Dabarties momento laimė ir jos interpretavimas – tikrasis džiaugsmo šaltinis
Kalbant apie dabarties suvokimo įtaką žmogui, gebėjimas pajausti šį momentą padeda ugdyti charakterį bei sutelkti mintis. Suvokimas, jog vientisas protas (koncentruotas dėmesys) geba išjausti patirtį kaip vienybę, o pasaulio suvokimą kaip dalį savęs paties, įprastai rodo būseną, kuri vadinama meile kiekvienai akimirkai, arba meile gyvenimui apskritai, nes meilė, kaip visa vienijantis aspektas, paverčia pasaulį žmogišką paramą teikiančia visuomene. Aišku, galime pridėti ir gyvenimiškos išminties fragmentą ir galvoti, jog ieškodami prasmės tuo pačiu turime priimti gyvenimo beprasmybę… Na, arba atvirkščiai.
Iš esmės, mes esame pajėgūs rūpintis ne tik vaikais ar seneliais, bet ir Žeme bei šia diena. Mat išreikšdami meilę vaikams, mes, galbūt, vaiskų birželio rytą nuskinsim jiems žemuogių; žvarbią gruodžio popietę statysim su jais sniego senius; o rudenį stebėsime meteorų lietų danguje. Ir tai tik keletas būdų, kuriais galime parodyti jiems meilę.
Tuo tarpu gyvenimo dovanos su savotiška meilės intencija trykšta, galima sakyti, visais įmanomais šaltiniais, nes gyvenimiškų dovanų (pamokų) lietus gali pasipilti visai netikėtais būdais. Jei tai kažkokios problemos, tuomet kaipo priešnuodžiu joms gali būti meilė akimirkai, laisvė spontaniškumui ir drąsa norimai dabarties interpretacijai. Juk mes, žmonės, iš principo negalime vienu metu galvoti apie jūros ošimą ir tai, ar mums iš tikrųjų patinka jo klausytis… Mes tiesiog arba mėgaujamės, arba ne.
Būdami dabarties suvokime, būdami čia mes iš tiesų gyvename. Tuo tarpu rusų rašytojas, eseistas, dramaturgas ir filosofas Leo Tolstoy, kuris tam tikrame gyvenimo momente pradėjo bendrauti su budistų vienuoliu ir buvo gana stipriai paveiktas budizmo filosofijos, taip pat antrino bene paradoksaliai filosofijos idėjai, jog iš esmės ateities meilė neegzistuoja, nes meilė gali būti tik šioje akimirkoje[1].
Žmogus gali planuoti (o tai dažniausiai ir daro), ką veiks rytoj, koks bus ateinantis savaitgalis ar kokią užsienio šalį aplankys šią vasarą, tačiau iš principo planų kūrimas prilygsta saviapgaulei. Dar mums ne į naudą yra tai, kad mes planuodami negalime būti iš tiesų laimingi, nes mūsų taip geidžiama bebaimiškumo savybė egzistuoja tik patiriant ramybę, jei neprisileidžiame minčių apie įvykius, kurių tikimasi ateityje.
Taigi vienintelis „apčiuopiamas“ laikas yra dabartis ir šis mūsų kūnas, kuris yra pripildytas nežemiškos jėgos, patiriamos per absoliučią laisvę išraiškai ir kūrybiniam impulsui.
Gyvenimo suvokimas ir žmogaus raida – esminis savęs pažinimo matmuo
Iš principo paauglystės laikotarpis yra kertinis moralinio vystymosi pagrindas, kurio metu žmogus pradeda gilintis į savo vaidmenį Žemėje; gyvenimas, tuo tarpu, žmogui tampa gyvybės patvirtinimo forma. Mat brendimo etapas yra kone aktyviausias laikas asmeninio identiteto ieškojimui ir jo atradimui. Ir visgi emocinės pusiausvyros išsibalansavimas atsakingų gyvenimiškų pasirinkimų virtinėje gali „išmušti“ juntamą pagrindą po kojomis.
Įdomu tai, jog anot psichologų, kuo daugiau kančių patiriame, tuo labiau tvirtėja mūsų charakteris, kuris ilgainiui leidžia lengviau įsisavinti tikrąją kančių vertę. Daugeliui iš mūsų turbūt yra žinoma ir tai, kad garsūs menininkai ir reformų vykdytojai patyrė daug intensyvių bei intymių vidinių kovų, kurios galiausiai, kaip jie pripažino, išvadavo juos nuo proto sukurtos kančios[2].
Nevalia pamiršti ir to, jog meilė, kaip jausmas, priverčia susireikšminimą „pamesti save“ kasdienybėje bei šiuolaikinio intelektualaus gyvenimo kontekste. Pavyzdžiui, savotiška forma verčiamas įgyti aukštojo mokslo diplomas iš esmės gali būti pasirinkimo griovimas, o ne statymas. Mat šioje kritikos pilnoje kultūroje jaunas žmogus ganėtinai protingais argumentais gali atremti savo poziciją dėstytojams, kai yra vertinamas jo atliktas namų darbas, nepaisant to, jog jis vertinamas pagal tai, kaip smarkiai jis „iškalė“ mintinai išmokti paskirtą užduotį.
