Kad tikėjimas gali išgelbėti – ne tik skambi šventraščių frazė
Dvasingumo sąsajas ne tik su psichine, bet ir su fizine žmogaus sveikata dabar tyrinėja vis daugiau akademinių centrų, įsikūrusių universitetuose, daugėja fondų, norinčių finansuoti tokius tyrimus. Mokslininkai pastebi, kad kitados išjuoktas dvasingumo poveikio sveikatai tyrinėjimas įgavo didžiulį mastą ir darbus šia tema publikuoja net ir tokie medicinos pasaulio autoritetai kaip Pasaulio sveikatos organizacija ar Jungtinių Valstijų Nacionalinis psichikos sveikatos centras[1].
Vis daugiau medikų ryžtasi žengti į dalykus, ilgai laikytus už ribos ir priskiriamus religijai, mistikai, ezoterikai. Panašu, kad iš Biblijos žinoma Jėzaus Kristaus frazė: „Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“, – vis labiau pagrindžiama moksliškai. Kaip dvasingumo tyrimų apžvalgoje rašo mokslo istorikė Anne Harrington, požiūris, jog pozityvus mąstymas tinka ne tik savipagalbos guru ar dvasininkams, bet yra ir tinkamas objektas medicinos mokslui, Jungtinėse Valstijose pradėjo keistis prieš kelis dešimtmečius, kai visuomenė vis dažniau išgirsdavo istorijų apie nuo sunkių ligų stebuklingai pasveikusius žmones[2].
Mokslininkė aprašo tokią istoriją: žinomam politikos analitikui ir redaktoriui Normanui Cousinsui buvo diagnozuota sunki degeneracinė liga. Jis nutarė atlikti radikalų savęs gydymo eksperimentą – atsisakė tradicinio gydymo, išėjo iš ligoninės ir stengėsi patirti kuo daugiau pozityvių emocijų, pavyzdžiui, žiūrėti juokingus filmus. Daug kas girdėjo apie nepaprastą jo pasveikimą per žiniasklaidą ir jis sulaukė nemažai laiškų iš medikų, kuriuos tai sudomino.
Anne Harrington mokslinėje apžvalgoje „Dievas ir sveikata: ką dar galima pasakyti?“ rašo:
„Kodėl tai nutiko? Trumpas atsakymas yra: tinkamas laikas. 1970-ieji buvo laikas, kai oficialioji medicina buvo visuomenės kritikuojama ir pasmerkta dėl tariamai nuasmeninto, mechaniško požiūrio į gydymą ir didesnio susirūpinimo savo profesine nei pacientų gerove.“
Siekia įrodyti, jog maldos gali gydyti ir per atstumą
Mokslinis susidomėjimas šia sritimi prasidėjo nuo atidesnio žvilgsnio į išgarsėjusius pozityvaus mąstymo galios atvejus. Taip pat nuo placebo efekto tyrimų, kurie parodė, kad tikėjimas sužadina organizmo savigydos galias. Dvasios ir sveikatos ryšio tyrimai šiandien turi tokių siekių, kurie iš mokslo perspektyvos ilgus šimtmečius laikyti prietarais bei antgamtiniais reiškiniais.
Tokias tyrimais norima parodyti ne tik tai, kad besimeldžiantys žmonės patiria mažiau streso bei su juo susijusių ligų ar užkertamas kelias per ankstyvai mirčiai dėl stipresnio socialinio ryšio jausmo atsirandančio, pavyzdžiui, lankant bažnyčią. Naujausi dvasingumo ir sveikatos ryšio tyrėjų užmojai – pagrįsti, kad maldos veiksmingos ne tik besimeldžiančiajam, bet ir per atstumą geba padėti kitam žmogui sveikti.
„Savo karjerą praleidau medicinoje ir per tuos metus pastebėjau daug atvejų, kurių negalėjai paaiškint vien apsiribodamas materialiu kūno funkcionavimu, – pasakoja gydytojas ir knygų autorius Larry‘is Dossey‘is. – Knygose aprašiau daugybę atvejų, kurie tiesiog prašėsi paaiškinimo“[ref lt -3].
Šis gydytojas pasakoja vieną pavyzdį, kai jauna moteris, mirštanti nuo dauginės sklerozės, leido dienas hospise. Ji negalėjo vaikščioti, maistas jai patekdavo per žarnelę pilve, buvo akla, daugybę metų nebestovėjo savo kojomis.
Nebuvo tikimąsi, kad ji išgyvens dar bent savaitę. Kai šią bemirštančią moterį aplankė draugės, ji išgirdo vidinį balsą, raginantį ją keltis ir eiti. Vietinė radijo stotis buvo paprašiusi klausytojų melstis už ją ir kitus sergančius žmones. Po šio įvykio jauna moteris atsistojo savo kojomis, grįžo jos regėjimas… Niekas tuo negalėjo patikėti – ji pasveiko, ištekėjo ir savo gyvenimą pašventė pagalbai kitiems. Tokios ir panašios istorijos aprašomos Scotto J. Kolbabos knygoje „Gydytojų nepapasakotos istorijos“ („Physcians‘ untold stories“). Ir tokie atvejai paskatino gydytoją Larry Dossey imtis kitokios medicininės praktikos.
