<h2>Gyventi gerai nori visi, bet kas yra gerovės valstybė supranta mažuma</h2>
<p>Kiekvienas politikas ar politinė partija į valdžią ateina su savosiomis vizijomis, tikslais ir pažadais. Per rinkiminę kampaniją piešiamas gražus ateities vaizdinys, o pasakos apie pokyčius, permainas ir bendrą gerbūvio šalyje gerinimą girdimos ir kairėje, ir dešinėje. Naivesnė visuomenės dalis tokius pažadus priima kaip tiesą, aktyviai balsuoja už sau priimtinus tautos „gelbėtojus" ir vėliau, laukia, kada gi Lietuva taps ta utopine, tobula valstybe. Kiti, galbūt kiek kritiškiau žvelgia į politiką ir supranta, kad dažnai, rinkiminiai pažadai būtent tokiais ir lieka, o kampanijos metu vartotos skambios sąvokos buvo tik pigus triukas, naudotas infantilią visuomenę priversti galvoti apie potencialių lyderių patirtį, išmonę ir siekį pakeisti šalį, kuria visada esame nepatenkinti.</p>
<p>Gerų politikų ir partijų tikriausiai nėra arba jie tokie būna, kol neateina į valdžią. Vis tik, to paties pasakyti negalima apie politines filosofijas, vizijas ir konceptus. Jau ne vienerius pastaruosius metus Lietuvoje itin populiari „gerovės valstybės" vizija. Apie ją kalba ir pavieniai lyderiai, ir politinės partijos, ir visuomenė, susidomėjusi, kokios gi politikos ir valios reikia, kad ta mūsų šalis iš tiesų taptų gera. Susidomėjimas iškart išauga, sužinojus, kad „gerovės valstybės" modelis yra paremtas sėkmingu vakarų valstybių pavyzdžiu: Vokietijos, Anglijos ir žinoma, Lietuvos žmonių ir politikų idealizuojamos Skandinavijos[1]. </p>
<p>Lietuvoje gerovės valstybės idėjos yra itin populiarios ir mėgiamos. Šalyje praktiškai nėra šeimos, kurios nepalietė emigracija. Į vakarų Europą ir tą pačią Skandinaviją emigravę lietuviai džiaugiasi dideliais atlyginimais ir darbo sąlygomis. Kiti, puikiomis socialinėmis išmokomis ir parama: nereikia net dirbti. Tokio gyvenimo matę piliečiai sava gerovės valstybės vizija įkvepia ir čia, Lietuvoje likusiuosius, kurie viliasi, kad kandidatai į prezidentus ar Seimą, atėję į valdžią ims ir pavers Lietuvą Švedija ar Norvegija. Dažnai net nesuvokiama, kad gerovės valstybės konceptas yra gana platus, o tam tikroms reformoms reikia ne kadencijos, kurią ir gali laimėti politinės figūros, bet dešimtmečių. Be to, reikia ir atitinkamo visuomenės įsitraukimo ar bent jau, suvokimo, ko stokoja dažnas, rinkiminį amžių pasiekęs pilietis.</p>
<p>Gerovės valstybės kritikai ar šalininkai vargu ar gali būti tapatinami su konkrečia politine jėga ar asmeniu. Nors dabartinis šalies prezidentas savo rinkiminėje kampanijoje ir dažnai vartojo žodį „gerovės valstybė", politikui prijaučia ir tie, kurie šio koncepto nesuvokia arba yra prieš jį nusiteikę. Be to, viena ar kita forma, gerovę šaliai žada visi: socialdemokratai vienaip, konservatoriai kitaip, liberalai vėl savaip. Tik ekspertai į tokią gero gyvenimo filosofiją kartais jau ima pažvelgti ir kritiškiau bei apskritai kvestionuoti, ar Lietuvai šis konceptas tinka ir yra įgyvendinamas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/alexis-brown-omeahbefln4-unsplash-1.jpg" alt="Gerovės valstybė" /></p>
<h2>Gerovė nėra tik socialinės išmokos, tai ir žmonių įsitraukimas</h2>
