<h2>Kodėl mes mėgstame teatrą? Emocijų žaismas gali turėti didžiausią įtaką mūsų pasaulėžiūrai</h2>
<p>Teatras. Vieni, jame lankomės kada tik leidžia galimybės bei kviečia naujas repertuaras. Kiti, jame nebuvome galbūt ir nuo mokyklos baigimo. Tie, kurie nėra didžiosios scenos gerbėjai tikriausiai retai kada gerai praleidžia laiką naujausiame spektaklyje: istorijos yra sunkiai suprantamos, viskas atrodo taip dramatiška ir sudėtingai interpretuojama.</p>
<p>Kita vertus, užkietėję teatro gerbėjai net ir šimtąjį kartą stebintys istorijas, besivystančias tiesiog čia pat, scenoje, neslepia susižavėjimo emocijų gausa, aktorių vaidyba ar tiesiog bendru pojūčiu bei būvimu kūrybos proceso dalimi.</p>
<p>Juk viskas kas vyksta teatro scenoje yra unikalu ir nepakartojama, nepaisant gausybės repeticijų ir ilgo pasiruošimo proceso. Ir iš tiesų, teatro scena yra visa kolekcija to, ko norime pasisemti iš meno: tai dramatizmas, emocija bei didžiulis kolektyvinis ryšys. Tiek tarp auditorijos ir vaidmenis atliekančių aktorių ar visos komandos, tiek tarp visų teatro gerbėjų.</p>
<p>Iš tiesų, teatras mums duoda daug. Scenoje besivystančios istorijos padeda ir į savo pačių gyvenimus pažvelgti kitomis, to paties žiūrovo, akimis. Jei veikėjai liūdi, pyksta, gedi, mes galime susitapatinti su jų emocijomis ir tada, kai mus pačius užklumpa sunkumų valanda. Kitaip tariant, istorijos teatre neleidžia mums pasijausti vienišais: taip, viskas scenoje atrodo itin dramatiškai, tačiau dažnu atveju, tai nėra tokia nereali fantazija.</p>
<p>Be kita ko, teatre mes galime pastebėti pokyčius: tiek technologinius, tiek ir visuomenės. Skirtingos temos, gvildenamos jau skirtingų kartų aktorių, o visa tai vertina auditorija, su savosiomis idėjomis ir pasaulėžiūromis. Taip, kad ir nebyliai, bet mes vieni kitiems pritariame, prieštaraujame, bet svarbiausia, augame.</p>
<p>Galbūt dėl to teatras yra puiki edukacinė priemonė. Taip, moksleiviai ten skatinami lankytis tam, kad išvystų skaitomų kūrinių ekranizacijas, tačiau suaugę iš teatro irgi gali daug ko pasisemti. Vis tik, dažnas, galbūt net ir norintis apsilankyti tikrai gerame spektaklyje net nežino nuo ko pradėti.</p>
<p>Kurie kūriniai tikrai yra verti dėmesio, o kurie, tik dar vienas komercinis niekalas? Tam, kad kelyje atrandant teatrą naviguoti būtų lengviau, čia pateikiame 10, ginčytinai, geriausių spektaklių, rodomų tiek užsienio, tiek Lietuvos scenose. Juos bent kartą turėtų pamatyti kiekvienas, net ir tas, kuriam teatro aplinka tikrai nėra pati komfortiškiausia.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/gwen-king-m3th3riq9-w-unsplash-2.jpg" alt="Teatras" /></p>
<h2>Lietuvos teatruose lyderiauja žymiausių šalies rašytojų istorijos</h2>
<p>Į klausimą ar Lietuvoje žmonės mėgsta teatrą, tikriausiai kiekvienas galėtume atsakyti vertindami pagal save. Vis tik, tikriausiai didesnis susidomėjimas teatru gali būti pastebimas šaltuoju metų sezonu, ypač artėjant žiemos šventėms. Tada su gera nuotaika ir dar geresne kompanija žmonės plūsta į teatrus pasisemti puikių emocijų.</p>
<p>Na, o vienas populiariausių renginių tuomet yra „Spragtukas ir pelių karalius“ – tikra vaikų literatūros klasika, puikiai tinkanti visai šeimai. Lėlių teatre ši pasaka populiari jau ne vienerius metus, o tai paaiškinti galima tiek ir vaizdingumu, tiek ir aktualumu: gliaudomos vaikų ir tėvų santykių problemos svarbios tiek vyresniam, tiek ir ypač jaunam žiūrovui[1].</p>