„Tokie dalykai tarsi sušluojami po medicinos kilimu, – pastebi knygų autorius Larry‘is Dossey‘is. – Tokie atvejai tikrai nėra įprasti, bet jie ir nėra reti.“ Dvasingumo ir sveikatos sąsajomis besidomintis gydytojas pasakoja, jog tyrimai rodo, kad gydantis poveikis, nepriklauso nuo konkrečios religijos: „nereligingi žmonės gali sulaukti tokių pačių rezultatų kaip ir religingi. Jeigu man reikėtų įvardinti vieną savybę, kuri būdinga visiems gyduoliams, tai būtų meilė – gilus rūpestis tuo, į kurį nukreipti tavo ketinimai.“
Gydytojas Larrey‘is Dossey‘is – vienų stipriai kritikuojamas dėl savo metodų, o kitų yra laikomas ateities medicinos šaukliu. Jis propaguoja nuotolinį gydymą, kuriam naudojama malda ir kitos dvasinės priemonės.
„Mums, gydytojams, reikia tapti išmintingesniems ir pasitekti maldą, nes tai yra įrankis, gulintis priešais mus ir laukiantis, kada bus panaudotas“, – sako Larrey‘is Dossey‘is vienoje iš savo knygų „Iš naujo išrandant mediciną: nuo kūno ir dvasios į naują gydymo erą“ („Reinventing Medicine: Beyond Mind-Body to New Era of Healing“)[3].
Štai vienas iš tokių nemažai skepticizmo ir kritikos sulaukusių šios srities tyrimų – kelios dešimtys AIDS sergančių pacientų buvo padalinti į dvi dalis. Už vienus meldės ir jiems geros sveikatos linkėjo įvairių tikėjimų alternatyviosios medicinos atstovai, o kita grupė tokios paramos negavo. Anot tyrėjų, tie AIDS pacientai, už kuriuos buvo meldžiamasi, per tą laiką patyrė mažiau rimtų sveikatos sutrikimų, rečiau lankėsi pas gydytoją ar buvo guldomi į ligoninę. Tokie tyrinėjimai sudomino ir didesnę mokslo pasaulio dalį, nors vis dar sunku moksliškai paaiškinti, kaip tai vyksta.
Daugeliui dvasinių praktikų trūksta mokslinio pagrindimo, bet tai nereiškia, kad jos neveiksmingos
Apie energinę mediciną kaip ateitį ne kartą yra kalbėjęs ir Lietuvos akademikas, žinomas kardiochirurgas, knygų autorius Jurgis Brėdikis.
„Mūsų emocijos ir mintys, ištarti žodžiai ir ketinimai yra tam tikro dažnio banginė energinė informacija, kurią jau galima tirti pasinaudojant kvantinės fizikos metodais, – pasakojo Jurgis Brėdikis. – Juo daugiau kvantinės energijos – juo didesnis vibracijų dažnis (o jis tiesiogiai proporcingas žmogaus dvasingumui)“[ref lt- 5].
Pasak akademiko J. Brėdikio, galima paaiškinti maldų ir giesmių, garsų ir kvapų, laukinių tautų kai kurių ritualų sukoncentruotos energijos teigiamą poveikį.
Nors vis dažniau atkreipiamas dėmesys į tai, kas dažniausiai likdavo už medicinos ir kitų rimtų mokslų ribų, didžioji dalis mokslo pasaulio vis dar lieka prie nuomonės, kad maldas moksliškai tyrinėti sunku, nes tai pernelyg neapčiuopiama, kad būtų pamatuota[4]. Kur kas realiau mokslu įrodyti tai, kad besimeldžiantys žmonės mažiau patiria depresijos ir nerimo, tokiu būdu sumažina pyktį bei agresiją ar pagerina fizinę sveikatą.
Pasaulinės sveikatos organizacijos pastebi, kad psichikos sveikatos problemų mastai vis didėja ir neabejotinai po pastarųjų pandemijos metų tai taps dar opesne problema. Ieškant išeičių, vis dažniau rimti žvilgsniai atsigręžia į dvasingumo tyrimus. Tai daro ir Lietuvos mokslo bendruomenė. Vieni tyrinėja pozityvaus mąstymo ir geraširdiškumo praktikos įtaką sveikatai ir ilgaamžiškumui, kiti pradeda matuoti kai kurių visuomenės grupių, kaip moksleiviai, dvasingumo lygį ir jo sąsajas su sveikata. Yra mokslininkų, linkusių galvoti, kad, nors dauguma dvasinę sveikatą stiprinančių praktikų ir nėra mokslu įrodytos, tai dar nereiškia, kad jos neveiksmingos.
