Bijodami apokalipsės, žmonės ne tik neturi vaikų, tačiau net sterilizuojasi
Praėjusių metų lapkričio 15 d. pasaulio gyventojų skaičius perkopė 8 mlrd. ribą. Jungtinių Tautų (JT) ataskaitoje teigiama, kad iki 2050 m. šis skaičius augs jau net iki 9,7 mlrd. Atsižvelgdami į šias prognozes, kai kurie vyrai ir moterys pasirenka neturėti vaikų ir neprisidėti prie augančio planetos gyventojų pertekliaus.
Tačiau jei vieni tokio pasirinkimo šalininkai imasi patikrintų šeimos planavimo metodų, kiti eina kur kas toliau ir ima kalbėti apie sterilizaciją.
Nors ekologinis nerimas ir susirūpinimas mūsų planetos ateitimi jau ne vienerius metus turėjo įtakos žmogaus šeimos kūrimo planams, dabar situacija greitai kinta pavojinga linkme.
2021 m. žurnalo „The Lancet“ paskelbto tyrimo, atlikto tarp 10 000 žmonių skirtingose pasaulio šalyse, duomenimis, 39 proc. 16-25 metų amžiaus asmenų „nenori turėti vaikų dėl klimato kaitos“[1].
Kito tyrimo duomenimis, 4 iš 10 jaunų žmonių visame pasaulyje nenori turėti vaikų, nes yra įsitikinę, kad jie kenkia planetai ir kad pasaulis netrukus taps netinkamas gyventi.
Vis labiau augant susirūpinimui planetos ateitimi, suprantama, kad kai kurie žmonės gali nerimauti dėl klimato kaitos poveikio ateities kartoms. Kai kurie net yra įsitikinę, jog yra tiesiog žiauru gimdyti vaiką pasaulyje, kuris susiduria su tokiomis didelėmis aplinkosaugos problemomis.
Nors dažniausiai sutariama, kad sprendimas turėti ar neturėti vaikų yra itin asmeniškas, vis dažniau šis klausimas yra paliečiamas ir viešose diskusijose. Tačiau šios greitai pasisuka link pačių kardinaliausių priemonių: juk dabar dėl klimato krizės vaikų neturėti nusprendę asmenys net ryžtąsi sterilizacijai – negrįžtamai procedūrai, o aktyvistai už vaikų neturėjimą net ragina mokėti pinigus.
Didžiausias pavojus planetai – naujų žmonių gimimas
Dalis klimato kaitos aktyvistų kalbėdami apie pavojų, kurį mums kelia aplinkos tarša ir šiltėjantis klimatas, pasitelkia brutalumą. Su tuo susieti galima ir dabar jų dažnai naudojamą teiginį, kad „blogiausia, ką žmogus gali padaryti, kalbant apie išmetamųjų teršalų kiekį, yra susilaukti vaikų“.
Kai kurie aktyvistai net juokauja, kad jau geriau nuolat skraidyti lėktuvu arba kartkartėmis sukirsti kepsnį, tačiau neplanuoti atžalų.
Klimato teisių gynimo grupė „Project Drawdown“ įvardija šeimos planavimą ir švietimą, kuriais siekiama mažinti gimstamumą, kaip pagrindinius pasaulinio atšilimo problemos sprendimo būdus, o Harvardo istorikė ir garsi klimato tyrinėtoja Naomi Oreskes moksliniame žurnale „Scientific American“ paskelbė straipsnį pavadinimu „Aštuoni milijardai žmonių pasaulyje yra krizė, o ne pasiekimas“[2].
Organizacija „Perteklinės populiacijos projektas“ (angl. Overpopulation Project) taip pat atkreipia dėmesį į švietimą, teigdamas, kad kiekvienos šalies vyriausybės turėtų „įtraukti gyventojų ir aplinkosaugos klausimus bei lytinį švietimą į pagrindinę švietimo programą“. Organizacija teigia, kad tik tuomet daugiau žmonių suvoks tikruosius pavojus.
Panašiai reiškiasi ir organizacija „Populiacijos ryšiai“ (angl. Population Connection), kurios vienas iš įkūrėjų dabar rengia mokymo programas ir vidurinio ugdymo medžiagą mokytojams ir dėstytojams, kad jie galėtų lengvai įtraukti populiacijos tyrimus į savo pamokas. Tuomet moksleiviai mokyklose gali išgirsti apie tai, kokie niūri lemtis lauks jų potencialių atžalų.
Ir nors tokios diskusijos dažnai atrodo perteklinės ir tiesmukiškos – juk kalbame apie žmones, kuriais mes patys esame – iš esmės idėja, jog reikia mažinti žmonių dauginimąsi dėl klimato gerovės, nėra nauja. Jos ištakos siekia dar XVIII a. dvasininką Thomą Malthusą.
Tačiau dabar, XXI a., sudėtinga paneigti, kad tokios pažiūros yra menkai pagrįstos ir daugeliui net moraliai nepriimtinos. Taip tarsi formuojamas įprotis žmones matyti ne tiek kaip asmenis, bet kaip it ant mielių augančias piktžoles.
Žemę išsaugoti turime ateities kartoms, tačiau be vaikų planavimo ateities nebus
Patys klimato aktyvistai, kalbėdami apie būtinybę išsaugoti Žemę, dažnai sako, kad jei nieko nedarysime dabar, jaunimas ir vaikai tiesiog nebeturės ateities. Ironiška, tačiau jau kitame sakinyje jie patys gali suskubti paraginti neturėti ir pačių vaikų, dėl kurių gerovės ateityje dabar neva yra kovojama.
