<h2>Esminis tikslas – pamatyti tuos pačius dalykus iš kito kampo</h2>
<p>Drįsčiau teigti, jog jei galime sau leisti įsimylėti vėl ir vėl (daugybę kartų), jeigu galime daug ką atleisti bei pamiršti, ir galiausiai po viso to netapti rūsčiais bei ciniškais, bent iš dalies perpratome esminę laimės formulę. Kitaip tariant, viskas – akivaizdu – remiasi į akimirkos vertinimą.</p>
<p>Taip, be kita ko, rašė ir Henris Milleris, apmąstydamas praeito amžiaus gyvenimo meną, neva priklausantį nuo nesėkmės arba vaisingumo[1]. Būtent todėl pastarasis per savo ilgą gyvenimą nenuilstamai stengėsi orientuotis į maksimalų vaisingumą – nuo kūrybinės disciplinos iki filosofinių apmąstymų[2].</p>
<blockquote>
<p>Praėjus daugiau nei trims dešimtmečiams, netrukus po aštuoniasdešimtojo gimtadienio, Milleris parašė nuostabią esė senėjimo ir visaverčio gyvenimo tema, pavadinimu „On Turning Eighty“, tvirtindamas, kad jei sulaukęs tokio amžiaus nesate luošas ar invalidas ir vis dar mėgstate gerą pasivaikščiojimą, skanų maistą (su visais papuošimais), gebate užmigti neišgėrę tabletės, na, o kalnai ir gėlių žydėjimas sukelia nemenką įspūdį, esate labai laimingas žmogus, dėl ko derėtų vakare atsiklaupti ir padėkoti gerajam Viešpačiui už „išlaikymą“.</p>
</blockquote>
<p>Bet kokiu atveju, akivaizdu, jog tai ne joks nusikaltimas, kad tėvai neatsiklausę mūsų atvedė į pasaulį, – tiesiog priimkite kiekvieną dieną tokią, kokia ji yra, stengdamiesi išlikti amžinai jaunais bei kūrybingais, išvengiant gyvų lavonų, įstrigusių patogiuose grioveliuose, reiškinio, įsivaizduojant, kad status quo tęsis amžinai. (Geras pozityvaus / entuziastingo mąstymo pavyzdys buvo ir Pablo Picasso.)</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/zac-durant-_6hzpu9hyfg-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Milleris svarsto apie neigiamą viešos sėkmės pusę, kurios šaknys yra žalingas prestižas</h2>
<p>Jeigu kadaise turėjote gana sėkmingą karjerą, vėlesnieji metai gali būti ne pats džiaugsmingiausias laikas jūsų gyvenime (nebent ilgainiui išmokote nuryti visa tą per gyvenimą sukauptą „mėšlą“.)</p>
<p>Pasaulietiškai žiūrint, nesėkmė yra kaip maras rašytojui, kuris vis dar turi ką pasakyti[3]. Na, o galiausiai šis nejučia tampa savo gerbėjų ir gero linkinčiųjų – visų, norinčių išnaudoti jo vardą – auka. Taigi, nuolatinė vertimosi iš lovos kova galų gale virsta bandymu išlikti laisvam, kuo mažiau priklausomam.</p>
<blockquote>
<p>Man pastaruoju metu vis labiau aiškėja vienas dalykas: pagrindinė žmogaus charakterio ypatybė bėgant metams toli gražu nesikeičia. Tuo tarpu vieša sėkmė dažniausiai išryškina kai kurias ydas bei trūkumus.</p>
</blockquote>
