Skurdžių fotografijos rėmė progresyvias kampanijas, nukreiptas prieš vargšus
1899 m. metinėje ataskaitoje specialus komitetas, įpareigotas ištirti rajono kiemų ir gatvių būklę, tvirtino, jog Jeruzalės kiemo šiaurinėje pusėje esantis gyvenamųjų namų kvartalas gyventi netinkamas. Jeruzalės teismo nuotrauka buvo sąmoningai padaryta taip, kad patvirtintų lemtingą nuosprendį, akcentuojant uždaros erdvės pojūtį, apsuptą sunykusių pastatų, signalizuojančių įsikerojusią lūšnynų epidemiją. Kai nuotrauka buvo pateikta komitetui, ji buvo vertinama kaip įrodymas, kad vietovė yra tinkama kandidatė būti pašalinta[1].
Į lūšnynus jau seniai buvo nukreiptas fotoaparato žvilgsnis – vien fotografijų, saugomų tokių Didžiosios Britanijos miestų kaip Londonas, Mančesteris, Liverpulis ir Birmingemas archyvuose, kiekis atskleidžia, jog apleisti būstai, o kartu ir juose gyvenančių darbininkų klasės gyventojų valdymas, buvo didelio nacionalinio susirūpinimo objektas. Kita vertus, turbūt nieko čia keisto: dar XIX a. nusiaubtų Glazgo daugiabučių įrodymai (kaip ir įvairūs dabartinės televizijos siužetai) padeda suprasti, kaipgi miesto aplinka kritiškai susijusi su socialine, moraline bei fizine tautos sveikata.
Kalbant apie senąją Ameriką, 1880-aisiais Jacob Riis, kadaise pats buvęs vargšas danų imigrantas, fotografavo siaubingas sąlygas, kuriomis gyveno Niujorko gyventojai perpildytuose Manheteno Žemutinės Rytų pusės daugiabučiuose. Pastarojo nuotraukos pradėjo bejėgiškiausių visuomenės sluoksnių fotografavimo tradiciją, daugiausia dėmesio skiriant moterų darbiniam gyvenimui.
1930-1950 m., kai dėl dviejų pasaulinių karų ir plataus masto bombardavimų įvairiose šalyse dar labiau trūko būstų, kai kurių fotografų „įkalčiai“ pradėjo nuolat patekti į populiarių fotografijos žurnalų, tokių kaip „Picture Post“, „Weekly Illustrated“ ir „Lilliput“, puslapius. Tačiau ar šios plačiai vartojamos lūšnynų gyvenimo nuotraukos, kurių gausu oficialiuose dokumentuose ir kurios traukia fotografų dokumentalistų akį, pagerino „lūšnynų gyventojų“ gyvenimą ir privertė vietos valdžios institucijas įgyvendinti socialines reformas? O gal jų skleidžiami vaizdiniai tropai tik dar kartą patvirtino egzistuojančias socialines ir politines struktūras, kuriose darbininkų klasės žmonės buvo vaizduojami kaip bejėgė grupė, geriausiu atveju priklausanti nuo viduriniosios klasės elito, o blogiausiu – atstovaujanti purvinai gijai, teršiančiai Britanijos miestų centrus?
1851-1881 m. Londono gyventojų skaičiui išaugus iki daugiau kaip 3,8 mln., šimtmečio pabaigoje dešimtys tūkstančių Didžiosios Britanijos darbininkų gyveno vieno ar dviejų kambarių būstuose, kuriuose nebuvo tinkamų sanitarinių sąlygų, dėl ko jie sirgo tuberkulioze, cholera ir vidurių šiltine – ligomis, nuo kurių tuo metu nebuvo jokių vaistų.
Sveikatos apsaugos pareigūnams atvykus į lūšnynus fiksuoti didžiausių žmonių gerovės pažeidimų, fotoaparatas savo ruožtu tapo svarbia stebėjimo priemone – technologija, žadėjusi perteikti tikrovę daug tiksliau, nei bet kokia kita iliustracija.
