„Passalacqua“ buvo išrinktas geriausiu pasaulio viešbučiu iš 50-ties
Geriausiu viešbučiu pasaulyje pripažintą „Passalacqua“, esantį Italijoje, pastatė popiežius, o jį nuolat lankydavo vienas garsiausių Italijos operos kompozitorių. Napoleonas Bonapartas bei Winstonas Churchillis savo ruožtu neretai pasilikdavo nakvynei, arba tiesiog mėgo vaikščioti po šio išskirtinio statinio teritoriją. Niekas nesiginčytų, jog „Passalacqua“, galima sakyti, visada buvo skirtas dideliems dalykams: per visą kraštą aidintiems pobūviams bei garsiems svečiams[1].
Iš tiesų, rugsėjo 19 d. Londone vykusiame 50 geriausių pasaulio viešbučių ceremonijoje viešbutis prie Komo ežero buvo paskelbtas pirmuoju numeriu[2]. Nors visame pasaulyje yra tūkstančiai prabangių viešbučių, tačiau tik vienas vadinamas „Passalacqua“. Tiesa, išskirtinis – ne tik pavadinimas, bet ir aplinka bei vidus.
Šiuo atveju generalinis direktorius Silvio Vettorello „geriausio viešbučio“ titulą sieja su trimis unikaliais atributais: nustebimu – tuo įstabiu jausmu, kurį esą kiekvienas patiria šioje vietoje; XVIII a. dvaro istorija, kuri – net su praėjusios eros atgarsiais – leidžia jaustis it namie; svetingumu – visais atžvilgiais, o ypatingai tuo, kurį sudaro 100 neįtikėtinų žmonių, kiekvieną dieną darančių stebuklus svečiams, užtikrinant, kad kiekviena svajonė būtų išpildyta.
Staigmena – požeminiai akmenimis iškloti tuneliai, vedantys nuo vilos iki ežero
Skaičiuojama, jog po trejus metus trukusios restauracijos, „Passalacqua“ pagaliau atvėrė duris 2022 m. Tiesa, savininkams – vietinei De Santis šeimai – prabangus svetingumas kaip ir apgyvendinimo įstaigų kūrimo strategija – daugiau nei įprasta: jiems taip pat priklauso „Grand Hotel Tremezzo“ Komo mieste, kuris yra žinomas dėl ežere plaukiojančio baseino[3].
Svečiai sutinka, jog kiekviena smulkmena „Passalacqua“ atrodo ypatinga, o skirtingos interjero detalės leidžia pasijusti lyg kvapą gniaužiančiame muziejuje: pradedant prašmatniu marmuru ir įspūdingais sietynais, kabančiais muzikos kambariuose, baigiant veidrodžiais iš Venecijos ir įmantria medienos pluošto patalyne.
Susižavėjimą kelia ir 2.8 hektarų sodai su terasomis, iš kurių atsiveria kruopščiai prižiūrimi ežero vaizdai su raminančiu vandens fontanų garso takeliu. Tai puiki vieta ne tik leisti laiką gurkšnojant mėgstamus gėrimus, bet ir dalyvaujant reguliariai vykstančiuose jogos užsiėmimuose ar tiesiog ilsintis prie baseino, papuošto ryškiais Milano prekės ženklo „La Double J“ vintažiniais piešiniais.
„Eidamas pro priekinius vartus patenki į kitokį pasaulį, iš kurio galbūt niekuomet nenorėsi išeiti“, – unisonu sako De Santis šeima.
Viešbutis iš tikrųjų yra ramus ir privatus, nepaisant to, kad šis randasi už kelių žingsnių nuo triukšmingo Moltrasio kaimo. Kaipgi ekskursija atrodo „iš vidaus“?
Atidarę duris ir tyrinėdami perėjimus, iš karto pateksite į nuostabius kambarius ir regėsite šimtamečius Komo ežero vaizdus. Be to, svečius dar labiau priblokš sodrios lubos, išmargintos debesimis, pilnais dievų bei deivių, žiūrinčių tiesiai į jus[4]. Vis dėlto viena iš maloniausių staigmenų – požeminiai akmenimis iškloti tuneliai, vedantys nuo vilos iki ežero, kurie yra kupini paslapčių bei intrigų.
