Katės yra panašios į žmones
Tiesa ta, jog yra daug būdų, kaip priartėti prie, mūsų manymu, tobulo įvaizdžio ar galvoje susikurtos jo projekcijos. Tačiau, pavyzdžiui, šuo, kaip žinia, apskritai yra tai, ką galėtume pavadinti visai paprasta siela; tuo tarpu katės atspindi įnoringą elgesį ir ekstravagancijos autentiškumą.
Taigi, katės iš esmės yra panašios į mus. Ir iš tiesų, jos gana ilgą laiką buvo analizuojamos bei rūšiuojamos, lyginant pastarąsias su ištikimiausiais kompanionais šunimis, kad, prieštaraudami mėgstamų augintinių archetipiniams temperamentams, gebėtume geriau suprasti save[1].
Kalbant apie šunis, galima drąsiai teigti, jog jie nežino, kaip atrodo. Be kita ko, šunys neturi supratimo ir apie savo dydį, ir tai, sakyčiau, žmonių kaltė, kad išvedė juos „visokius“ (įvairias veisles). Mano draugės taksų veislės šuo, būdamas išties nedidelių gabaritų, užpultų senbernarą, manydamas, kad gali jį nugalėti. Tuo tarpu kuomet mažas šuo kyla į kovą, didelis neretai stovi ir mąsto – „Ar turėčiau jį suvalgyti, ar ne?“; „Aš esu didesnis už jį, ar ne?“. Na, o tada dičkis ateina ir atsisėda mums ant kojų ar įsiveržia į glėbį, nenutuokdamas, jog greit ką nors sutraiškys.
Kita vertus, katės turi visiškai kitokią sąmonę – šie gyvūnai žino savo galimybių ribas: lėtai eidamos pro duris jos stabteli ant slenksčio, trūkteli uodegą, likus vos centimetrui arba milisekundei iki šeimininkas jas užveria. Ir būtent todėl svarbiausia jų atauga yra sveika, o santykiai su aplinka dažnai daugiau nei puikūs.
Įdomu tai, kad kai katė sutinka grėsmingai atrodantį šunį ir negali nuo jo pabėgti nei vertikaliai, nei kaip nors kitaip, ji bene iš karto padidėja kelis kartus (išsipučia), ir tai gali suveikti, nes šuo praranda nuovoką bei susipainioja, manydamas, jog tai ne katė, o padaras, keliantis daug didelę grėsmę.
Tarp kitko, katės yra estetikos gerbėjos; truputį manipuliuojančios ir savanaudės. Be to, užimdamos absoliučiai naujus identifikavimo sluoksnius, jos, augančių animacinių memų populiarumo laikais, tampa beveik nenurungiamos. Net tada, kai šie gyvūnai sustingsta įprastoje tingioje pozoje, jie žino, dėl ko žmogus yra nepatenkintas – jos tiesiog pasirenka visa tai kaip įmanydamos ignoruoti.
Beje, savo aplinkoje kadaise regėjau keletą siamo kačių: viena – tamsesnė – dažniausiai atsiguldavo ant balto gulto, o balta – ant tamsios spalvos audinio, lyg žinodama, kuriame fone atrodo geriausiai. Taigi, jeigu kates galėtume skirstyti į grupes, šios dvi – neabejoju – būtų dekoratyvinės.
Mirtis dėl grožio – švyturys, nušviečiantis iki kraujo nubalnotus kelius
Daugelis iš mūsų esame „geriausi“ savęs pačių vertintojai – arbitrai, žinantys, kaip atrodome, tačiau žūtbūt norintys gauti gerokai daugiau. Ir visgi, truputį keista, jog keleivinių sėdynių lėktuve projektuotojai užantyje laiko kitą kraštutinumą – negebėjimą įvertinti padėties, dėl kurios krepšininkas turi išvystyti gimnastikos lygio plastiškumą, kad galėtų kojas susikrauti ant savo galvos.
Kalbant apie talentus ir ritmiškus porcelianinius judesius, tiesa ta, kad tik akyliausi asmeninio identiteto gerbėjai gali būti šokėjais. Galų gale, žeriant pamąstymus apie šokius, įsivaizduoju, jog žmogus, puikiai valdantis savo kūną, laiko erdvėje yra veik nenugalimas: jis nesipainioja ir toli gražu nesutrinka paklaustas apie nušlifuotų veiksmų motyvus, lieknu kūnu tobulai užpildančius net ir siauriausias ertmes.
