G. Nausėda nori panaudoti gyventojų indėlius Lietuvos gynybos biudžeto didinimui
Pastaruoju metu tiek Lietuvos prezidentas Gitanas Nausėda, tiek Europos Sąjungos (ES) institucijos išreiškė siekį efektyviau panaudoti privačias gyventojų santaupas, esą siekiant skatinti ekonomikos augimą ir stiprinti gynybinius pajėgumus.
Primename, jog G. Nausėda pasiūlė naują būdą finansuoti šalies gynybos poreikius, „įdarbinant“ gyventojų bankuose laikomas santaupas. Ši iniciatyva kilo po sprendimo 2026–2030 metais kasmet skirti nuo 5 iki 6 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) gynybai, siekiant sukurti divizijos lygio kariuomenės struktūrą. Tai reiškia, kad gynybai papildomai bus atseikėta apie 12–13 mlrd. eurų per 5 metus[1].
Žinoma, tuomet iš karto kilo klausimas – iš kur paimti tokius pinigus? Ir nors prezidentas aiškino, kad tiesioginių naujų mokesčių nebus, tačiau pripažino, jog reikia kūrybingų finansavimo šaltinių. Čia ir gimė siūlymas mobilizuoti gyventojų santaupas.
Prezidentas drauge su Lietuvos banko valdybos pirmininku Gediminu Šimkumi aptarė dvi pagrindines alternatyvas, kaip „įdarbinti“ gyventojų indėlius:
- Specialios taupomosios sąskaitos. Gyventojams būtų siūloma laisva valia laikyti dalį savo santaupų specialiose sąskaitose, už kurias būtų mokamos valstybės reguliuojamos palūkanos. Šios lėšos būtų skolinamos Nacionaliniam plėtros bankui „Investicijos Lietuvos ekonomikai“ (ILTE) ir investuojamos į Lietuvos ekonomiką, gynybos pramonę bei infrastruktūros projektus. Šį modelį galima suprasti kaip valstybės remiamų taupomųjų obligacijų analogą, tik įvilktą į banko sąskaitos formą. Gyventojas faktiškai paskolintų savo pinigus valstybės kontroliuojamam investiciniam bankui, už tai gautų palūkanas, o valstybė gautų lėšų investicijoms.
- Tiesioginiai indėliai į Nacionalinį plėtros banką. Nacionaliniam plėtros bankui ILTE būtų suteikta teisė tiesiogiai priimti gyventojų indėlius ir juos investuoti į šalies ekonomiką. Tai reikštų, kad ILTE veiktų kaip dar vienas bankas rinkoje, konkuruojantis dėl indėlių. Žmonės galėtų atsidaryti indėlius tiesiogiai ILTE, o ši panaudotų tuos pinigus finansuoti tam tikrus projektus Lietuvoje. ILTE jau turi nacionalinio plėtros banko statusą (suteiktą 2023 m. pabaigoje), tačiau šiuo metu ji neužsiima mažmeninių indėlių priėmimu – finansuojasi iš kapitalo rinkų, tarptautinių institucijų ar valstybės lėšų. Toks modelis funkcionuotų panašiai kaip, tarkime, valstybinis taupomasis bankas: gyventojas padeda indėlį su tam tikra palūkanų norma, o bankas tuos pinigus skolina strateginiams projektams Lietuvoje.
Kaip tikino pats G. Nausėda, tokios priemonės padėtų efektyviau panaudoti vidaus finansinius išteklius, skatinti ekonomikos augimą ir užtikrinti papildomą finansavimą gynybos poreikiams. Nors Lietuvos prezidentas nori naudoti privačias gyventojų lėšas, jis pats aiškino, kad tokios priemonės esą padės nedidinti mokesčių ir nemažinti socialinių išlaidų, tačiau drauge leis didinti lėšas, skirtas gynybai.
ES politikai bando sukurti Taupymo ir investavimo sąjungą
Jei iki šiol tokie siūlymai atrodė tik kaip G. Nausėdos asmeniniai pasvarstymai, pastaruoju metu vykstančios diskusijos visos ES lygmeniu rodo, kad įvairių planų su privačiomis gyventojų lėšomis turi ir kitų šalių politikai. Europos Komisija pristatė planus sukurti Taupymo ir investavimo sąjungą, siekdama paversti privačias santaupas reikalingomis investicijomis ir sustiprinti ES kapitalo rinkas. Ši iniciatyva yra platesnės Kapitalo rinkų sąjungos (KRS) dalis, kurios tikslas – sukurti gilesnes ir labiau integruotas kapitalo rinkas ES[2].
Pagrindiniai iniciatyvos aspektai[3]:
- Nauji saugūs investiciniai produktai. Planuojama sukurti bendrą europinį taupymo/investavimo produktą, kuriuo galėtų pasitikėti visi ES gyventojai. Toks produktas galėtų būti panašus į nacionalines taupymo obligacijas, tik turėtų ES masto pripažinimą ir apsaugas, kad žmonės drąsiau investuotų. Komisija taip pat užsimena apie „Europos užtikrintas notas“ (angl. European Secured Notes) – naują finansinį instrumentą, kuris leistų bankams perleisti dalį paskolų portfelio investuotojams, taip išlaisvinant kapitalą naujoms paskoloms.
