Autoriaus kūryba paremta iš arti matytu žiaurumu ir tironija
1945 metais pirmą kartą išspausdinta Georgo Orwello knyga „Gyvūlių ūkis“ – tai nesenstantis pasakojimas apie tironiją ir valdžios korupciją. Nors pati knyga išleista kaip reakcija į Rusijos revoliuciją ir po viso to sekusią priespaudą, ji išlieka aktuali nepriklausomai nuo to, kiek prabėgo metų. Šis kūrinys puikiai tinka kalbant apie kiekvieną visuomenę ir šalies vyriausybę, kuri piktnaudžiauja savo galiomis.
Tiesa, prieš pasineriant į knygą svarbu šiek tiek suprasti paties G. Orwello gyvenimą. Tikrasis jo vardas – Ericas Arthuras Blairas. Šis visame pasaulyje žinomas rašytojas gimė Motihari mieste, Indijoje. Jo tėvas dirbo Indijos valstybės tarnyboje. Šeima buvo neturtinga, tačiau G. Orwellas ją apibūdindavo kaip stovinčią šiek tiek virš vidurinės klasės.
G. Orwellui taip pat pavyko gauti stipendiją St. Cipriano mokykloje, kuri laikoma elitine mokykla Rytų Sasekse. Apie mokyklos laikus, maždaug tarp 1911-1915 m., autorius papasakojo savo esė „Tokie buvo džiaugsmai“, kuri buvo rasta ir išspausdinta jau po jo mirties. Šioje esė rašoma apie didžiulį žiaurumą ir snobizmą (manieras ir elgesį, būdingą žmonėms, norintiems apsimesti, jog yra iš aukštesnio visuomenės sluoksnio).
Autoriaus teigimu, mokykloje viskas priklausė nuo sugebėjimo nugalėti: būti didesniu, stipresniu, turtingesniu, populiaresniu, elegantiškesniu. Netgi dominuoti patyčiose, priverčiant kitus kentėti ir atrodyti kvailai. Gyvenimas mokykloje buvo susiskirstęs pagal hierarchiją – jeigu kažkas nugalėjo, tai buvo laikoma teisingumu. Toks požiūris reiškė, kad jei asmuo buvo stiprus, tuomet jis nusipelnė pergalės, o silpnas nusipelnė pralaimėti ir per amžius pralošti.
Po mokymosi tokioje mokykloje G. Orwellas 1917 metais gavo vietą Etono koledže Didžiojoje Britanijoje. Čia jis mokėsi iki 18 metų. Kadangi šeima neišgalėjo leisti jo į universitetą, G. Orwellas buvo paskatintas stoti į policiją. Galiausiai jis buvo paskirtas dirbti Birmoje, Indijos mieste (tuometinę Indijos provinciją). Knygoje „Šaudyti dramblį“ G. Orwellas papasakojo apie tai, kaip jį atstūmė britai:
Aš jau buvau nusprendęs, kad imperializmas yra blogis ir kuo greičiau norėjau susikrauti daiktus ir išeiti iš darbo. Žinoma viską atlikti teoriškai tinkamai ir slaptai. Žinoma aš buvau už Birmos gyventojus ir prieš visus jų engėjus, britus. Kalbant apie darbą, kurį aš dirbau, tai jo nekenčiau aršiau nei galiu paaiškinti. Tokiame darbe matai nešvarų imperijos darbą iš arti. Nelaimingi kaliniai, besiglaudžiantys užrakintuose dvokiančiuose narvuose, pilki ilgalaikių nuteistųjų veidai, randuoti vyrų sėdmenys ištalžyti bambuku. Visa tai mane stipriai spaudė, nepakenčiamas kaltės jausmas.
G. Orwellas – kovotojas už teisybę, demokratiją ir laisvus žmones
Per visą savo buvimo laiką Birmoje, G. Orwellas išmoko laisvai kalbėti birmiečių kalba, lankydavosi vietinėse bažnyčiose. Jis stipriai kritikavo britų naujakurius, kurie visą savo gyvenimą nugyvendavo šiame regione, bet net nesivargindavo išmokti vietinės kalbos. Galiausiai gyvenimiška patirtis paskatino G. Orwellą pasisakyti ir už Indijos nepriklausomybę.
1928 metais, po dengės karšligės priepuolio, jis nusprendė palikti policiją ir tapti rašytoju. Ateinančius septynerius metus rašė įvairiausius esė ir romanus. Šį kartą jį domino skurdas ir socializmo idėjos. G. Orwellas tvirtai tikėjo, kad mūsų tikslas turi būti lygių ir laisvų žmonių pasaulis. Kaip visada, jis būdavo nuskriaustųjų pusėje.
