Formulė „pirkti dar nesuvartojus“ yra tapusi norma
Tiesa ta, kad apie tvindomą pasaulį galime kalbėti perkeltine šio žodžių junginio prasme, tačiau faktai sako ką kitą: gausiai į vandenyną (ir planetą apskritai) išmetamos šiukšlės „draugiškai“ įsiprašo į gamtos resursų niokojimo grandinę ir tokiu būdu skatina ledynų tirpimą. Aišku, pastarieji dar neketina mūsų užlieti, tačiau atsipalaiduoti visgi nereikėtų.
Nežmoniškas gyvenimo konkurencinėje plotmėje tempas, į kurį įsisukdami vieną po kito keičiame išmaniuosius telefonus į naujesnius, televizorių – į didesnio „kalibro“ ar buitinius prietaisus į mažiau taršius, mes, be abejo, keliame grėsmę ne tik sau, tačiau ir mus supančiai aplinkai[1].
Aišku, juk niekas nenori “atsilikti“ nuo puikavimusi garsėjančio kaimyno, tempiančio į namus jau antrą stalviršį šiais metais. Tačiau verta paminėti, jog tokių įvykių grėsmės jau mažų mažiausiai sulenkta ranka pasiekiamos: patekus į „pirk-parduok“ pinkles – norim to ar ne – žadiname snaudžiančią (kol kas) mešką, grasinančią įsiveržti nenumaldomu poreikiu pasipelnyti, prisidengus dar patogesnių prekių vardu, ar aplinką „tausoti“ liepiančiu tonu.
Taip, tiesos tame yra: dėka vis tobulėjančių technologijų, mes turime išties daug galimybių sukurti „earth-friendly“ produktus, tačiau jei vis tik apsidairytume, suprastume, kad naujas žalias šaldytuvas tikrai nebus geresnis, nei puikiai veikiantis senasis.
Dargi įdomu tai, kad reklaminiai „piruetai“ naujos prekės įsigijimo poreikį sužadina taip stipriai, kad, rodosi, pasirinkimo nepirkti nė nebeturime – griebiame skalbimo mašiną „į skolą“, metame senąją (arba nelabai) per tvorą, tokiu būdu pamiršdami, jog ši šviežiena, ko gero, neatlaikys nė 10-ties metų.
Taigi, jei prasikrapštytume akis, pamatytume, kad tai – visai ne mitas: naujos šiuolaikinės prekės retai kada tarnauja ilgiau, nei prieš tai turėtos; tuo tarpu korporacijos, raginančios tausoti aplinką ir įsigyti mažiau žalingą produktą, nespėja naikinti šiukšlių jūromis tapusių senųjų. Todėl natūraliai kyla klausimas: ar tikrai verta išmesti tai, kas yra patikima?
Grįžtant prie vienam su kitu susietų vartotojų – gamintojų grandinės, faktas tas, jog atsakomybė yra kiekvieno iš mūsų rankose. Tačiau vartotojai – tai galutinė stotis, iki kurios „veža“ pasiūla. Tuo tarpu gamintojų rengiama akcija, siūlanti įsigyti naują (bet ne pakeisti neveikiantį į mažiau taršų ir kokybišką) daiktą vargu ar prisideda prie taršos mažinimo.
Aišku, jei mums pasisekė, „Snaigė“ šaldytuvą naudosim dar kelis dešimtmečius, tačiau jei jis po, pavyzdžiui, 40 metų ėmė ir sugedo, turėsim tapti akylais medžiotojais, gaudančiais kasmetinę abejotinos kokybės daiktų akciją. Ir tai, deja, yra šių dienų realybė.
Šiukšlėmis grįstas kelias veda į niekur
Daugelis iš mūsų yra girdėję, jog šūkis „sumažink, pakartotinai naudok ir perdirbk“ yra viena pagrindinių tvaraus gyvenimo vertybių. Aišku, mes neabejotinai turėtume sumažinti vartojamų daiktų skaičių ir pakartotinai naudoti tai, kas jau egzistuoja pasaulyje. Tačiau žmonių noras plačiaekranį televizorių pakeisti dar naujesniu smarkiai padidina kenksmingos veiklos mastą.
Galime palyginti: drabužių kainų kritimas per pastaruosius 20 metų leido nusipirkti vis daugiau drabužių, todėl dabar turime 5 kartus daugiau, nei turėjo mūsų seneliai. Aišku, liūdniausia tai, jog už šios tendencijos slepiasi daugiau tekstilės atliekų, kurios susidaro dėl netinkamos daiktų kokybės. Tuo tarpu kalbant apie elektroninės įrangos atliekas, tik šiek tiek mažiau nei pusė iš jų patenka į oficialų tvarkymą; kitos gi išvyksta neapdorotos[2].