<p>Nemari klasika yra ir pagal mūsų literatūros genijaus Vaižganto apysaką „Dėdės ir dėdienės" pastatytas spektaklis. Čia gliaudomos opios ir šiems laikams problemos, tiesa, ūkio ir kaimo kontekste. Vis tik, ryšys tarp samdinio ir tarno, aukštesnio ir žemesnio sluoksnio aktualus yra ir miesto gyventojui, o ypač daug žiūrovų spektaklis susilaukia būtent Valstybiniame Vilniaus Mažajame teatre[2].</p>
<p class="p2">Nacionalinio Kauno dramos teatras gali pasigirti ilgai gyvuojančiu spektakliu „Palata“, į kurį bilietai išgraibstomi akimirksniu. Žiūrovai myli tiek aktorių Rolandą Kazlą, tiek ir bendrą spektaklio idėją, bendražmogiškumo akcentavimą, kas yra ypač svarbu šiais susvetimėjimo laikais[3].</p>
<p class="p2">Žinoma, Nacionalinio Kauno dramos teatras jau aibę metų pilnas sales surenka ir kviesdamas į dar vieną spektaklį, kurtą pagal literatūrinį Lietuvos šedevrą – kurinį „Balta drobulė". Pagrindinis veikėjas Antanas Garšva trokšta pasišvęsti kūrybai, bet jo visiškai suskaldyta sąmonė to neleidžia. Mintys grįžta prie artimųjų bei namų ilgesio, kas tikrai nėra svetima ir dažnam šiuolaikiniam emigrantui.</p>
<p class="p1">Na, o vėl sugrįžus prie sostinės, Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre būtina pamatyti Mariaus Ivaškevičiaus kurtą „Madagaskarą". Tai žaismingas, vietomis komiškas, tačiau kartu ir kiek nostalgiškas kūrinys, kuris privers pasižiūrėti į save, aplinkinius ir gal kiek pakeisti savo mąstymo trajektorijas.</p>
<p class="p1"><img src="77_CDN_URL/images/mark-thompson-qm3sufw_y4e-unsplash.jpg" alt="Teatras" /></p>
<h2>Pasaulinė klasika neįsivaizduojama be Šekspyro kūrybos</h2>
<p>Pasaulyje taip pat nemirtinga lieka klasika, o dažnas, net labiausiai prestižinis teatras neapsieina ir be Šekspyro kūrinių. Žinoma, pats populiariausias tikriausiai tiek už jūrų marių, tiek ir Lietuvoje, yra „Hamletas", kuris pavergia, tiek įmantria žodine išraiška, tiek ir stipria psichologine bei moraline žinute. Tai tikra vakarų kultūros pažiba, puikiai atspindinti tiek tų, tiek ir dabartinių laikų žmogų. </p>
<p>Vis tik, Šekspyro kūryba neapsiriboja „Hamletu", o ne mažiau vertingas spektaklis yra ir „Dvyliktoji naktis". Jame veiksmas vyksta it pačioje įtempčiausioje muilo operoje, gausu komiškų situacijų, net detektyvo elementų, tad auditorija tikrai nesijaus nuobodžiaujanti[4].</p>
<p>Henriko Ibseno spektaklis „Lėlių namai" taip pat turi būti šiame sąraše. Taip, tai viso amžiaus senumo kūrinys, tačiau savo pastatymu, struktūra, o dažnai ir atlikimu, sužavi ir šiuolaikinį žmogų. Dažnas apsilankęs teigia, kad spektaklis pranoksta net rašytinį kūrinį, o tai komplimentas, kurio dažnai tikrai neišgirsi[5].</p>
<p>Kalbant apie europietiškąją klasiką, svarbu paminėti ir pagal Oskaro Vaildo romaną sukurtą spektaklį „Doriano Grėjaus portretas". Scenoje atkurta istorija dažnai apibūdinama kaip filosofinė, turinti kažką magiško ir sunkiai apibūdinamo, taip kaip ir kūrinio siužete taip bandomas paslėpti D. Grėjaus senėjimas.</p>
<p>Na ir žinoma, „Belaukiant Godo“, populiarus tiek mūsuose, tiek ir užsienio teatruose. Spektaklis kupinas žaismingumo, improvizacijos, juoko, tačiau kartu, tai visiška beprasmybė ir begalybė. Šioje istorijoje visi kažko laukia, tačiau žiūrovas gali nujausti ir kažką blogo, vis tik, bet kokios negatyvios emocijos čia bus nuvaikomos juodojo humoro priedanga.</p>
<p>Šie spektakliai aprėpia daugybę skirtingų laikmečių, temų ir aktualijų. Vieni yra labiau prisotinti juoko ir komiškumo, kiti tragiški, dramatiški bei priverčiantys susimąstyti. Kad ir ką apie teatrą galvotumėte patys, bent keletą šių spektaklių išvysti ir įvertinti asmeniškai, tikrai verta. Juk tai gali būti įdomi bei akis atverianti patirtis, kuri pažadins jūsų širdyse meilę menui bei kultūrai.</p>