1936 metais G. Orwellas išvyko į Ispaniją, kur kariavo Ispanijos pilietiniame kare, prisijungdamas prie kovos prieš fašistinį sukilimą. Autoriui karas buvo lemiamas momentas, nes kiekviena eilutė nuo 1936 metų tiesiogiai ar netiesiogiai parašyta prieš totalitarizmą ir už demokratinį socializmą.
Pašautas į gerklę 1937 metais jis grįžo į Angliją. Dėl patirtų sužalojimų G. Orwellas negalėjo tarnauti Antrajame pasauliniame kare, tačiau per tą laiką prisijungė prie namų sargybos. Be to, jis toliau rašė bei dirbo „BBC“.
Knyga „Gyvulių ūkis“ pradėta rašyti Antrojo pasaulinio karo metu. Tai – atsakas į Rusijos revoliuciją, tironiją. Tais laikais britai, kurių didelė dalis save laikė intelektualais, gyrė tai, kas buvo vadinama „didžiuoju Sovietų eksperimentu“. Jie ignoruodavo žiaurumą, kuris reiškėsi šviesesnio rytojaus, komunizmo, vardan.
G. Orwellas visą gyvenimą save laikė socialistu, tačiau buvo aišku, kad komunistinė SSRS tapo žiauriu ir represiniu režimu. „Gyvulių ūkyje“ nevengiama minėti šių nepatogių faktų. Tai – distopinis romanas apie sukrečiantį vakarų intelektualų pasitenkinimą valstybinio teroro sistema. Tuo metu dauguma buvo akli ir šventai tikėjo šiuo reiškiniu. G. Orwellas pripažino, kad dažnai tekdavo susidurti su nemaloniais faktais. Ir tai yra viena iš priežasčių, kodėl jo idėjos ir darbai toliau rezonuoja visuomenėje.
Taigi, „Gyvulių ūkis“ išleidžiamas 1948 metais ir sulaukė didžiulio kritikų pripažinimo. Po šio kūrinio G. Orwellas nesustojo ir rašė iki pat savo mirties, t. y. 1950 metų. Per savo gyvenimą jis spėjo pakankamai prirašyti apie visuomenę, politiką, valdžią, priespaudą ir tironiją. Netgi totalitarizmo apibrėžimas turėjo tokią didžiulę įtaką, kad buvo pradėtas vadinti anglišku žodžiu „Orwellian“, kuriuo apibūdinama viską griaunanti grėsmė laisvai visuomenei.
Taigi, žinant svarbiausius G. Orwello gyvenimo faktus, galima daug lengviau suprasti ir „Gyvulių ūkio“ knygą. Joje autorius sudėjo savo tikėjimą į demokratiją, laisvę, tikslų siekimą, laisvų ir lygių žmonių pasaulį. Tai – svarbi knyga, kuri išlieka aktuali ir šiandien.
„Gyvulių ūkis“ – kūrinys apie visuomenę, kurioje teko gyventi pačiam autoriui
Knygoje visi gyvuliai lygūs, bet kiaulės buvo lygesnės. Šioje istorijoje pasakojama apie buržuazinės kapitalistinės visuomenės kontekstą, kuriame išryškinama proletariatų (darbininkų) ir aristokratų sluoksniai. Knygoje aprašomi ūkio gyvūnai dirba ne sau, o kažkieno kito naudai. Tačiau jie yra tinkamai maitinami ir jiems leidžiama tinkamai pailsėti. Žinoma, tokias privilegijas jie gauna tik todėl, kad kitą dieną galėtų atlikti daugiau darbo. Kai gyvūnai tampa nebeproduktyvūs, jie tiesiog nužudomi ir pakeičiami.
Toks ūkio gyvūnų santykis lengvai pritaikomas šių dienų socialiniams sluoksniams. Socialistinė teorija teigia, kad norint, jog turtingieji būtų turtingi, turi egzistuoti darbininkų sluoksnis. Iš tiesų tai matoma ne tik nacionaliniame, bet pasauliniame lygmenyje.
Teigiama, kad kiekvienas prisideda ir pasiima vienodai. Tačiau vystantis šiai teorijai vis labiau ryškėja, kad tai tėra utopinė visuomenės vizija, kuri šių dienų pasaulyje negali egzistuoti. Pavyzdžiu galime laikyti komunistinę sistemą, bandančią egzistuoti kapitalistiniame pasaulyje.
Knygoje aprašomi gyvūnai yra saugomi socialinio ūkio ribose ir šioje lygių galimybių sistemoje jie „klesti“. Tačiau netrukus jie priverčiami bendrauti su išoriniu pasauliu, o taip prasideda komunizmas, kuris virsta kažkuo kitu. Gyvūnai tampa totalitarine visuomene, kuri valdoma vieno lyderio. Pamažu skaitytojai pradeda suprasti, kad socializmas ima veikti valdant komunistinei valdžiai.
