Viskas, ką matau, yra aukštyn kojom
Pradėkime nuo to, jog visuomenė turi šaknį (valdžią), tačiau kuomet pastaroji yra sumišusi, niekas nėra valdoma gerai. Ir šiuo pavyzdžiu noriu iliustruoti ryšį tarp asmeninės bei politinės moralės, kai tarpasmeninis gerumas yra socialinio teisingumo pagrindas, kurio šiuo metu išties stingame.
Taip, moraliniai principai šiandien dažnai atrodo išbalansuoti ir praradę subtilumą: akivaizdu, kad empatijos nėra nė kvapo, o šiuolaikinė leksika, plūstanti iš politinių lyderių lūpų, daro įtaką paprastiems žmonėms, siekiantiems gyventi malonesnį ir mažiau įgaliotą gyvenimą.
Žmogus, turintis puses, kurios aplinkinių akims yra sunkiai apčiuopiamos, gali sulaukti idealizavimo ir nerimą keliančios užuojautos, bet tiesa ta, kad „novatoriškas“ sudėtingų santykių įkarštis vis dar formuoja šiuolaikinės bendruomenės minties istoriją, kurios lėšos (ir moraline, ir tiesiogine prasme) yra perduodamos likimus kontroliuojantiems politinių žaidimų kūrėjams.
Manyčiau, kad šalis gali būti rami ir harmoninga tik tuo atveju, kai jos valdovai laikosi žmogiškumo principų; istorijoje matome, kad bendruomenės, ignoruojančios žmogiškumą ir solidarumą, ilgainiui susiduria su chaosu, ką, deja, matome ir šiandien[1]. Dargi pridurčiau, jog šalies „tvarkos“ šalininkai, ko gero, nerizikuotų apleisti to vienintelio posto, kuris ne kartą įrodė socialinių koordinačių veiksmingumą savo pačių atžvilgiu.
Žinoma, toks procesas yra susijęs su viešojo gėrio vertinimu ir šį visuomeniškumo matą skaidyčiau į kelias dalis: pirmiausia savo valstybėje reikia sukurti gerą valdžią; norint geros vyriausybės šalyje, jos atstovams derėtų pirmiausia nustatyti tvarką savo šeimose; norint tvarkos namuose reikia drausminti save, ir pastarojo punkto aplaidumas yra daugiau nei apčiuopiamas, mat vietoj savidrausmės, taisyklių tiekėjus gaubia savanaudiškumo aura. Beje, šis savininkiškumo bagažas grindžiamas ne tik dalykų, bet ir žmonių rūšiavimu į naudingas ir mažiau naudingas kategorijas, dėl kurių pagreitį įgauna nežinios ir sąmonės susiaurėjimo reiškiniai, kurių pogrindis, rodosi, esti giliau už prarają.
Turime ginklą, kuris gali sunaikinti pasaulį
Mes klasifikuojame emocijas, įvykius ir darbus į gerus ir blogus, autoritetus – į vertus ir mažiau patikimus tam, jog aiškiai išdėstytume savo prioritetus. Tuo tarpu grįžtant prie pradinio atkaklios vyriausybės tikslo ir tvarkos namuose koreliacijos, tiesa ta, kad kai abi sritys valdomos tinkamai, imperija yra subalansuota.
Daugelis žmonių sako, kad netiki autoritetais, tačiau kaip pavadintume paradoksą tarp tikėjimo ir nuolankaus pasitikėjimo, kuomet baltu chalatu apsirėdęs ir, mūsų manymu, vertą pagarbos statusą turintis žmogus, toks kaip, pavyzdžiui, profesorius, sako, kad Žemė ką tik pradėjo suktis atbulai, t. y. kitaip nei pernai?
Kai augame, mums pavyzdžiui tampa tėvai; tuomet gi prasideda socializavimosi ir darželio bei mokyklos etapai, kurie įprasmina pagrindinius drausmės aspektus ir mokytojus kaip brendimo bei asmenybės vystymosi laikotarpio vedlius. Taigi, iš principo pailsėti nėra kada: neretai griežtos taisyklės, kurių laikomės namuose, tarnauja ir kitoje reikalavimais įmitusioje aplinkoje.
