Organizuodamas šventes žmonėms dvasininkas verčiasi per galvą
Zarasų rajone, Antazavės Dievo Apvaizdos bažnyčioje klebonaujantis kunigas Vytautas Dagelis sako, kad kaimo žmogus nėra prastesnis už gyvenantį mieste. Todėl organizuodamas katalikiškas šventes kaimiškos parapijos žmonėms dvasininkas verčiasi per galvą, kad surengtų įsimintinas ir aukšto lygio šventes parapijiečiams. Taigi norint pasiklausyti žinomų muzikinio pasaulio žvaigždžių atliekamos klasikinės muzikos antazaviškiams jau keletą metų nebereikia važiuoti į didesnį miestą, pakanka tik ateiti į savo miestelio bažnyčią.
„Mano pašaukimas yra daryti darbus, kurie pakylėtų žmonių dvasią aukščiau. Tai gali būti muzika, menas ar dar kažkas“, – savo mintimis portale 77.lt dalijosi kunigas.
Įgijo staliaus amatą, o vėliau tapo kunigu
V. Dagelio kelias link kunigystės prasidėjo dar vaikystėje.
„Dauguma žmonių karjerą pradeda po studijų. Tuo tarpu aš savo karjerą pradėjau nuo šešerių metų amžiaus patarnaudamas mišiose. Pirmą kartą mane su jaunesniu broliu į bažnyčią nusivedė močiutė, o kunigas, atsimenu, pavaišino mus saldainiais. Žadėjo saldainių duoti visada kai tik ateisime, tai mes su broliu kiekvieną dieną po pamokų stovėdavome prie bažnyčios durų ir laukdavome kol ji bus atrakinta. Man patiko liturgija, bažnytinės apeigos. Aš užaugau bažnytinėje aplinkoje, kiekvieną sekmadienį jausdavau smilkalų kvapą“, – apie vaikystėje pradėtą „karjerą“ pasakojo pašnekovas.
Baigęs mokyklą vaikinas į seminariją vis tik nestojo, pirma nusprendė įgyti staliaus amatą ir bandė prisijaukinti šią profesiją kelerius metus dirbdamas Panevėžio stiklo gamykloje.
„Dirbant fabrike mane nuolat persekiojo jausmas, kad sėdžiu ne savo vežime ir dirbu ne tą, kam esu pašauktas“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
Taigi, tik vėliau supratęs tikrąjį savo pašaukimą V. Dagelis pasišventė studijoms kunigų seminarijoje. Dvasininkas atviravo, kad artimieji keistai reagavo į jo pasirinkimą tapti kunigu, o mama netgi baiminosi, ką reikės daryti tuomet, jeigu sūnus bus išmestas iš seminarijos. Palaikymo būsimas kunigas sulaukė tik iš senelio ir dėdės.
Pašnekovas kunigų seminariją baigė 2004 metais. Du metus dirbo vikaru Utenoje, vėliau Zarasuose, Debeikiuose (Anykščių r.). Ilgiausiai išdirbo Pabiržės parapijoje, Biržų rajone, o 2017 metais, pagal vyskupo dekretą, septynerių metų kadencijai atvyko dirbti į Zarasų rajone esančią Antazavės parapiją.
Kunigas kelio į žmonių širdis ieško per paguodą, padrąsinimą, švelnumą
Pasak Antazavės klebono V. Dagelio, negali būti kunigu, jeigu nejauti meilės žmonėms. Einant tarnystės Dievui ir žmonėms keliu, tenka susidurti su žmonių skausmu, matyti kančią, sutikti ir piktų, ir gerų žmonių.
„Žinoma, matai ir džiaugsmą krikštynų metu, priimančių Santuokos sakramentą jaudulį ir baimę. Tačiau tame ir yra kunigystės žavesys“, – apie pasirinktą kelią kalbėjo kunigas.
Antazavėje V. Dagelis darbuojasi jau šešerius metus, todėl vietinius žmones gerai pažįsta.
„Aš labai greitai surandu ryšį su žmonėmis. Žmones sutinki ne tik bažnyčioje, juos užkalbinti gali ir eidamas gatve, sutikęs parduotuvėje. Lankau parapijiečius ne tik prieš Kalėdas, bet ištisus metus. Kalėdojimas, kaip dažnai žmonės galvoja, nėra sietinas su Kalėdomis. Tai tiesiog vyskupo mums pavesta pareiga lankyti žmones“, – tikino pašnekovas.
Dvasininkas kartais nevengia išsakyti gyventojams ir pastabų dėl netvarkos, tačiau tai daro neprarasdamas pagarbos ir meilės žmogui bei pasitelkdamas humorą.
„Stengiuosi nebarti žmonių, jie ir taip jau pavargę nuo visokių barnių. Kaip tik stengiuosi įnešti daugiau šviesos į jų gyvenimą ir kelio į žmonių širdis ieškau per paguodą, padrąsinimą, švelnumą. Čia kaime žmonės gražiai gyvena, yra paprastesni ir nuoširdesni. Jie mato daugiau džiaugsmo paprastuose dalykuose, gal todėl, kad gyvena arčiau gamtos. Tuo tarpu miesto žmonės lekia, skuba… “, – pasakojo V. Dagelis.
Mano, kad XXI amžius, yra susvetimėjimo amžius
Šiltuoju metų laiku į Antazavės bažnyčią susirenka per 100 žmonių, tačiau žiemą, per šalčius, dvasininkui mišias kartais tenka aukoti ir melstis vienam. XXI amžius, kunigo teigimu, yra susvetimėjimo amžius.
,,Mes net atvirukų švenčių proga vieni kitiems nebesiunčiame. Sveikiname vieni kitus trumposiomis žinutėmis pakeisdami tik gavėjų adresus. Todėl labai svarbu atrasti laiko gyviems pokalbiams. O pokalbių metu galima išspręsti ir daugelį problemų“, – tikino kunigas.
Dvasininko nuomone, tikėjimas yra žmogaus kelionė. Todėl tikėjimo grūdą svarbu puoselėti vaikuose, o sekmadieniais visiems su šeimomis ateiti į bažnyčią..
Vis tik visiškai atsiriboti nuo išmanėjančio pasaulio negalime nė vienas.
Todėl ir kunigas V. Dagelis džiaugiasi turintis išmanų prietaisą – fotoaparatą. Laisvalaikiu dvasininkas fotografuoja, o su fotografijų darbais dalyvauja įvairiose parodose, savo darbų pristatymuose, organizuoja plenerus menininkams, yra prikaupęs nemažai dovanotų paveikslų, domisi tuo kas vyksta meno pasaulyje. Taigi, kad ir kokios profesijos atstovai būtume, kokių pomėgių beturėtume, kaip sakė kunigas, gyventi su tikėjimu ir eiti paskui Kristų yra lengviau.