Taip, žinių mes įgyjame iš įvairių patirčių, tačiau panašu, kad likus keliems mėnesiams iki universiteto baigimo imame ir pamirštame, ką mes čia apskritai veikiame. Mat argumentuodami, kad mūsų noras buvo savotiškai užmaskuotas primetamų intelektualių alternatyvų blykstėmis, tarpstančių mūsų supainiotose emocijose, mes galiausiai sakome, jog norimas įgyti intelektas nepakankamai apšviečia gyvenimo kelią ir dar daugiau – jis gali dar labiau klaidinti. Visgi, kalbant apie patį gyvenimą, mes negalime laukti, kol kažkas pasiūlys geresnį (lengvesnį) sprendimą; mes turime tai daryti patys.
Įdomu ir tai, kad dėmesio valdymo dėka mes galime išvysti pasaulį kūdikėlio akimis: suvokimas, jog egzistuojame kaip atskiras individas, įspraustas į odą, yra ne kas kita, kaip savotiška iliuzijos forma. Mat gyvenimo tikslą sunku rasti jo pilnai neišjaučiant – jis kaip kokia mina, kurią gali būti keblu iškasti. Tačiau nevalia pamiršti, jog greitai besikeičiantis pasaulis taip pat vysto vis naują kiekvienos dienos gyvenimo būdo idėją ir didžioji dalis iš jų šiandien yra jau pasenusi… Tad ar verta ieškoti, ar tiesiog gyventi vadovaujantis savais impulsais?
Nepasisotinimo jausmas ir bėgimas iš šiandienos – absoliutūs klystkeliai
Visiems, kurie šioje vartotojiškoje kultūroje yra patyrę nevisavertiškumo jausmą, esminė išgyvenimo užduotimi tampa pilnatvės jausmo išgavimas mums priimtiniausiu ar paprasčiausiu būdu: kad jau turime pakankamai – tai yra jausmas, kurį kiekvienas iš mūsų galime prisijaukinti. Tik tuomet, kai į nepaliaujamą minčių judėjimą įsitraukia nerimas dėl ateities, mes nustojame gyventi ir įsivaizduojame, kad mums kažko trūksta. Tuo tarpu įsitikinimai ir lūkesčiai yra viltis, kuri dangsto būsimos akimirkos netikrumą ir verčia nutolti nuo pasitikėjimo nežinomybe.
Kaip materija ir pinigai nėra tikri (neturintys išliekamosios vertės) ir per laiką sunaudojami, taip ir suprojektuota ateitis nebūtinai yra mūsų būsimas gyvenimas. Nepaliaujamas galvojimas ir psichinis susikoncentravimas į ateitį atspindi visišką žmogaus negebėjimą gyventi dabartyje. Juk iš esmės nėra prasmės kurti ateities planų, kuriais (galbūt) niekada negalėsite džiaugtis.
Jei niekada negalėsite atsisėsti ramiai ir sau pasakyti „aš jau atvykau ten, kur noriu“, tuomet kokia to prasmė… Ir nors tai yra viena elementariausių gyvenimo tiesų, ji kartu yra ir viena iš sunkiausiai įgyvendinamų, nes žmogus visgi yra linkęs telktis į numanomus būsimus įvykius.
Ir aš, ir Tu negalime gyventi bet kurią akimirką, išskyrus dabartinę. Žinoma, iš pradžių gali pasirodyti neįprasta priimti čia susitelkimo reikalaujantį sprendimą, tačiau iš tikrųjų vienintelis „gyvas“ prieštaravimas yra kai atiduodame dabartį įsivaizduojamai ateičiai.
Faktas, jog patekę į būseną, sukeliančią mums emocinį skausmą, instinktyvus impulsas suveiks taip, jog norėsime iš jo pabėgti. Tačiau tai jau yra savotiškas pasipriešinimas dabarčiai, ir dažnai jis, deja, apima tokius įpročius, kaip alkoholio bei narkotikų vartojimą, televizijos žiūrėjimą ar intensyvų socialinių tinklų tikrinimą.
Na ir, žinoma, šiais būdais žmonija stengiasi sušvelninti savo vienatvės, baimės ar nuobodulio jausmus ir tokiu būdu tolsta nuo dabartinio momento. Ir vis dėlto tą akimirką, kai mes suvokiame, jog egzistuoja baimė bei kiti destruktyvūs jausmai, mes iš tikrųjų tampame laisvi, nes nepaliekame prarajos tarp skausmingų jausmų ir pageidaujamos būsenos. Juk jūs neklausiate, kokia šio jausmo vertė… Jūs tiesiog gyvenate.