Ir tikrai, idėjai, kad vaikų geriau negimdyti dėl mūsų planetos gerovės įgaunant pagreitį, vis daugiau jaunų žmonių prisijungia prie „anti-gimstamumo“ judėjimo. Šiam judėjimui priklauso ir 43 metų vokiečių rašytoja Verena Brunschweiger, kuri sako, kad daugelis žmonių didžiuojasi rūšiuodami atliekas ir mesdami butelius į tam skirtus konteinerius, tačiau jų pačių reprodukcija viską sumažina iki nulio.
Ji net pateikia sensacingą siūlymą ir ragina valdžią skirti 50 000 eurų išmoką žmonėms, kurie atsisako turėti vaikų. Pasak pasak jos, tai būtų atlygis už geranoriškumą planetos atžvilgiu[3].
35 metų klimato aktyvistas Marcas Fenas dar 2020 m. pasidarė sterilizaciją klimato išsaugojimo tikslais ir dabar viešai kalba apie tai, kad planeta yra tiesiog per daug apgyvendinta ir jai nereikia daugiau žmonių. O tokių asmenų, skubančių į medicinos klinikas atlikti negrįžtamų procedūrų, o vėliau viešai mokančių kaip gyventi kitus, vis daugėja.
Tačiau nors tokių tiesios šauklių buvo ir bus visais laikais, už prieštaringai vertinamo sterilizacijos judėjimo slypi daug pavojų. Dar 2017 m. Švedijos Lundo ir Vankuverio Britų Kolumbijos universitetų paskelbtame tyrime buvo teigiama, kad neturėjimas savo vaikų padeda sustabdyti klimato kaitą. Nors šio tyrimo rezultatai ir metodika buvo ir yra kritikuojami, klimato aktyvistams šis tyrimas tapo tikra Biblija.
Taip dangstantis iki galo nepatvirtinta informacija, žmonės nesusimąsto, kad sterilizacija yra fiziškai ir emociškai sudėtinga, kartais net pavojinga ir svarbiausia, neatitaisoma procedūra.
Tai operacija, kai moterims yra perkerpami kiaušintakiai ir perrišami jų galai, todėl sperma lytinio akto metu nebegali nutekėti kiaušintakiais iki kiaušidės ir apvaisinti kiaušialąstės, o vyrams – perkerpami sėkliniai latakai ir perrišami jų galai, todėl sperma tampa neveiksni.
Lietuvoje sterilizacija atliekama tik išimtinais atvejais, dažniausiai pagal medicinines indikacijas, informavus pacientą ir tiktai gavus raštišką jo sutikimą[4]. Kitose Vakarų valstybėse teisės aktais šiuo klausimu tampa vis lankstesni, klimato aktyvistai tuo jau skuba naudotis, o atlikę tokias procedūras, savo „išmintimi“ skuba dalintis su visuomene.
Pavojinga tendencija neigiamai veikia visuomenę, padaro mus visus labiau pažeidžiamus
O dalį visuomenės kalbos apie sterilizaciją dėl klimato gerovės iš tiesų veikia. Globalūs moterų sterilizacijos rodikliai didėja ir atitinka platesnę gimstamumo mažėjimo tendenciją. Pavyzdžiui, Kalifornijoje, San Franciske dabar yra daugiau šunų nei vaikų, o Mičigane ketvirtadalis suaugusiųjų savo noru neturi vaikų.
Plintant tokiai tendencijai, vis daugiau žmonių griežtai pasisako prieš gimstamumą, mano, kad vaikų turėjimas bet kokiu atveju yra blogas pasirinkimas. Dalis ekspertų pabrėžia, kad toks kraštutinis požiūris yra pavojingas žmogui psichologiškai.
Tokie klimato aktyvistai apokalipsę laiko neišvengiama tikimybe[5]. Užuot bandę išvengti apokalipsės augindami gerus, protingus žmones, jie visiškai nusigręžia nuo žmogaus gyvybės, nesuprasdami, kad vienintelis būdas sustabdyti globalinį atšilimą yra daugiau žmogaus išradingumo ir proto.
Žinoma, noras neturėti vaikų yra toks pat suprantamas, kaip ir noras daugintis, tačiau naujoji sterilizacijos banga gąsdina tuo, kad kvepia pralaimėjimu: žmonės susitaiko su mintimi, kad Žemė yra pasmerkta pražūčiai. Atsisakydami turėti vaikų ar net netikėdami, kad kitų atžalos gali kažką pakeisti, asmenys tiesiog atsiriboja ir į viršų kelia baltą vėliavą.
Kiti ekspertai pabrėžia ir tai, kad dabartinis klimato aktyvistų nenoras turėti vaikų tarnauja daliai palankioms ideologinėms nuostatoms. Vokiečių autorė ir filosofė Hannah Arendt yra teigusi, kad totalitarizmo esmė yra asmenybės naikinimo ideologija. Totalitarinėse visuomenėse gerumas nebeegzistuoja, nes netarnauja ideologijai.
Dėl tos pačios priežasties neįmanomas dosnumas, o visi pagrindiniai žmogiškieji jausmų instinktai, įskaitant šeimyninius ryšius ir net troškimą išgyventi, yra sunaikinami, nes jie egzistuoja atskirai nuo viską valdančių, totalitarinių lyderių įsitikinimų. Nors Vakaruose totalitarizmas nėra itin gyvas, tokios ideologijos primena, kad už bet kokio judėjimo ar aktyvistų šūkio, slypi kažkas daugiau.