Ir visgi, turiu pripažinti, kad studijuojant patyriau šiokį tokį šoką, mat dėstytojas, kuris rodėsi kaip pasigėrėjimo verta asmenybė, paskaitose dalinosi tokia pačia informacija, kurią beveik prieš 30 metų nuodugniai analizavo tuo metu studente buvusi mano draugės mama. Kita vertus, galbūt taip atrodys į odą įaugsianti kolektyvinė samprata, dėl kurios panaudojimo ateityje jau dabar iškyla stebėtinai daug abejonių?
Universitetai, mokyklos ar preciziškai nuglūdinta darbo aplinka – lūkesčiams kelią užkerta milžiniškų gabaritų nusivylimai, kurių epicentre būna aplaidus, mikčiojantis ir studentus kone kas dieną koneveikiantis dėstytojas ar skyriaus vadovas, kadaise (gal prieš kelias dešimtis metų) gavęs geriausio metų darbuotojo apdovanojimą. Kitaip tariant, mokėti kalbėti neužtenka – dargi reikia išmanyti.
Taip, pasitikėti aklai – jokia nuodėmė, tačiau vargu ar visi daktarai, studijavę dešimt ar daugiau metų, iš tiesų išmoko tai, ką turėtų (mokymasis ir žinių pritaikymas, beje, yra du skirtingi dalykai, jau nekalbant apie nuolat kintantį laikmetį ir medicinos pažangą). Kartais net tenka išgirsti visiškai neadekvačių patarimų – pavyzdžiui, kad vaikams akis esą reikėtų plauti „zelionka“, nes tai neva turėtų apsaugoti nuo nešvarumų. Tokios situacijos kelia nerimą ir atskleidžia didžiulį atotrūkį tarp to, ką žmonės laiko autoritetu, ir to, ko realiai tikimės iš profesionalų. Kita vertus, kai viešojoje erdvėje vis pasigirsta istorijų apie galimą medikų aplaidumą ar klaidas, pasidaro tikrai baugu – juk dalis žmonių ir toliau aklai tiki absoliučiai visomis rekomendacijomis, kurios kartais gali nuvesti labai netikėta kryptimi.
Sakome, jog žmonės dirba sistemai, o vėliau vis tik stebimės, kad medikai bijo kalbėti – bijos, nes kitaip, matyt, negali. Būtent dėl šios priežasties objektyvumas turėtų būti visuotinis nūdienos, pavadinimu „nebūtina žmonėms žinoti“, matas, nustatantis išlikimo ir akių dūmimo kainą. Be kita ko, kuris gi šiais neramiais laikais nori būti pavadintas antivalstybinės veiklos šalininku; tautos numylėtinis – tik aklai įsakymus vykdantis.
Tironija plėšo civilizaciją
Tiesa ta, kad autoritetai neretai iškyla ne už savo darbus, o už prierašus prie jų pavardžių. Ir visgi, sakyčiau, jog močiutės kaime vištos ir kiaušinio fenomeną (galiausiai) išaiškintų žymiai tiksliau. Taip, cinikai gali įvaldyti vyriausybių, korporacijų ir technologijų sistemą, kuri yra tokia sulaužyta, kad bandymai ją pakeisti tampa nieko vertais. Tačiau, reikia suprasti, kad pastarieji ateities nekuria.
Kartais net susidaro įspūdis, kad dalis politinių organizacijų diskriminaciją naudoja kaip socialinį ginklą. Be to, atvejai, kuomet paskirti lyderiai naudoja proto galias tam, kad apsunkintų, sukiršintų ir užtemdytų likusiuosius, yra tokie dažni, kad pradedame tikėti, jog daugumos (mūsų) stiprybė yra iliuzinė.
Žinoma, prieškultūrinės drąsos vizionieriai galbūt norėtų pažadinti tautą šiai sunkiai brendimo tiesai, bet, matyt, vaidmuo, atitenkantis verbavime, lėšų rinkime ir jų organizavime dalyvaujantiems „lygybės“ rangovams, šiuolaikiniame pasaulyje yra vienintelis. Kita vertus, jeigu suvoktume, jog skurdo priešingybė yra ne turtai, bet orumas, sprendimus, keičiančius bendruomenių galimybių kraštovaizdį, priimtume tuojau pat.
Pirmą kartą publikuota 2022 spalio 12 – 20:09.
Publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo 77 pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
