 14 metų – nuo 2002 iki 2016 metų lapkričio[ref-1].
Po ilgos teisinės kovos jis galiausiai buvo paleistas į laisvę, tačiau išgyvenimai, kurie buvo patirti nesilaikant žmogaus teisių ir apskritai teisinių aspektų ar žmogiškumo, visam gyvenimui įsirėžė jo atmintyje.
Be to, vyras iš tiesų galėjo išeiti į laisvę po per pus trumpesnio laiko – 7 metų. Tačiau jam laimėjus bylą, JAV apskundė tokį sprendimą ir Mohamedou Ould Slahi praleido Gvantaname dar 7 metus, kol vyko tolimesnė teisinė kova.
Buvo susijęs su Al-Queda, bet ryšius nutraukė dar 1992 metais
Žinoma, kad Mohamedou Ould Slahi visiškai nebuvo susijęs su teroristinėmis organizacijomis, irgi nėra tiesa. Slahi treniravosi Al-Queda stovykloje ir prisiekė ištikimybę organizacijai dar 1991 metais ir netrukus grįžo į Vokietiją. Tačiau 1992 metų pradžioje dviems mėnesiams ir vėl nuvyko į Afganistaną ir iškeliaudamas aiškino, kad pilnai nutraukė ryšius su Al-Queda.
Nuo 1999 lapkričio mėn. iki 2000 metų sausio mėn. jis gyveno Monrealyje, Kvebeke, Kanadoje. Slahi buvo įtariamas prisidėjęs prie bandymo susprogdinti Los Andželo oro uostą, ir jį tyrė Kanados saugumo žvalgybos tarnyba. Dėl patikrinimo Slahi grįžo gyventi į Mauritaniją, kur buvo apklausiamas, bet galiausiai išaiškėjo, kad nėra su tuo susijęs.
Antrą sykį jis pateko į JAV teisėsaugos akiratį jau po Rugsėjo 11 atakų. Būtent šioje vietoje ir pradedamas filmas „Gvantanamo dienoraštis“, kuris paremtas tikrąja istorija. 2001 metų lapkričio 20 dieną Slahi buvo nugabentas Mauritanijos pareigūnams apklausai, kur septynias dienas buvo laikomas ir apklausinėjamas Mauritanijos pareigūnų bei JAV federalinio tyrimų biuro agentų.
Po to, nors vyrui dar vis nebuvo pateikti jokie oficialūs kaltinimai ir nebuvo turima aiškių įrodymų apie jo kaltę, CŽV įvykdė ypatingojo perdavimo programą ir nugabeno Slahi į Jordanijos kalėjimą. Čia mauritanietis buvo laikomas aštuonis mėnesius ir teigė, jog per šį laiką jį kankino jordaniečiai.
Po to vyrą nuskraidino į Afganistaną, tačiau čia jis neužsibuvo, nes po dviejų savaičių, 2002 metų rugpjūčio 4 dieną, jis buvo perkeltas į Mauritaniją[ref-2].
Patirti kankinimai sunkiai suvokiami šiuolaikiniame pasaulyje
Kalėdamas Gvantanamo kalėjime Slahi, kaip ir daug kitų čia buvusių žmonių, patyrė žiaurų ir žeminantį elgesį. Kankinimui buvo pasitelktos tokios priemonės, kurias sunku suvokti, galvojant apie teisinę valstybę, kuri turėtų laikytis visų žmogiškumo bei teisinių aspektų.
2013 metais Medicinos kaip profesijos instituto (IMAP) ataskaitoje yra užfiksuota išvada, kad sveikatos priežiūros specialistai, dirbantys Gvantaname su kariuomene ir žvalgybos tarnybomis, „kūrė ir dalyvavo žiauriai, nežmoniškai ir žeminančiai elgiantis su sulaikytaisiais ir juos kankinant“[ref-3].