Taip, jų išlavinti kūnai yra pasakiški instrumentai, padedantys užsidirbti pragyvenimui ir kuriantys skausmo pritvinkusį meną; šokėjai gyvena savo džiaugsminguose kūnuose beveik taip pat, kaip patirties ištroškę vaikai, bet truputį sąmoningiau. Aišku, visa tai ima panašėti į savotišką laimės pažadą – ne tobulumo, bet pasitenkinimo – kuris tvirtina, jog šokėjai iš principo yra daug laimingesni nei besilaikantys alinančios dietos sportininkai[2].
Tačiau, atkreipiant dėmesį į čia pat esantį perfekcionizmo faktorių, ilgainiui suluošinantį fizinių pajėgumų spektrą bei pirmapradį kūrybiškumą, tobulumas tampa neatsiejamas nuo „skausmingas“, „liesas“, „patemptas“ ir „kietas“ – kaip paauglys berniukas, staiga virtęs ligotu penkiasdešimtmečiu, kuriam kelkraštyje esantis ženklas „Puikus kūnas“ tapo nebeprieinamu – apspistu juodų kačių.
Idealus kino žvaigždžių ir reklamos modelių grožis nėra tiesa
Mąstydama apie įvairių kultūrų sunkiai pasiekiamus ir itin skausmingus žmogaus grožio idealus, aš galvoju apie praeitą amžių, kuomet žmonės mokėsi vidurinėje mokykloje: baltos mergaičių uniformų apykaklės buvo susiraukšlėjusios nuo įvairių cheminių medžiagų bei karščio, o šviesius antakius dengdavo suodinas anglių „braižas“, mat daugelis grožio priemonių dar nebuvo išrastos, o brangios procedūros buvo prieinamos ne visiems. Taigi, net ir paauglės negalėjo laikytis grožio taisyklių.
Grožio standartai – tai žaidimas, kuriuo piktinamasi: kai matome, kad jį valdo aplinkiniai, pasisavinantys turtus ir nesirūpinantys, ką įskaudina, kyla neapykanta. Be kita ko, turbūt sutiktume, jog žmonių nepasitenkinimo savimi peizažas, kuriame jie badauja ir deformuojasi, baigia išdeginti akis. Žinoma, neretai ir mes patys dalyvaujame tokiame procese, pirkdami naujus lūpų dažus arba šilkinius marškinius, kol šis senėjimo su „malonumu“ bei „orumu“ vyksmas atsigręžia prieš mus pačius.
Gniuždančio amžinos jaunystės idealo samprata, kurioje „jaunas ir gražus“ tampa sąjungininkais, realizmo nebelieka. Kita vertus, kuo vyresnė darausi, tuo labiau džiaugiuosi tuo, ką matau. Ir vis dėlto aš žiūriu į vyresnio amžiaus vyrus bei moteris, kuriuos laikau savotiškai gražiais – į jų kaklo odą, pirštus ar dėmes ant jų – ir suvokiu, kad tai neturi jokios įtakos mano nuomonei apie juos.
Taip, pagyvenusiems žmonėms grožis bei it nulieti kūno linkiai neatsiranda nuo hormonų, kaip jaunimui; tai yra labiau susiję su asmenybe – su tuo, kas šviečia po skirtingais veidais ir kūnais. Tačiau galima pastebėti, jog senėjimo virsmai yra išties skausmingi, ir tai ne grožio praradimas, o tapatybės[3].
Mus labiausiai jaudina, kai žiūrime į veidrodį ir matome seną pilvotą vyrą ar moterį, neturinčią išraiškingo liemens, kas reiškia, kad praradome savo grožį, mat atspindys pasirodo ne toks, kokiu manėme esantys. Galbūt daromės panašūs į šunis: nesame tikri, kur prasidedame bei baigiamės. Ir paaiškėja, jog norėdami savyje kažką surasti, turime pažvelgti giliau: ne tik laiko, bet ir erdvės atžvilgiu.