<p>Pavyzdžiui, šaunūs vaikinai (klasės seniūnai) už mokyklos ribų neretai pasirodo ne tokie puikūs, kai iškeliauja į atvirą pasaulį. Ir štai, jeigu nemėgstate ar niekinote savo klasiokus, jūs jų nemėgsite dar labiau, kuomet jie taps bankininkais, finansininkais, valstybės veikėjais ar generolais, – gyvenimas, sakyčiau, verčia mus išmokti keletą pamokų, ir tokiu būdu paaugti, kadangi mūsų asmenybė iš esmės yra nepastovi (kintanti), ką, kaip žinia, tvirtina ir psichologai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/hybrid-ugp_6cad-14-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Jaunystė yra it savotiškas galinis veidrodis asmeninei kelionei</h2>
<p>Tiesa ta, kad mes stebime savo ar savo vaikų vaikus, perdėm dažnai darančius tas pačias absurdiškas ir širdį veriančias klaidas, kurias darėme būdami tokio paties amžiaus, kaip kad senolis, stebėdamas jaunuolius galiausiai supranta, koks idiotas pats kažkada buvo (o gal vis dar yra).</p>
<p>Taigi, aštriai žvilgčiodamas į laimės trajektoriją, einančią per žmogaus gyvenimą, Milleris dargi aukština pagrindinę psichoemocinę senatvės didybę, teigdamas, jog sulaukęs aštuoniasdešimties tapo nepalyginamai linksmesniu žmogumi, lyginant su jaunyste, dėl ko galime daryti išvadą, kad minėtas tarpsnis, ko gero, gali būti šlovingas. Žinoma, paauglystė būna nejučia užsitęsia, tačiau jei žmogus pradeda „jaunėti“ (absoliučiai atsipalaiduoti) tik sulaukęs šešiasdešimties, tai gana vėlu.</p>
<p>Ir čia glūdi Millerio dvasinis centras – ta gyvybinė jėga, kuri sužadino jo nesenstantį vidinį užtaisą. Kita vertus, galbūt smalsumas – viskam ir visada – ir padarė jį rašytoju, mat ši savybė pastarojo taip niekada ir neapleido. Po kelių metų vyras tai dar aiškiau išsakė apmąstydamas gyvenimo prasmę bei prieštaraudamas kadaise gyvavusiai teorijai, kad rimtumas neva išsaugo jaunystę ir atsigręžia į kitą išganingąją pusę – gebėjimą būti lengvabūdišku.</p>
<p>Kitais žodžiais tariant, senstant turbūt labiausiai paguodžia besivystantis gebėjimas nežiūrėti į dalykus pernelyg rimtai, – juk vienas didžiausių skirtumų tarp išminčiaus ir pamokslininko yra linksmumas. (Kuomet juokiasi išminčius, tai yra tarsi visu kūnu vilnijantis juokas; kai juokiasi pamokslininkas – kas būna gana retai – atrodo, lyg viena veido pusė būtų sutraukta mėšlungio.)</p>
<p>Nepaisant to, akivaizdu, jog išties svarbu reguliariai keisti savo nuomonę. Tam pritaria ir rašytojas, sakydamas, kad su amžiumi jo idealai, kuriuos dažniausiai neigė turįs, neabejotinai pasikeitė, mat ilgainiui Millerio idealu tapo būti laisvam nuo idealų ir nuo ideologijų, vengiant skirstyti žmones į pranašesnius ir „labiau vertus“.</p>
<p>Vyras, beje, dar ilgą laiką svarstė apie žiaurius veiksmus, kuomet gyvename iš manomo teisumo bei deformuoto idealizmo, kuriais kliaudamasis nusprendė priimti faktą, jog galima kovoti su blogiu, bet prieš kvailumą mes esame bejėgiai (tokie, kad net gyvūnai raudonuoja). Galų gale, juk gyvūnas nemėgina pateisinti savo grobio nužudymo, kol žmogus savo ruožtu gali prašyti Dievo palaiminimo, kuomet kėsinasi į bendražygių gyvybes.</p>
<p>Tačiau nepaisant šių apgailėtinų žmogaus tendencijų, Milleris širdyje išlieka optimistas, kitados matydamas gyvenimą labiau kaip komediją nei tragediją, – žmogus, kuris žiūri į save rimtai, yra pasmerktas.</p>