<p>Gerovės valstybė nėra marketingo ir komunikacijos triukas politikams, siekiant susirinkti rinkėjų balsus ir prielankumą. Tai iš tiesų pasiekiamas valstybės vystymo ir valdymo modelis, turintis potencialo būti itin sėkmingu ir daug nešančiu šaliai. Vis tik, svarbu suvokti jo esmę. Kokia turėtų būti valstybė, kurioje būtų gera gyventi? Į šį klausimą kiekvienas asmeniškai sau tikriausiai atsakytų skirtingai. Tradiciškai manoma, kad plėtojant gerovės valstybės viziją atsižvelgiama į žmogaus gerovę, darbo, paslaugų užtikrinimą, socialinę paramą, visuomenės įtrauktį. Politikai žada, kad pakeitus vieną ar kitą šalies aspektą gyventi bus gera. </p>
<p>Tai įdomus požiūris, nes iš tiesų, nieko kito ir nereikėtų žadėti. Politinė kampanija grindžiama tuo, kad sėkmės atveju, valstybėje bus plėtojama gerovės valstybės vizija gali būti laikoma mažų mažiausiai keista. Bet kokiu atveju politikai turėtų siekti, kad šalies piliečiai gyventi gerai ir būtų aprūpinti bei apsirūpinę, nesvarbu, ar valdžia tiki gerovės idėja ar ne. Vis gi, sunku paneigti, kad visi nori kažko daugiau: didesnių atlyginimų, geresnių socialinių garantijų, būti labiau užtikrinti dėl savo vaikų ar pagyvenusių tėvų gerovės. Todėl vienas po kito ir gimsta politiniai judėjimai, kalbantys apie gerovę, pristatydami savo tikslus it progresyvų judėjimą į priekį.</p>
<p>Neatsižvelgiama į tai, kad kai Europoje plito gerovės valstybės vizija, mes dar išgyvenome gūdų sovietmetį. Tam tikra prasme, nuo tendencijų ir madų, net politinių, mes ir likome atsilikę. Mūsų ausims patrauklios gerovės valstybės vizija viliojo skandinavus 1970-aisiais, taip, kaip šiandien vilioja mus, miestų gyventojus ar močiutes iš Balbieriškio. Mažai kas realiai kvestionuoja faktą, ar gerovės valstybė apskritai atitinka šių dienų pasaulio tendencijas. Negalime neigti, kad laikai kinta: mus veikia ir finansiniai pokyčiai, ir socialiniai, ir net aplinkosauginiai. Visuomenės yra linkusios tikėti gerovės valstybės vizija it universaliu gėriu, tačiau nesivargina paklausti kaip tas gėris turėtų būti realizuojamas šiandienos XXI a. Lietuvoje[2].</p>
<p>Lietuvoje dažniausiai gerovės valstybės vizija piešiama pasitelkiant daliai visuomenės svarbias ir gal net jautrias temas, pavyzdžiui, senjorus. Štai, balsuojant už šį arba aną asmenį, pensininkai nebeskurs, o šeimos su mažamečiais vaikais jausis aprūpintos. Vis gi, esmė yra suvokime, kurio daugelis stokoja: gerovės valstybė pasižymi tuo, kad gera ji turėtų būti visiems. Taigi, remiant nepasiturinčius, bet atimant iš verslininkų negalima sukurti siekiamo valstybės modelio. Tai jau būtų itin lietuviška gerovė, veikiama lietuviškojo mentaliteto ir pomėgio „pasimatuoti“ kas gi blogiau gyvena.</p>
<p>Vadovaujantis vakarų modeliu, gerovės valstybė nesismulkina skaičiuodama remiamųjų turtą ir pajamas[3]. Vis tik, mūsų šalyje, atriekti, kad ir menką, ir kartais pajuokos vertą, bet didesnį pyrago gabalą yra linkstama tiems, kurie gerai balsuoja. O rinkėjai Lietuvoje dažnai yra susidarę nuomonę, kad gerovę turi sukurti niekas kitas, bet valstybė. Toks supratimas skiriasi nuo tikrosios gerovės valstybės vizijos, kuri vakaruose teigia, kad gerovę kuria žmonės: individualiai, grupėmis, bendrijomis, bendrovėmis. O valdžia tuo tarpu, tik padeda ir netrukdo žmonėms kurti, gelbsti su sklandžiais įstatymais, nuosavybės apsauga, teismais, užsienio politika ir panašiai. Taigi politikai gerovės niekaip neišgauna, o veikiau, ją saugo ir perskirsto per mokesčius ir kitus išteklius[4].</p>