Medicinos specialistams buvo liepta nepaisyti etikos standartų, kai jie dalyvavo žiauriose apklausose, įskaitant gyvybinių požymių stebėjimą stresą sukeliančių procedūrų metu. Jie naudojo medicinines žinias tardymo tikslais, dalyvavo prievartiniame kalinių maitinime, kai šie bandė rengti bado streikus ir panašiai[ref-4].
Tarp kankinimo būdų fiksuotas draudimas miegoti, žiaurus mušimas, kalinių uždarymas uždarose ir šaltose kamerose. Buvo fiksuotas ir smerktinas elgesys religijos atžvilgiu, įskaitant Korano sugadinimą, jo nuleidimą į tualetą, Korano puslapių išplėšimą, komentarų ir pastabų rašymą ir t. t.
Pats Slahi savo užrašuose mini ir seksualinę prievartą, kankinimą vandeniu, degančiomis cigaretėmis, itin garsia muzika ir kitais garsais, spygliuota viela ar stiklo duženomis, priverstinį narkotikų vartojimą, ilgalaikį buvimą stresinėse kūno pozicijose[ref-7]. Netgi buvo pasitelkti grasinimai, jog į Gvantanamo kalėjimą bus atvežta jo mama, duodamos užuominos apie tai, kad ji čia irgi bus kankinama ir seksualiai išnaudojama.
Visi šie įvairaus pobūdžio kankinimai ir teroras buvo taikomi taip ir nepareiškus oficialių kaltinimų bei nenuteisus kalinio. Tokia pati lemtis laukė ir kitų kalinių[ref-5][ref-6], nes svarbiausia buvo bet kokia kaina išgauti prisipažinimą, prisidėjus prie Rugsėjo 11 atakų[ref-8].
Ilgus metus uždaryto, kankinto ir galiausiai išteisinto mauritaniečio niekas neatsiprašė
Slahi pilnai išteisintas ir paleistas į laisvę tebuvo tik po 14 metų. Kaip aiškinama jo istoriją atpasakojančiame filme, Slahi nesulaukė oficialių atsiprašymų iš tuometinės kalėjimo vadovybės ar kitų aukštų JAV pareigūnų. Tačiau jam vis tiek pasisekė labiau nei kai kuriems kitiems kalėjusiems ar tebekalintiems asmenims. Juk daugybė jų apskritai neišėjo į laisvę, nors vis dar nėra oficialiai nuteisti.
Pats knygą parašęs ir net filmo apie savo istoriją sulaukęs mauritanietis ne sykį yra sakęs, jog per visą laikotarpį stengėsi išlaikyti pozityvumą ir tikėjimą teisine sistema. Jis teigė, kad nelaiko beribės neapykantos Amerikai, nes tiesiog nori gyventi ir neišprotėti.
Dabar vyras jau yra laimingai vedęs ir turi vaiką. Tačiau jo problemos nesibaigia iki šiol, nes porai tenka gyventi atskirai.
Slahi pasas jam nebuvo grąžintas, kaip kad buvo žadėta paleidimo metu ir jis negali išvykti iš Mauritanijos, kad gydytųsi savo sveikatą ar pamatytų Vokietijoje gyvenantį sūnų ir tinkamai jį užregistruotų. O kadangi vyras neatgauna paso, net ir Mauritanijoje jis negali būti pilnateisiu piliečiu, nes be dokumentų negali nei dirbti, nei balsuoti[ref-9]. Tačiau nuo vyro veido vis tiek nedingsta šypsena, nes jis stengiasi džiaugtis tokiu gyvenimu, kokį turi – net jei tenka toliau gyventi su pakirptais sparnais.
Gvantaname buvo kalinama 779 žmonės, iš kurių galiausiai nuteisti tik 5
Žiauriausia tai, jog toks pats likimas, kai teko iškęsti ilgus kankinimus ir sėdėjimą kalėjime metų metus be jokio teismo sprendimo, ištiko daugybę kitų musulmonų. Vien Gvantanamo kalėjime buvo kalinami 779 žmonės. Iš jų, po daug metų, pripažinti kaltais tebuvo tik 8. Tačiau pateikus apeliaciją galutinai nuteisti tebuvo tik 5, nes 3 pripažinti nekaltais.