- Reguliavimo pritaikymas. ES svarsto švelninti suvaržymus, trukdančius investavimui. Pavyzdžiui, ketinama skatinti sekuritizaciją (paskolų paketo išskaidymą į vertybinius popierius) supaprastinant priežiūros reikalavimus, kad bankai galėtų lengviau perparduoti paskolas rinkai ir taip gauti lėšų naujam skolinimui.
- Kapitalo rinkų integracija. Numatoma mažinti rinkų fragmentaciją ir skatinti konkurenciją, siekiant sukurti vieningą kapitalo rinką, kurioje investuotojai galėtų laisvai investuoti visoje ES.
Kaip teigė pati Ursula von der Leyen, tikimasi, kad Taupymo ir investavimo sąjunga padės mobilizuoti privačias santaupas, nukreipiant jas į produktyvias investicijas, kurios skatins ekonomikos augimą, inovacijas ir darbo vietų kūrimą[4]. Taip pat tikimasi, kad tai turėtų sustiprinti ES konkurencingumą globalioje rinkoje ir padidinti finansinį stabilumą.
Noras įdarbinti žmonių pinigus gali baigtis dar vienu fiasko?
Nors tiek G. Nausėdos, tiek ES politikų siūlomomis idėjomis siekiama panaudoti privačias santaupas ekonomikos augimui skatinti, kyla keletas svarbių klausimų.
Norint sėkmingai įgyvendinti šias iniciatyvas, būtina užtikrinti gyventojų pasitikėjimą finansų sistema ir siūlomais produktais. Tačiau didesnė grąža dažniausiai neatsiejama nuo didesnės rizikos. Nors Komisija nekalba apie privalomą investavimą, pati idėja skatinti žmones perkelti pinigus iš saugių indėlių į rinkas reiškia, kad dalis žmonių susidurs su rinkos svyravimais.
Išlieka pavojus, kad nepakankamai suprasdami finansines priemones, kai kurie gyventojai gali prisiimti per didelę riziką arba nukentėti, jei vyktų neskaidrūs dalykai. Pavyzdžiui, 2008 m. finansų krizės metu daugybė smulkių investuotojų neteko pinigų dėl sudėtingų vertybinių popierių, kurių rizikos nesuprato.
Kalbant išskirtinai tik apie Lietuvos gyventojus, mūsų santykis su valstybinėmis ar valstybės inicijuotomis investavimo schemomis yra komplikuotas dėl istorinių patirčių. Ne kartą žmonės jautėsi nuvilti arba net apgauti, todėl pasitikėjimas tokiomis iniciatyvomis – trapus.
Vienas ryškiausių pavyzdžių – antros pakopos pensijų kaupimas. Jau beveik du dešimtmečius Lietuvoje veikia privati pensijų fondų sistema, kur žmonės kaupia dalį savo pajamų senatvei. Deja, ši sistema patyrė daugybę pertvarkų, abejotinų politinių sprendimų ir dažnai neatitiko lūkesčių, todėl dalis gyventojų ja nusivylė.
Daugelį metų pensijų fondų grąža buvo kukli, o 2022 m. ištiko itin skaudus smūgis – dėl pasaulinių rinkų nuosmukio pensijų fondai patyrė rimtų nuostolių, vidutinė investicijų grąža krito ~14%[5]. Tai reiškia, kad pensijų sąskaitose buvo mažiau pinigų nei metų pradžioje, nors žmonės visus metus mokėjo įmokas. Nors 2023 m. fondai atsigriebė, visuomenėje liko kartėlis ir nusivylimas taip ir neišsipildžiusiais pažadais apie privačiuose fonduose uždirbamas solidžias pensijas.
Verta prisiminti ir 2011 m. „Snoro“ banko žlugimą, kai tūkstančiai gyventojų prarado dideles pinigų sumas, patikėję jas finansų institucijai. Snoras“ buvo vienas didžiausių komercinių bankų Lietuvoje, agresyviai rinkęs indėlius ir platinęs obligacijas gyventojams. Obligacijos buvo siūlomos kaip saugi investicija su kiek didesnėmis palūkanomis nei indėliai. Daugybė žmonių, tarp jų ir vyresnio amžiaus, sudėjo ten savo santaupas. Deja, bankas pasirodė esąs nemokus, valstybė jį nacionalizavo ir netrukus paskelbė bankrotą.
Kas nutiko indėlininkams? Indėliai iki ~100 000 € buvo apsaugoti indėlių draudimo fondo – juos žmonėms grąžino valstybė. Tačiau tie, kas buvo nupirkę „Snoro“ obligacijų, patyrė visiškus nuostolius – obligacijų nebedengė draudimas, jos tapo beveik bevertės[6].
Tad praeities patirtys verčia nerimauti, kas ateityje gali įvykti su žmonių indėliais, kurie nuspręs pasitikėti valdžios siūlomais investavimais ir jų saugumu.