Kambariai sugrąžins į senovę
Stovint didinguose soduose ir žiūrint į ežerą, nesunku pasijusti lyg tobuliausioje pasaulio vietoje, ypač kai leidžiasi saulė ir įsižiebia žvilgančios sodo šviesos.
Istorija mena, jog tada, kai 1787 m. vilą įsigijo grafas Passalacqua iš vietinės didikų šeimos, ji greitai tapo didinga aristokratijos žaidimų aikštele. Kaip ir grafas, De Santis šeima šiose vietose pamatė kažką nepaprasto – veik stebuklingo. Būtent toks yra „Passalacqua“ burtas, skatinantis susimąstyti, ir apjungiantis kiekvieną atvykusįjį skirtingų laikmečių gija.
Vietovę, be kita ko, garsina ne tik unikalūs interjero sprendimai, bet ir milžiniškos šviežių gėlių kompozicijos bei kulinarinė programa, vadovaujama šefo Alessandro Rinaldi. Ir ši virtuvė yra atvira visą dieną, jog svečiai galėtų kada panorėję užsukti ir užkąsti ar, esant poreikiui, netgi įsitraukti į maisto gaminimo procesą.
De Santis apie vilos spindesį gali kalbėti ilgai.
„Vasarą pusryčiai patiekiami itališko kaimo stiliumi. Tas puikus kavos kvapas, kai įeini į virtuvę, susimaišęs su svaiginančiu milžiniško pyrago su namine uogine aromatu, ką tik išimtu iš orkaitės, yra kažkas nežemiško“, – pabrėžia viešbučio „Passalacqua“ savininkai.
Kiekvieno atvykėlio gomurį taip pat lepina stiklinė šviežiai spaustų apelsinų sulčių bei metro aukščio torto stovas, nukrautas vaisiais ir šviežiomis bandelėmis. Be to, šefas visuomet pasiruošęs paruošti viską, ko tik įsigeis svečiai (o koks gi būtų viešbutis be jų ir individualių poreikių?).
Sakoma, jog lankytojams labiausiai patinka „villeggiatura“ jausmas, kuris iš italų kalbos verčiamas „atostogos kaimo vietovėje“. Tačiau tai reiškia daug daugiau nei tai. Galima sakyti, kad tai svajingo pabėgimo ir senos praktikos atitrūkti nuo kasdienio gyvenimo šurmulio bei rasti ramesnę aplinką esmė.
Tiesa ta, jog vietoj Škotijos aukštumų turite Komo ežerą ir jo elegantiškus sodus; vietoj arklio traukiamo vežimo turite kitokią galią – senovinių oranžinių itališkų džipų pavidalu; o vietoj paplotėlių ir uogienės gausu itališko aperityvo. Visa tai apima itališką malonumą veikti tai, ką nori, pabėgti iš miesto ir rasti ramybę darnoje su gamta; beveik „la dolce vita“, bet dar geriau.
Brangu, tačiau verta
Žinoma, visa ši prabanga turi savo kainą.
Pavyzdžiui, kambarių be vaizdo į ežerą kainos prasideda nuo 1 300 eurų už naktį, o kambariai su vaizdu į laukinę gamtą kainuoja 1 700 eurų ir daugiau. Teigiama, kad kainos kyla, todėl jau sekantį sezoną standartinis kambarys be vaizdo į ežerą atsieis 2 300 eurų, kol pigiausias kambarys su puikiu vaizdu kainuos 3 200 eurų; liukso numerio kaina prasidės nuo 4 700 eurų už naktį – šiuo atveju bus įskaičiuoti pusryčiai.
Paklausta, ką šis turtas turi tokio, ko neturi jokia kita pasaulio vieta, šeima tvirtina:
„Tai stebuklų vieta, sukurta iš širdies“.