„Amnesty International“ viešai pasmerkė šio kalėjimo veiklą dėl šiurkščių žmogaus teisių pažeidimų, kurių kaltininkai taip ir liko nenubausti: asmenų kalinimo neribotą laiką be teismo sprendimo, žiauraus sulaikytųjų kankinimo, tai tęsiant vėlgi neribotą laiką, nes buvo siekiama išgauti prisipažinimus bet kokia kaina. Dėl tų pačių priežasčių šis kalėjimas dar vadinamas „Amerikos gulagu“.
Stebina, kad nepaisant išaiškėjusių žiaurumų, kalėjimo pasmerkimo ir daugybės nukentėjusiųjų, dar 2002 metais prezidento George’o Busho administracijos karo prieš terorą metu įkurtas Gvantanamo kalėjimas veikia iki šiol.
Po G. Busho prezidentu tapęs Barackas Obama žadėjo, kad šis kalėjimas bus pilnai uždarytas. Tačiau planai buvo sužlugdyti, kai Kongresas išleido įstatymus, draudžiančius Gvantanamo kalėjimo kalinius perkelti kalėti į JAV žemyninę dalį.
Tiesa, B. Obamos prezidentavimo laikotarpius Gvantaname liko kalėti 41 asmuo iš prieš tai buvusių net 245 kalinių. Dauguma buvusių kalinių buvo pagaliau paleisti į laisvę arba perkelti į kitas šalis, kurių kalėjimai niekada nebuvo lyginami su gulagu.
Šiuo metu kalėjime likę 35 kaliniai, o šioje įstaigoje oficialiai užfiksuotos 9 sulaikytųjų mirtys. Deja, Gvantanamo kalėjimas veikiausiai funkcionuos dar daugybę metų. Tą įrodo ir po B. Obamos prezidentu tapusio Donaldo Trumpo veiksmai, nes 2018 metais jis pasirašė vykdomąjį įsaką, pagal kurį leidžiama pratęsti Gvantanamo kalėjimo veiklą neribotą laiką[ref-10].
Tiesa, dabartinio JAV prezidento Joe’o Bideno administracija 2021 metų pradžioje paskelbė apie ketinimą uždaryti kalėjimą dar prieš jam paliekant pareigas. Tačiau iki pat šios dienos nebuvo imtasi jokių realių veiksmų, kurie padėtų įgyvendinti tokius pažadus[ref-11].
Vietoj to, 2022 metų pradžioje J. Bidenas skyrė kelis milijonus dolerių kalėjimo plėtrai[ref-12]. O jame vis dar kalintys asmenys ten laikomi nepaisant to, kad jiems iki pat šios dienos nepareikšti konkretūs kaltinimai ir jie nėra už juos nuteisti, įrodžius kaltinimų pagrįstumą.
Be to, 2021 metų pabaigoje buvo pranešta, kad Pentagonas stato antrąją teismo salę, kurioje visuomenei nebus leista stebėti vykstančių teismo posėdžių pačioje salėje. Teismo procesus norintiems pamatyti žurnalistams bus leista žiūrėti jau įvykusio teismo vaizdo įrašus. Teigiama, kad tokia tvarka leis vienu metu vykti keliems teismo procesams, tačiau neaišku, ar nebus mėginama cenzūruoti vaizdo įrašų.
Kruvinų Rugsėjo 11 dienos įvykių metu žuvo beveik 3 000 žmonių
Kaip apskritai galėjo atsirasti toks žiaurus kalėjimas ir kodėl jis vis dar nėra uždarytas?
