<h2>Galima išsiaiškinti, kaipgi panaudoti atsinaujinančią energiją, kad galėtume tyrinėti žvaigždes</h2>
<p>Nieko nenustebinsiu sakydama, jog mūsų – žmonių – rūšis nūdienoje susiduria su esminiu momentu žmonijos istorijoje, dėl ko privalome kurti bei plėtoti technologiją, skirtą tam, kad saugiai panaudoti energiją, reikalingą pabėgti iš mūsų planetos, arba kitu atveju tiesiog rizikuojame susinaikinimu per kokį nors didelį kataklizmą, kurių, akivaizdu, vis dažnėja[1]. Kita vertus, kai kurie duomenys liudija, kad jeigu pavyktų pasiekti pirmąjį tikslą ir išvengti pastarojo, mes galime tapti tarpplanetine rūšimi vos per 200 metų.</p>
<p>Taip, Žemė yra mažas taškelis, apsuptas tamsos, bet toks, galima sakyti, menkas dabartinis fizikos supratimas rodo, jog esame įstrigę ant šios mažos informacijos trūkumo uolos su ribotais ištekliais. Na, o galiausiai norėdami visam laikui palikti savo planetą, žmonės turėtų kone drastiškai paspartinti branduolinės bei atsinaujinančios energijos naudojimą ir kartu jas apsaugoti, kad šios nebūtų naudojamos nedoriems kėslams.</p>
<p>Visgi svarbu paminėti, kad ir ateinantys keli dešimtmečiai bus itin svarbūs, tačiau jeigu žmonija gali saugiai pereiti nuo iškastinio kuro, ji yra pajėgi pasistengti ir minėtu klausimu[2].</p>
<p>Tiesa, dar 1964 m. sovietų astronomas Nikolajus Kardaševas pasiūlė matavimo schemą, kurią vėliau modifikavo Carlas Saganas tam, jog būtų galima įvertinti technologines galimybes, ilgainiui padarius išvadas, kad viskas vis tik priklauso nuo energijos ir nuo to, kiek jos (iš bet kokio šaltinio) protingoji rūšis gali panaudoti savo tikslams, ir visai nesvarbu, ar ji tyrinėja visatą, ar žaidžia vaizdo žaidimus.</p>
<p>Tarkim, I tipo Kardaševo civilizacija galėjo naudoti visą energiją, turimą rūšies gimtojoje planetoje, įskaitant visus energijos šaltinius žemėje, tokius kaip iškastinis kuras ir medžiagos, kurios gali būti naudojamos branduolių dalijimuisi. Tuo tarpu II tipo projektuotos civilizacijos, anot astronomų, sunaudojo 10 kartų daugiau energijos ir neva gali išnaudoti visą vienos žvaigždės energiją, kol III tipo rūšys gali eiti dar toliau ir sunaudoti didžiąją dalį energijos visoje galaktikoje.</p>
<p>Ko gero, nereikia nė sakyti, kad žmonių rūšis yra gerokai žemiau I tipo slenksčio. Bet nevalia pamiršti, jog mūsų energijos suvartojimas auga kiekvienais metais, mat vis didesnė dalis žmonių sunaudoja daugiau energijos, tenkančios vienam gyventojui.</p>
<p>Tokia energija, kaip žinia, turi savo kainą: dėl minėtos tendencijos mūsų biosferai kyla grėsmė anglies bei teršalų išmetimo atžvilgiu, ir pavojus, atsirandantis dėl galimybės panaudoti galingas energijos kaupimo ir tiekimo priemones destruktyviems tikslams, pavyzdžiui, branduolinėms bomboms, deja, yra vis labiau apčiuopiamas.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/jukan-tateisi-bjht_8nbua0-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Padidėjęs energijos suvartojimas gali būti priežastimi, kodėl nerasti jokie pažangių ateivių civilizacijų įrodymai</h2>
<p>Jeigu Žemės nevalia vadinti labai ypatinga ar kažkuo smarkiai išsiskiriančia planeta, o gyvybės bei intelekto raida apskritai nėra tokia unikali (ir nėra pagrindo manyti, kad taip yra), visoje galaktikoje iš esmės turėtų knibždėte knibždėti protingų būtybių. Žinoma, astronomiškai kalbant, žmonija nėra čia itin ilgai, bet Paukščių Takui yra milijardai metų, todėl tikima, kad tikrai kažkas jau turėjo pasiekti III tipo etapą ir pradėti nuoširdžiai tyrinėti galaktiką. Na, o tai reiškia, jog tuo metu, kai žmonės tapo protingi, turėjo būti kas nors, kas mus pasitiktų arba bent jau paliktų pasisveikinimo dovaną.</p>
<p>Visgi kiek galime pasakyti (regėti), esame vieni, kadangi gyvybės tikimybė, o ypač protingos, atrodo gana neįtikima. Galų gale, manoma, kad galbūt kai kurie procesai pašalina protingą gyvybę iš pasaulinės „scenos“, kol esama civilizacija gali pasiekti aukštesnius vystymosi etapus, kurie daugumoje vis tik yra skirtingos rūšies savęs naikinimo formos „etalonai“.</p>
<p>Ir iš tiesų, mes jau galime išnykti kaip rūšis, nors net neįveikėme pirmojo Kardaševo skalės laiptelio. Tuo tarpu kol keletas šalių turi branduolinis ginklus ir gali sunaikinti kiekvieną planetos žmogų, kone nejučia tampame savo paties didžiuoju išlikimo filtru.</p>
<p>Nepaisant to, žmogaus buvimas daugiau nei vienoje planetoje yra tvirta atrama prieš savęs naikinimą. Tačiau norint pasiekti daugelio planetų statusą, reikia daug energijos ne tik trumpalaikėms kolonijoms kurti, bet ir visaverčiams, savarankiškiems miestams išlaikyti.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/brian-mcgowan-i0fdr8xtapa-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Plačiai apibūdinamos pasekmės nemažėjančio iškastinio kuro naudojimo atžvilgiu</h2>
<p>Kaip jau supratote, jei žmonija greitai nekeis energijos tiekimo šaltinių, mes padarysime per daug žalos savo biosferai, kad toliau kiltume į Kardaševo skalę.</p>
<p>Kai kuriuose tyrimuose taip pat daroma prielaida, jog atsinaujinančios energijos ir branduolinės energijos naudojimas kasmet padidės 2,5 proc., ir nustatyta, kad per ateinančius 20–30 metų šios energijos formos palaipsniui išstums iškastinį kurą. Branduoliniai ir atsinaujinantys energijos šaltiniai turi potencialą ir toliau didinti savo produkciją, nesukeliant papildomos įtampos biosferai, o jei ir toliau tai naudosime pagal dabartinį suvartojimo tempą, I tipo statusą pasieksime maždaug 2370 metais.</p>
<p>Tiesa, teigiama, kad skaičiavimai apėmė begalę teorijų, mat apskaičiuojant neva reikėjo daryti prielaidą, jog bus nustatyti saugūs būdai tvarkyti branduolines atliekas ir kad padidėjus energijos panaudojimo galimybėms, staiga neįvyks nelaimė[3]. Vis dėlto, jei galime išlaikyti šį kursą, yra įmanoma sukurti sąlygas, kad potencialiai apsaugoti mūsų rūšį ateinančioms kartoms per ateinančius kelis šimtus metų.</p>
