Futbolas skendi rasizmo sriuboje: „beždžionėmis“ vadinami net ir geriausieji

Problema neapsiriboja vien tik „blogais“ sirgaliais

Brazilijos futbolo žvaigždei Viníciui Júniorui, kelis mėnesius kentusiam rasistinius įžeidinėjimus aikštelėje ir už jos ribų, atėjo metas „pristabdyti“^[1].

Iš tiesų 2023 m. gegužės 21 d. Madrido „Real“ puolėjas, paprastai laikomas vienu geriausių pasaulio futbolininkų, nutraukė rungtynes Valensijos „Mestalla“ stadione, rodydamas pirštu į akivaizdžiai rasistines pastabas bei gestus, sklindančius iš sirgalių. Vėliau pastarasis pažymėjo, kad tai toli gražu ne pavienis įvykis.

„Tai buvo ne pirmas, ne antras ir ne trečias kartas. Rasizmas „La Liga“ lygoje, galima sakyti, yra normalu: varžybos laiko jį normaliu, federacija laiko jį normaliu, o varžovai netgi skatina“, – rašė jis tviteryje^[2].

Profesorius Johnas Sloopas, kurio naujausioje knygoje analizuojama, kaip žaidėjai, sirgaliai ir žaidimo valdymo institucijos reagavo į judėjimą „Black Lives Matter“, mano, jog naujausias incidentas rodo, kaip sunku pakeisti sirgalių elgesį, kai rasizmas išlieka institucionalizuotas net ir sporte^[3]. 

Be abejo, komandos ir lygos padarė šiokią tokią pažangą, rodydamos, jog netoleruoja rasistinio elgesio, bet vis dar išlieka sisteminių problemų, trukdančių siekti tikros pažangos – taip, visų pirma, vyksta dėl to, kad vadovaujančiuose postuose trūksta juodaodžių atstovų. 

Futbolo rasizmo šaknys ilgesnės už pusbrolio Ito plaukus – siekia dešimtmečius

Futbolas jau seniai susiduria su rasizmo problema.

Visais dešimtmečiais juodaodžiai žaidėjai liudijo, jog juos įžeidinėja sirgaliai (kai kuriose Europos dalyse per rungtynes vis dar skanduojamos įvairios skanduotės, pastaruosius lyginant su beždžionėmis), taip pat jie patiria ir subtilesnių diskriminacijos formų, pavyzdžiui, nepatenka į nacionalines rinktines arba į juos, deja, nekreipiama dėmesio siekiant trenerio posto.

Juodaodis brazilas V. Júnioras savo ruožtu patyrė rasizmą tiek užsienyje, tiek savo šalyje. 

Iš tiesų, kaip nurodė rašytojas Franklinas Foeris, Brazilijos futbolo pradžioje juodaodžiams apskritai nebuvo leidžiama žaisti profesionaliuose klubuose ar nacionalinėje rinktinėje. Net ir tada, kai galiausiai buvo priimtos, kai kurios iš žvaigždžių (juodaodžių žaidėjų), tarkime, Arthuras Freidenreichas ir Joaquimas Prado, tiesindavo plaukus bei bandydavo pašviesinti odą, tikėdamiesi sulaukti deramo populiarumo^[4]. 

Vis dėlto nors nuo tų laikų įvyko didelių pokyčių, atviro rasizmo, su kuriuo susiduria juodaodžiai futbolininkai, šaknys yra gilios – nesvarbu, ar jie žaidžia savo gimtojoje šalyje, ar prestižiniuose Europos klubuose.

Mirtis už 20 dolerių – klastinga nūdienos realybė

Galima drąsiai teigti, jog visada buvo bandymų kovoti su rasizmu futbole, tačiau tik pastarąjį dešimtmetį tokios pastangos įgavo pagreitį, – jos buvo orientuotos į sirgalių požiūrio keitimą.

Pavyzdžiui, Anglijoje Futbolo asociacija jau seniai bendradarbiauja su antirasistine grupe „Kick It Out“ tam, kad sukurtų programas ir bausmes už rasistinį sirgalių elgesį. Tuo tarpu Ispanijos karališkoji futbolo asociacija turi kodeksus, pagal kuriuos rasistiškai nusiteikusiems sirgaliams taikomos finansinės nuobaudos^[5].

Tokių antirasistinių pastangų ir pranešimų, kaip žinia, padaugėjo po to, kai 2020 m. JAV policijos pareigūnas nužudė afroamerikietį George Floydą, parduotuvės pardavėjui įtarus, jog pastarasis panaudojo padirbtą dvidešimties dolerių banknotą. Futbolo valdžios institucijos, paprastai atsargiai vertinančios politinius pareiškimus, tąsyk leido žaidėjams laisvai reikšti savo nuomonę dėl G. Floydo nužudymo ir šio įvykio sukeltų protestų.