<p>Todėl, problema yra žmonės: piliečiai nori gyventi kaip Švedijoje ar Suomijoje, tačiau įsitraukti neketina. Veikiau yra tikimasi, kad ateis vienas ar kitas politinis lyderis ir sukurs idilę: teismai bus teisingi, mokesčiai maži, atlyginimai dideli, socialinės išmokos įtraukios ir skatinančios. Dėl to, kad visuomenė nori – politikai duoda ir eina į valdžią pasipuošę tokiomis vizijomis, kurios ilgainiui, tampa tuščios, nuvalkiotos ir eilinį kartą nuviliančios.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/toa-heftiba-6bkphaun4d8-unsplash.jpg" alt="Gerovė" /></p>
<h2>Lietuvoje apie gerovės valstybę kalbėti galime dar 50 metų</h2>
<p>Žvelgiant iš teorinės pusės, gerovės valstybė yra socialinių institutų visuma, kuri leidžia reguliuoti šalies ekonomiką, prekybą, socialinę sferą, dirbančiųjų ir darbdavių santykius, kainodarą, socialinį ir materialinį aprūpinimą, gyvenamąją statybą, darbo, sveikatos ir socialinę apsaugą ir draudimą, užimtumą, netgi kultūrą ir mokslinius tyrimus. Vis gi, tai nėra vientisas ir universalus konceptas. Mokslininkai išskiria bent keturis populiariausius šios filosofijos modelius:</p>
<ul>
<li>Socialdemokratinis – Šiaurės Europos valstybėse;</li>
<li>Bismarkinis – įsivyravęs Vakarų Europos šalyse;</li>
<li>Marginalinis – egzistuojantis Jungtinėje Karalystėje, Airijoje ir Šveicarijoje;</li>
<li>Korporatyvinis – daugiausia išskiriamas Pietų Europos šalyse[5].</li>
</ul>
<p>Tikra gerovės valstybė turėtų išsiskirti aukštu BVP, žema socialine nelygybe, aukštu užimtumu, žemu nusikalstamumu, normalia gamtine, urbanistine ir informacine aplinka, žmogaus teisių gynimu, sveikatingumu, pagarba ir atsakingumu darbe ir laisvalaikyje. Šiuo atveju, Lietuva vis dar nėra gerovės valstybė. T</p>
<p>Taigi, galime neabejoti, kad ateities politikai tuo naudosis: būkime pasiruošę politinės kampanijos metu ir toliau girdėti gražiai skambančius ir niekur nevedančius pažadus apie gerovę. Kita vertus, politikų kaltinti nereikėtų: į valdžią nori visi, todėl priemonės, kuriomis galima tą valdžią pasiekti neturėtų būtų kvestionuojamos, ypač jei jos yra sėkmingos.</p>
<p>Visuomenė nori geresnio gyvenimo, tačiau menkas suvokia to kainą ir yra pasiryžęs pats kažką dėl to gėrio duoti. Norima nemokamos sveikatos apsaugos ar išsilavinimo? Mes tai ir turime, tačiau verta pagalvoti, kad už tai kažkas turi sumokėti. Tačiau, kalbai pasisukus apie mokesčių didinimą, visuomet kyla pagrįstas sąmyšis.</p>
<p>Šaliai reikia rasti kitų būdų, galinčių sunešti lėšų į valstybės biudžetą ir leisiančių tą potencialią gerovę plėtoti[6]. Tačiau, visuomenė nei tokių būdų pasiūlo, nei skuba juos remti, nei, regis, to nori. Geriau sulaukti tos per mažos pensijos ir niekada nepakankamų išmokų bei toliau skųstis, kokia Lietuva yra bloga šalis. Ko jau ko, bet pilietiškumo gerovės valstybės vizija ir politikai piliečiams į galvą dar neįkalė.</p>