Fotoaparatai išryškino lūšnynų gyventojus kaip paklusnią masę
Tamsūs kiemai, apsupti pilkai atrodančių daugiabučių, įrėmintų tarp jų nutiesta skalbinių juosta, ant kurios pakabintos ryškiai baltos paklodės, liudijo, jog nors šaligatvio plytelės buvo dėmėtos ir nelygios, gatvės namai iš tiesų yra antisanitariniai. Tiesą sakant, nors drabužių skalbimas leido manyti, kad gyventojai rūpinosi švara, buitis vis tik buvo tapatinama su šiukšlynu.
Įdomu tai, jog daugumoje vietos valdžios institucijų darytų lūšnynų nuotraukų žmonės atrodo kaip atsitiktinės figūros, besislepiančios kadro pakraščiuose, tarsi būtų visai nereikalingos. Ko siekė tuometiniai menininkai ir ne tik?
Lūšnynų fotografijos, kaip manoma, kvietė žiūrovus įsivaizduoti alternatyvią aplinką – geidžiamą erdvę, kurioje vietiniai bus „pakeisti“ į nesergančius, tvarkingus, paklusnius ir disciplinuotus subjektus.
Vartant Londono metropoliteno archyve saugomas nuotraukas, daugelį stebina visa apimantis užrašas „antisanitarinė zona“, stigmatizuojantis šeimas, gyvenusias minėtoje aplinkoje, – taip buvo įvardijamas „nesveiko“ kraštovaizdžio bruožas, kurį kartu su drėgnomis sienomis, išdaužytais langais bei dėmėtais grindinio akmenimis neva reikia „ištaisyti“ (kad taptų dviveidis, kaip ir dabartinis pasaulis).
Nuotraukos, kaip ir televizija – daro meškos paslaugą normalizuodamos iškrypimus
Žemiausios klasės egzistavimas skatino nerimą, kad moralinė ir socialinė degradacija yra susijusi su miestų nykimu. Be to, vidurinioji klasė galėjo perkelti savo baimę dėl ligų, rasių maišymosi, moralinio išsigimimo bei seksualinių nukrypimų ant vargetų pečių.
Neleisdami lūšnynų gyventojams išsivaduoti iš žeminančio statuso, vietos valdžios fotografai sustiprino galios santykius, dėl kurių darbininkų klasės žmonės atsidūrė Didžiosios Britanijos socialinės hierarchijos apačioje. Jei sveikatos priežiūros pareigūnai pirmiausia nukreipdavo dėmesį į griaunamus namus, tai dokumentinių filmų fotografai dėmesį sutelkdavo į apgailėtinas buities sąlygas[2][3].
Didžiojoje Britanijoje dokumentinė lūšnynų gyvenimo pusė dar labiau paplito XX a. trečiajame dešimtmetyje.
Didžioji depresija privertė šalį kovoti su siaubingai aukštu nedarbo lygiu ir būstų trūkumu, todėl politikai buvo priversti pripažinti, jog tik stipri gerovės valstybė gali užtikrinti geros kokybės namus visiems piliečiams. Dėl to 1930 m. remiantis Būsto įstatymu taryboms buvo suteikti įgaliojimai priverstinai pirkti žemę ir teisiškai įgyvendinti masinio iškeldinimo programas.
Tuo pat metu tapo aišku, kad socialinių reformų kampanijose dokumentinė fotografija yra kur kas įtikinamesnė priemonė nei tekstas. Ir tai tapo pagrindiniu ginklu perimant vargšų kontrolę – naikinant „protiškai ydingus“ ir „išsigimusius“ – kontroliuojant pastarųjų reprodukciją, jog būtų sukurta „sveikesnė“ žmonija.
Fotografų intencijos iš tiesų buvo skirtingos: pradedant tais, kurie žemiausią klasę vaizdavo kaip auglį, baigiant lygybę skatinančiais, kurie lūšnynų gyventojus pristatė kaip aplinkybių aukas, kuriems reikia pagalbos. Nepaisant to, jog kova, kad užauginti sveikus vaikus, tęsėsi ilgai, vaisiai buvo skausmingi.
Vėlgi, nors nuotraukose įrašytos reikšmės niekada nėra fiksuotos, mums suteikiama privilegijuota prieiga prie lango į praeitį, kurioje (kaip ir nūdienoje) gyvenimas tolygus nuolatiniams galios parodymams.