Ne vienas tuo metu JAV saugumo ir apskritai politikos srityje dirbęs asmuo troško, jog už teroristinius išpuolius tiesiogine ta žodžio prasme lėktų galvos. Neapykanta ir noras kuo greičiau sutvarkyti šį reikalą, vedė prie daugybės žmonių įkalinimo, tardymo, kankinimo. Kaip ir pasakojama „Gvantanamo dienoraštyje“, buvo svarbiausia kažką apkaltinti ir nubausti: bet kokiomis priemonėmis ir visiškai nesvarbu, kiek tai prasilenkia su žmogiškumu ir teisinės valstybės principais.
Toks žiaurumas ir neteisybė vargu ar gali būti pateisinami, kai sulaikyti asmenys gyveno nepavydėtinomis sąlygomis metų metus, o ne vienas iš jų apskritai mirė, taip ir neišėję į laisvę. Tačiau iš kur atsirado toks beribis noras rasti kaltininkus ir kuo griežčiau juos nubausti, tikriausiai nekyla klausimų nė vienam, kuris nors šiek tiek domėjosi Rugsėjo 11 atakomis.
2001 metais JAV įvyko visą pasaulį sukrėtę teroristiniai išpuoliai. Manoma, jog juos surengė su Al-Queda susiję teroristai, kurie užgrobė keturis komercinius keleivinius lėktuvus. Kiekvienoje užgrobėjų grupėje buvo po vieną teroristą, kuris mokėjo pilotuoti lėktuvą. Du lėktuvai turėjo rėžtis į Pasaulio prekybos centrą Niujorke, vienas turėjo būti nukreiptas į Pentagoną netoli Vašingtono ir paskutinis veikiausiai turėjo pataikyti į Baltuosius Rūmus.
Iš keturių lėktuvų savo taikinius pasiekė trys – kurie rėžėsi į Pasaulio prekybos centro bokštus dvynius ir į Pentagono pastatą. Dėl taikymosi į Baltuosius Rūmus irgi nėra pilnai aišku, nes ketvirtas lėktuvas tiesiog nukrito, kai keleiviai pabandė perimti lėktuvo kontrolę.
Šios atakos nusinešė beveik 3 000 žmonių gyvybes. Mirė ne tik atakos metu pastatuose ar lėktuvuose buvę asmenys, bet ir juos gelbėti bandę žmonės. Griūvant pastatams žuvo 343 Niujorko gaisrininkai ir 72 policininkai. Tai tebėra daugiausiai aukų pareikalavęs teroristinis išpuolis žmonijos istorijoje ir vienintelis tiek daug ugniagesių ir teisėsaugos pareigūnų aukų pareikalavęs incidentas JAV istorijoje[ref-13].
Teroristiniai išpuoliai apipinti įvairiomis teorijomis ir neatsakytais klausimais
Nors nuo Rugsėjo 11 dienos atakų[ref-14] jau prabėgo 21 metai, tačiau vis dar likę daugybė neatsakytų klausimų, o įvairios teorijos dėl tikrųjų kaltininkų ar kodėl sugriuvo pastatai sklando iki šiol. Visos teorijos veikiausiai nemiršta todėl, jog nebuvo pateikta pakankamai įrodymų ir net oficialiai versijai jų trūksta, nes tyrimas nebuvo atliktas tinkamai.
Pavyzdžiui, įvykio vietose tyrėjai neieškojo sprogmenų pėdsakų, nors tai atrodytų logiškas žingsnis, įvykus sprogimams ir milžiniškų pastatų griūčiai. Be to, skeptikai teigia, kad oficialiose išvadose rašoma, jog pastatai sugriuvo nuo ugnies, tačiau aviacinis kuras nedega tokia temperatūra, kuri būtų pajėgi išlydyti tokių pastatų plieną.
Negana to, pastatai sugriuvo beveik laisvu pagreičiu, o taip nutinka, kai būna pažeista visa konstrukcija. Taip tvarkingai ir greitai griūnantys pastatai atrodė kaip pastatuose išdėliotų sprogmenų pasekmė. Skeptikai aiškina, jog jei bokštai dvyniai būtų griuvę tik dėl į juos įsirėžusių lėktuvų, tuomet būtų virtę į šoną. O ir griuvo 3 pastatai, nors tik į 2 iš jų atsitrenkė lėktuvai.