Iš tiesų, 2020 m. birželį „atnaujinusi“ sezoną, Anglijos „Premier“ lyga reklamavo aktyvią kampaniją „Black Lives Matter“ – tai apėmė tokio paties pavadinimo pleistrus ant uniformų, šiems kiek vėliau „pasidabinus“ užrašu „No Room for Racism“, ir leidimą atsiklaupti prieš rungtynes. (Praėjus trejiems metams, daugelis žaidėjų bei komandų vis dar klūpo prieš rungtynes Anglijoje.)

Vis dėlto tai nesustabdė užgauliojimų. Atvirkščiai, Didžiosios Britanijos vidaus reikalų ministrė Susan Williams pastebėjo, jog rasistinių incidentų padaugėjo trečius metus iš eilės. Ir tai buvo viena iš priežasčių klubams ir pavieniams asmenims palikti teisę patiems spręsti, kaipgi reaguoti į šį judėjimą, apeinant „universalios“ politikos kalbą.

Vėlgi, nenusisekęs pasirinkimo pavyzdys – Italija, kuri ir toliau garsėja rasizmu sportininkų atžvilgiu.

Naujausi atvejai – žodiniai išpuoliai prieš „Lecce“ gynėją Samuelį Umtiti ir puolėją Lameką Bandą, taip pat rasistinės patyčios prieš Milano „Inter“ puolėją Romelą Lukaką iškart po to, kai jis įmušė įvartį į „Juventus“ komandos vartus „Copa Italia“ pusfinalyje.

Po paskutinio V. Júnioro incidento Ispanijoje futbolo federacijos vadovas Luisas Rubialesas pripažino, jog rasizmas – lygos problema. Kita vertus, sunku užsiklijuoti burną, kai tai jau bene dešimtasis rasistinis incidentas prieš brazilų žvaigždę. 

Diplomatinės įžeidimo pasekmės – Brazilija iškvietė Ispanijos ambasadorių, o Rio de Žaneiro Kristaus Atpirkėjo statula protestuojant buvo apgaubta tamsa, – visa tai dar kartą paskatino diskusijas apie galimus veiksmus, siekiant išvengti rasizmo sporte.

Šiuo atveju baudos ir suėmimai, pasirodo, yra niekis. Atsižvelgiant į tai, kokia atkakli rasistiškai nusiteikusi minia, nepaisant daugybės bandymų ją užkardyti, manyčiau, teisinga klausti, ar tokios drausminės priemonės apskritai turės realų poveikį.

Juodaodžių trenerių štabai – žingsnis teigiamų pokyčių link

Nors futbole auga kosmopolitizmo kultūra, rasizmas stadionuose vis dar egzistuoja: kodėl?

Politologai ir sociologai Andrejus Markovitsas bei Larsas Rensmannas teigia, kad kosmopolitizmo augimas aikštėje neatsispindi tribūnose, t. y. Europos lygose sirgalių bazių sudėtis nėra tokia įvairi, kaip komandos, kurią jie eina palaikyti. Be to, tai, ką matome tribūnose, yra tam tikras „kontrkosmopolitizmas“, kuomet „kitokie“ (skirtingi nuo likusiųjų) yra vertinami su pykčiu ir įtarumu, manant, kad jie kelia grėsmę stabiliam kai kurių sirgalių tapatybės jausmui.

Trumpai tariant, blogai, kai komandų rasinė sudėtis neatspindi sirgalių ir vadovybės. (2022 m. gegužės mėn. atlikta analizė parodė, kad iš 98 klubų, žaidžiančių penkiose prestižiškiausiose Europos lygose, tik dviejų klubų vadovai buvo juodaodžiai.)

„Premier“ lygoje žaidžia apie 500 žaidėjų ir tik trečdalis jų yra juodaodžiai, tuo tarpu mes neturime jokio atstovavimo hierarchijoje, jokio atstovavimo trenerių štabuose“, – pažymėjo Anglijos rinktinės puolėjas Raheemas Sterlingas^[6].

Akivaizdu, kad kovos su rasizmu programos ir baudos nepadėjo išgyvendinti rasizmo futbole. 

„Kai postuose bus daugiau juodaodžių, į kuriuos galėsiu kreiptis su problema, kurią turiu klube – tuomet žinosiu, jog pokyčiai vyksta,“ – pridūrė R. Sterlingas.