Verta paminėti, jog istorija taip pat parodo žinių galią ir kaip galima manipuliuoti neišprususiais neišmanėliais. Skaitytojas akivaizdžiai mato manipuliacijas, o tai nutinka ir tikrame gyvenime. Visuomenė būna neteisingai informuojama ir taip ja įmanoma manipuliuoti tam tikrais klausimais. Svarbiausia laikyti visus nežinomybėje. Nors kai kurie faktai gali atrodyti konkretūs, bet pasigilinus visgi išaiškėja, kad buvo pateikta netiesa.
Knyga „1984“ – apie tai, kaip pasaulis pasuko netinkama kryptimi
Kita puikiai žinoma G. Orwello knyga – „1984“. Kalbant apie pirmąsias knygos eilutes, jose užfiksuoti žodžiai yra tikrai stiprūs, įtaigūs ir galingi. Panagrinėjus šias eilutes galima išskirti dvi temas: tiesos griovimą ir manipuliavimą istorija.
Egzistuoja tokia sena britų legenda, kurioje sakoma, kad jeigu laikrodis suskamba trylika kartų, tuomet jis sugedo ir laikrodžio tikslumu turi būti suabejota. Laikrodžiai sukonstruoti taip, kad suskambėtų dvylika kartų, atspindėdami dvi 24 valandų puses. Negali būti trylikos. Jeigu taip nutiko, vadinasi laikrodis rodo neteisingai.
Šio veiksmo alegorija – kad laikrodžiui suskambėjus trylika kartų, visi ankstesni įvykiai lygiai taip pat gali būti netikslūs, todėl juos gali tekti tikrinti ir taisyti. Tai yra pagrindinis G. Orwello „1984“ pasakojimo aspektas.
Knygos pagrindinis veikėjas – Winstonas Smithas. Jis yra žemo rango partijos narys, dirbantis tiesos ministerijoje. Winstono užduotis – perrašinėti istorinius faktus, kad jie atitiktų nuolat kintančius oficialius partijos pasakojimus ir įvairias įvykių versijas. Winstono pasaulyje laikrodžiai visada skamba trylika kartų.
Tai – sudėtingas grožinės literatūros kūrinys, kurį skaitant reikia žinoti tuometinį istorinio laikotarpio kontekstą. George'as Orwellas parašė „1984“ iškart po Antrojo pasaulinio karo pabaigos. Tai karas, kurio metu didėjo totalitarinių šalių valdžios jėgos. Turima omenyje ne tik Sovietų Sąjungą, Ispaniją (kur kovojo pats G. Orwellas), bet ir kitas pasaulio šalis.
G. Orwellas tiksliai suprato totalitarinio valdymo pavojų ir kokiu būdu bus užgniaužta pilietinė laisvė, kuriai kelia grėsmę politinių sluoksnių poreikiai ir didžiulis susiskaldymas. Autorius daugelį šių temų įvyniojo į „1984“ knygą.
Galima išskirti penkias pagrindines temas, kurias reikia pabrėžti, norint peržiūrėti šią literatūros klasiką: laisvė, priespauda, konfliktas tarp sluoksnių, persekiojimas ir cenzūra, nacionalizmas. Žvelgiant teoriškai, žmones, gyvenančius daugumoje šiuolaikinių ir tariamai demokratinių visuomenių, tenkina suteikiamos piliečių laisvės. Pavyzdžiui, saviraiškos laisvė, susirinkimų laisvė, spaudos ir žodžio laisvė ir t. t.. Juk tai – daugybė laisvių! Tačiau praktiškai daugelis šių vadinamų laisvių yra nuolatos pažeidžiamos šalies vyriausybių. Kaip aptarta kiek anksčiau, „1984“ buvo parašyta tuo istoriniu laikotarpiu, kai totalitarinės vyriausybės pagaliau gavo valdžios.
Romane atsispindi viso to sukeliamas pavojus, kaip naudojamasi savo galiomis pilietinėms laisvėms engti ir slopinti. Konfliktas tarp sluoksnių egzistuoja nuo neatmenamų laikų. Gyventojai savaime yra susieti įvairiais konfliktais tarp skirtingų sluoksnių narių. Šią sudėtingą problemą išgyvenama pagrindinio veikėjo Winstono Smitho akimis. Winstonas priklauso viduriniam sluoksniui, todėl jis pavydi aukštesniems, nes jie naudojasi privilegijomis, apie kurias jis gali tik pasvajoti. Tačiau tuo pačiu metu veikėjas tiki, kad žemesnis sluoksnis turi daugiau laisvių, nes apatinis sluoksnis visiškai neįdomus viršutiniam.
Taigi, G. Orwellas savo kūryboje mėgo gilintis į visuomenės problemas. Jis taikliai, talentingai ir drąsiai kritikavo pasaulyje pastebėtus žiaurumus bei neteisybę. Šio autoriaus kūrinius verta paskaityti kiekvienam, kurį domina visuomenės sluoksniai, politinės peripetijos ir kitos svarbios temos.