Taigi, ne tik Afrika yra užversta šiukšlėmis – šiukšlėse skęsta kone visas pasaulis. Tuo tarpu kalbant apie pastarąsias, nereikėtų pamiršti, kad tai ne vien plastikiniai šiaudeliai. Šiukšlės – tai ir kompiuteriai, išmanieji telefonai bei kiti buitiniai prietaisai, kurie yra pagaminti taip, jog po eilinės pasiūlos atnaujinimo kristų negyvi.
Aišku, kalbant apie taršos reguliavimą ir jos sprendimo būdus, vertėtų pagalvoti apie tokias alternatyvas, kaip platesnis priduodamų plastikinių butelių „asortimentas“: galbūt prie esamų galėtume „prijungti“ ir pieno, šampūno ar kitų skysčių tarą; dargi pastatyti šampūnų automatus, kurie leistų pakartotinai naudoti plastiką, pasirenkant norimą chemijos rūšį. Skamba neįprastai, tiesa?
Tačiau čia iš esmės tas pats, kaip atnaujinti senus baldus: perdažai, apibarstai aukso dulkėmis ir „vualia“ – baldą naudosime dar 30 metų. Tuo tarpu liūdniausia yra tai, kad dabartiniai gaminiai vargiai prilygsta seniesiems: po mėnesio, žiūrėk, spinta sulūžo; stalo rėmas įtrūko, o krėslas staiga pakeitė spalvą.
Aišku, verta pamąstyti, ar tokie nieko vertų daiktų gaminimo mastai nereiškia priešpriešos, kuomet skatinant vartoti mažiau iš tikrųjų siekiama visai ko kito. Kita vertus, aiškus tokios intencijos pavyzdys yra dujinių pečių namuose draudimas, kuomet žmonės privalės pereiti prie kitų šildymo būdų. Ir man, tiesą sakant, tai ima panėšėti į „procedūras“, kurios vadinamos „visuomenės gerovės priemonėmis“, kol galiausiai paaiškėja, jog jos yra nepakenčiamai skausmingos.
Įmontuotas senėjimas įrenginiuose – moderniojo amžiaus „palikimas“
Per pastaruosius dešimtmečius mūsų gyvenimo būdas labai pasikeitė: tai buvo perėjimas prie informacinės visuomenės, kurioje produkto programinė įranga skatina asmeninio ryšio tarp vartotojo ir įrangos sukūrimą.
Nesvarbu, ar esame ūkininkai, pieną gabenantys į vietinę rinką; ar kokios nors užkandinės savininkai; ar pacientai, kuriems Amerikoje taikoma chemoterapija – mes visi pasikliaujame tam tikrais prietaisais, kurie mums padeda: be šaldytuvų mūsų maistas greitai surūgtų, o apsinuodijimas juo būtų itin dažnas. Ir todėl įrenginių naudojimo trukmės padidinimas yra viena iš aktualiausių aplinkosaugos strategijų[3].
Visgi tenka pripažinti, jog gamintojai tikslingai sutrumpina produkto galiojimo laiką, kad paskatintų pardavimą, ir šis reiškinys pastebimai didina visų įrenginių bei baldų keitimo per pirmuosius kelerius naudojimo metus augimą, taip nurodant prekės senėjimo problemą. Kitaip sakant, jų „naudingasis“ laikas baigiasi, ir ateina eilė naujam modeliui.
Žinoma, kalbant apie prekių pirkimo suvaržymus, kažkam draudimas įsigyti dar vieną naują daiktą gali pasirodyti kaip savotiškas individualumo tramdymas, bet tiesa tokia, jog beveik neįmanoma rasti namų, kuriuose nėra bent vieno „Ikea“ gaminio. Kita vertus, tai taip pat reiškia, kad yra pigiai ir gana kokybiškai pagamintų kėdžių ir stalų, kuriems galime suteikti antrą gyvenimą.
Aišku, mes galime sakyti, jog nėra prasmės pirkti mažiau daiktų, nors žinome, jog jų gaminimo metu į atmosferą išmetama didelė dalis iškastinio kuro. Tačiau jūs galite būti panašūs į mane, manančią, kad kiekvienas dalykas prisideda prie sumažinto anglies pėdsako, ir tai jau yra žingsnis teisinga linkme.
