Kai vanduo tampa pavojingas: krizė Prancūzijoje kelia klausimų visai Europai
Mums atrodo normalu, kad geriame iš čiaupo, naudojame šį vandenį maisto gamybai ir prausimuisi, nesibaiminame jei vandens vonioje patenka į burną vaikams. Tačiau kitose šalyse kaip JAV ar Europoje tai nėra įprasta praktika dėl vandens užterštumo. Ir nenuostabu, nes gilesni tyrimai parodo, kad Europoje vanduo iš čiaupo yra ne tik nesveikas, bet ir pavojingas.
Viena ramų šeštadienio vakarą Sandra Wiedemann, gyvenanti mažame Prancūzijos miestelyje Buschwiller, žiūrėdama televiziją išgirdo, kad jos namuose bėgantis vanduo gali būti toksiškas. 36-erių moteris maitino savo šešių mėnesių kūdikį Côme ir, kaip daugelis, naudojo vandentiekio vandenį kasdieniams poreikiams: gėrimui, maisto ruošai, dantų valymui, dušui.
Tačiau dabar ji sužinojo apie organizme ir ant odos kaupiančias medžiagas, apie kurias anksčiau nė nebuvo girdėjusi — tai PFAS, vadinamosios „amžinosios cheminės medžiagos“.
Kitą rytą Sandra skubėjo į parduotuvę, tikėdamasi panikos pirkimų bangos, bet lentynos vis dar buvo pilnos. Dauguma žmonių dar nežinojo, kas vyksta. Vis dėlto po trijų dienų iš vietos savivaldos atėjo oficialus laiškas: vandens gerti nebegalima vaikams iki dvejų metų, nėščiosioms, žindančioms moterims ir silpną imunitetą turintiems asmenims[1].
Toks pats pranešimas buvo įteiktas dar 60 tūkst. gyventojų vienuolikoje aplinkinių bendruomenių. Saint-Louis tapo pirmuoju miestu Prancūzijoje, kuriame taikomas toks masto draudimas naudoti vandentiekio vandenį. Tikimasi, kad iki metų pabaigos bus įrengtos naujos filtravimo sistemos, tačiau kol kas gyventojams lieka tik buteliuotas vanduo.
Kaltė slypi po oro uostu — ir dešimtmečių istorijoje
Vietinio vandens tyrimai parodė, kad PFAS koncentracija čia viršijo rekomenduotą ribą keturis kartus. Kaip paaiškėjo, šios medžiagos į aplinką pateko iš priešgaisrinės putos, naudotos Bazelio–Miulūzo–Freiburgo oro uoste nuo 1960-ųjų iki pat 2017 metų. Nors putos buvo pripažintos tarptautiniu mastu ir naudojamos teisėtai, jų cheminiai pėdsakai vis dar prasiskverbia į gruntinius vandenis.
Pasak vietinės gyventojos ir buvusios klinikinių tyrimų darbuotojos Séverine Maistre, „jeigu ieškosi PFAS — juos ir rasi“. Ji įsitikinusi, kad tai tik pradžia ir netrukus tokia situacija ištiks ir kitas Prancūzijos, Vokietijos, Šveicarijos, Jungtinės Karalystės vietas.
Bruno Wollenschneider, vadovaujantis 1988 m. įkurtai gyventojų asociacijai ADRA, dabar pats organizuoja kraujo tyrimus, kad nustatytų, kiek realiai žmonės yra paveikti. Tyrimų rezultatai rodo, kad kai kurių žmonių kraujyje aptikta iki 22 mikrogramų PFAS litre, o tai 3 kartus daugiau nei laikoma pavojinga riba. Viešojo sveikatos sektoriaus duomenimis, Saint-Louis gyventojai patenka į labiausiai užterštų 5–10 proc. žmonių grupę visoje Prancūzijoje[2].
Užterštas vanduo kelia pavojų ne tik žmogui — nyksta gyvūnai ir ekosistemos
PFAS grėsmė — ne vien žmonių problema. Kadangi šios cheminės medžiagos kaupiasi ir gyvūnų organizmuose, ekosistemos tampa dar viena aukų grupe. Šiaurės Karolinoje aligatoriai nebegyja nuo infekuotų žaizdų, Ramiojo vandenyno šiaurėje sumažėjo jūros vėžlių jauniklių, o Viskonsine medžių kregždės nebesusilaukia palikuonių.
Net Arktyje aptikta ruonių su sutrikusia skydliaukės veikla — visų šių reiškinių priežastimi įvardijamos PFAS. Europoje identifikuota daugiau nei 23 tūkst. vietų, kur aplinka užteršta šiomis cheminėmis medžiagomis: vandenyje, dirvožemyje ar gyvuosiuose organizmuose.
Iš jų 2 300 atitinka pavojingą lygį, kuris viršys ES nuo 2026 metų įsigaliosiančias normas. Vien Prancūzijoje 34 savivaldybės jau viršija šias ribas, o pavyzdžiui, Veneto regione Italijoje net 350 tūkst. žmonių buvo veikiami PFAS nuo chemijos fabriko, veikusio pusę amžiaus.
Kas atsakys ir kas sumokės?
Saint-Louis atvejis iškėlė ir kitą klausimą – kas privalo kompensuoti žalą? Valstybė pažadėjo skirti po 80 eurų labiausiai pažeidžiamiems asmenims buteliuotam vandeniui įsigyti, tačiau gyventojai pabrėžia, kad PFAS „nepasirenka aukų“, ir žala gali paliesti kiekvieną.
Vandens valymo įrenginių statyba kainuos 20 milijonų eurų, o jų eksploatacija — dar 600 tūkst. kasmet. Tikėtina, kad nuo 2026 metų brangs ir vandens sąskaitos.
Bruno Wollenschneider reikalauja, kad sąnaudas padengtų oro uostas, kurio teritorijoje naudotos PFAS turinčios putos. Nors kol kas nėra nei civilinės, nei baudžiamosios bylos, jis tikisi sukurti precedentą: „Tai pirmas kartas, kai komercinis oro uostas laikomas užterštumo priežastimi Prancūzijoje. Tokių atvejų tikrai bus ir daugiau.“
Nuo 2026 metų sausio visoje Europos Sąjungoje įsigalios nauji teisės aktai, ribojantys PFAS koncentraciją geriamajame vandenyje iki 0,1 mikrogramo litre. Saint-Louis atveju šios priemonės jau taikomos iš anksto, tačiau dar neišspręsta pagrindinė problema — žmonių sveikata, informacijos slėpimas ir atsakomybės stoka.
„Prancūzijoje tikėjome vandeniu, bet tas pasitikėjimas žlugo“, sako B. Wollenschneider. Žmonės visoje šalyje reikalauja skaidrumo, sveikatos apsaugos ir kad teršėjai būtų priversti atsakyti. Jie supranta: tai ne vietinė krizė. Tai įspėjimas visai Europai.