Dėl daugybės neatsakytų klausimų ir netinkamai atlikto tyrimo, nors tai ir buvo bene pati kruviniausia ir labiausiai visas JAV sukrėtusi teroristinių išpuolių diena, ėmė plisti įvairūs kaltinimai. Pavyzdžiui, viena labiausiai paplitusių teorijų – jog atakas organizavo ne Al-Queda teroristai, o pati JAV vyriausybė arba specialiosios tarnybos.
Teroristinį aktą teisino JAV vykdomu terorizmu prieš islamą
Nors tai gali atrodyti tik kaip iš piršto laužti kaltinimai, tačiau tokių teorijų palaikytojai remiasi ne tik įtartinai prastai atliktu tyrimu bei faktais apie pastatų griūtį. Jie savo mąstymą pagrindžia tuo, jog JAV norėjo sukurti pretekstą pradėti karą Afganistane ir Irake. Be to, prisidengiant kova su terorizmu, buvo pradėtas piliečių teisių ribojimas, sulaikyti ir kankinti daugybė žmonių.
Visgi, kiek tokiose kalbose yra tiesos, vargu ar sužinosime. Iš pradžių net ir Al-Queda vadas Osama bin Ladenas neigė jo organizacijos dalyvavimą šiuose išpuoliuose, todėl tai skatino papildomas sąmokslo teorijas. 2001 metų rugsėjo 16 dieną „Al Jazeera“ ištransliavo jo pareiškimą, kuriame bin Ladenas sakė:
„Pabrėžiu, kad aš neįvykdžiau šio akto, kurį, atrodo, įvykdė savo motyvaciją turėję asmenys.“
Tačiau 2001 metų lapkritį JAV pajėgos iš sugriauto namo Džalalabade, Afganistane, gavo vaizdajuostę, kurioje užfiksuotas bin Ladenas, kalbantis su Khaledu al-Harbi ir pripažįstantis, jog iš anksto žinojo apie išpuolius. O 2001 metų gruodžio 27 dieną buvo paviešintas antrasis bin Ladeno vaizdo įrašas, kuriame jis sakė:
„Tapo akivaizdu, kad Vakarai apskritai ir ypač Amerika jaučia neapsakomą neapykantą islamui… Tai kryžiuočių neapykanta. Terorizmas prieš Ameriką nusipelno pagyrų, nes tai buvo atsakas į neteisybę, kuria siekiama priversti Ameriką nutraukti paramą Izraeiliui, žudančiam mūsų žmones… Mes sakome, kad Jungtinių Valstijų pabaiga yra neišvengiama, nesvarbu, ar bin Ladenas ar jo pasekėjai gyvi, ar mirę, nes musulmonų tautos pabudimas įvyko… Svarbu smogti [JAV] ekonomikai, kuri yra jų karinės galios pagrindas… Jei ekonomika nukentės, jie vėl bus okupuoti.“
Tuo metu bin Ladenas vis dar aiškiai nepripažino, kad dėl atakų kalta Al-Queda. Tik 2004 metais, prieš JAV prezidento rinkimus, pagaliau buvo paviešintas vaizdo įrašas, kuriame bin Ladenas pripažino Al-Quedos ir jo paties indėlį. Jis sakė, kad išpuoliai buvo įvykdyti, nes „mes esame laisvi… ir norime atgauti savo tautos laisvę. Kaip jūs kenkiate mūsų saugumui, taip mes kenkiame jūsiškiam.“[ref-15]
Taigi, panašu, jog smurtu norėta atsakyti į smurtą – ar bent jau tuo save bandė įtikinti žiaurūs teroristai. Ir tai, rodos, tebelieka užburtu ratu: į vienus veiksmus bandoma atsakyti dar žiauresniais veiksmais, o vėliau, ieškant kaltųjų, kuriamos tokios vietos, kaip Gvantanamo kalėjimas. Deja, dėl to nukenčia ne tik kuo stipresnių bausmių verti tikrieji kaltininkai, bet ir žmonės, kurių kaltumas taip ir nebūna įrodytas – kaip kad Slahi atveju.
Įtariama, kad slaptas amerikiečių kalėjimas veikė ir Lietuvoje
Kol Gvantanamo kalėjimas ir jame užfiksuotas smerktinas amerikiečių elgesys atrodo tik kaip tolima, už daugybės kilometrų vykusi istorija, realybė veikiausiai yra kiek kitokia.
Įrodymų, apie žiaurius kankinimus ir neribotą įkalinimą net nepateikus jokių oficialių kaltinimų bei nesulaukus teismo nuosprendžio, yra ir Lietuvoje. Manoma, jog Lietuvoje, Antaviliuose 2005–2006 metais veikė slaptas CŽV kalėjimas įtariamiesiems terorizmu laikyti.
Po atlikto tyrimo Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) paskelbė, jog dėl tokios veiklos Lietuva pažeidė Europos žmogaus teisių konvencijos nuostatas, kurios draudžia kankinimą ir garantuoja teises į laisvę, privataus gyvenimo apsaugą bei veiksmingą teisinę gynybą.
Strasbūro teismas įpareigojo Lietuvą išmokėti 130 tūkst. eurų kompensaciją neteisėtai kalintam palestiniečiui Abu Zubaydah[ref-16].
Šiuo metu vyras kali Gvantanamo kalėjime, tačiau per ilgus metus trunkantį įkalinimą jis yra pabuvojęs skirtingose valstybėse. Kaip ir kiti su Rugsėjo 11 atakomis siejami, bet taip ir nenuteisti asmenys, A. Zubaydah nelaisvėje patyrė tokius kankinimo būdus kaip draudimą miegoti, skendimo imitavimą. Jis taip pat buvo kalinamas karsto dydžio dėžėje, buvo laikomas nuogas, nelaisvėje netgi neteko kairiosios akies[ref-17].
Tiesa, JAV senato ataskaita ir žmogaus teisių gynėjų surinkti duomenys rodo, kad vyras didžiausius kankinimus veikiausiai patyrė ne Lietuvoje. Tačiau mūsų šalyje jis galėjo būti kalinamas vienutėje užrištomis akimis ir supančiotomis kojomis, jis galėjo būti kankinamas nuolat skleidžiant triukšmą ir ryškią šviesą.
Lietuvos Vyriausybės atstovai iki šiol, net ir po kaliniui priteistos kompensacijos už patirtus žiaurumus Lietuvoje, nepripažįsta slapto CŽV kalėjimo egzistavimo[ref-18]. Teismo metu Lietuvos Vyriausybės atstovai tiesiog tikino, jog Antaviliuose turėjo veikti žvalgybos paramos centras. Taip pat buvo teigiama, kad lėktuvais į šią vietą gabenti ne žmonės, o ryšių įranga. Tačiau nepaisant tokios pozicijos, Lietuva vis tiek sumokėjo kompensaciją dar praėjusiais metais, kai Teisingumo ministerija pranešė[ref-19]:
„Abu Zubaydah’os surašytas įgaliojimas jo atstovei pateikti prašymą dėl jam priteistos kompensacijos sumokėjimo buvo legalizuotas apostile ir 2021 metų gruodžio 21 dieną kompensacija buvo išmokėta, pervedant pinigus į prašyme nurodytas sąskaitas.“
Be to, vien A. Zubaydah atveju galimo CŽV kalėjimo pėdsakai Lietuvoje nesibaigia.
2019 m. EŽTT pradėta nagrinėti dar viena byla. Saudo Arabijos pilietis Mustafa Ahmedas Adamas al Havsavis apskundė Lietuvą dėl kankinimų ir laisvės apribojimų, kuriuos teigė patyręs specialioje JAV CŽV suėmimo ir tardymo programoje kovoje su terorizmu[ref-20].
