Socialinis pasaulis gali suaktyvinti atsaką į stresą
Ko gero, dauguma pritartų, jog visi esame pririšti prie savo socialinio pasaulio nematomais, bet stipriais plieniniais diržais. Be to, iš esmės beveik kiekvienas žmogus galėtų patvirtinti, kad tarpasmeniniai santykiai vaidina svarbų vaidmenį patiriant stresą – arba jį paaštrina, arba palengvina[1].
Tačiau tai, kaip mes reaguojame į situacijas, kaip (pozityviai ar kategoriškai) rezonuojame su jomis yra susiformavę jau nuo ankstyvųjų susijungimo su įvairiomis patirtimis laikų, kuomet lavindami pažintinius kelius bandėme atsekti konkrečių elgesio modelių prigimtį bei priežastis.
Tiesa ta, kad savo smegenų užkaboriuose slepiame tarpasmeninį santykių žemėlapį: tai mūsų tėvų glėbys, artimiausio draugo rankos bei mylimojo dėmesys, ir visi šie vaizdai ryškiausi yra tada, kai esame vieni. Be kita ko, vien žinojimas, jog esame apsupti žmonių, kurie išties pagalbos ranką jei krisime, suteikia išsvajotos ramybės jausmą.
Būnant vienam namuose gali pasirodyti, kad esate vienišas, tačiau jeigu galvoje bus suaktyvintas santykių žemėlapis, pateksite į tų žmonių rankas, kuriais labiausiai tikite, mat jausmas, kurio dėka galinga energija, esanti už materijos ribų, mus susieja su aplinka, yra taip įsišaknijęs, jog frazės „susijungimas“, „bendri prisiminimai“ bei „praleistas laikas kartu“ tampa amžinais palaikymo šaltiniais. Tuo tarpu jų sukeltos emocijos yra viena didžiausių jėgų, turinčių įtakos žmogaus hormonų veiklai, cheminių junginių balansui, nervinei būklei ir imuniniam atsakui, lemiantiems atsparumą įvairioms ligoms bei bendrą energijos kiekį.
Esame įpratę kentėti, įsivaizduoti ir numatyti
Mes ganėtinai anksti pradedame koduoti skirtingo intensyvumo emocijų atgarsius, kuriuos galiausiai pernešame per tam tikrus prisiminimus, simbolius ir objektus, naudodamiesi fizine patirtimi bei siluetais kaip atminties inkarais. Pavyzdžiui, mažas vaikas kone visą gyvenimą širdyje nešiosis prisiminimus apie saugų motinos glėbį: jos megztą antklodę, dovanotą žaislą bei vanilinių sausainių kvapą jaukioje šiluma dvelkiančioje virtuvėje. Tuo tarpu vestuviniai bateliai, likę spintoje ir ant piršto spindintis sužadėtuvių žiedas turi aukso vertės galią, reikalingą tam, kad atmintyje sužadintų šventės nuotrupas bei tąkart ryškiai spindėjusią mylimojo šypseną.
Mes esame susieti su žmonėmis, vaizdais ir prisiminimais, ir vis dėlto, kad ir kaip giliai būtų įsišakniję kai kurie šablonai, santykiai iš prigimties yra gyvi – jie kinta, auga ir ilgainiui keičiasi, kol tampa tuo, ką galima vadinti „gyvenimiškos sąveikos su aplinka rezultatu“ arba interpretuoti kaip neišvengiamą santykių revoliucijos etapą.
Ne paslaptis, jog bet kokie santykiai yra sudėti iš akimirkų, kurias mūsų protas ištraukė iš vietos, skirtos kančiai, laimei ar principams, tokiu būdu sukurdamas prisiminimų eilutes ir nevaldomų emocijų bangas. Be kita ko, pastarosios, sujungtos į vientisą giją, leidžia santykiams atrodyti taip, lyg jie tęstųsi amžinai: pavyzdžiui, daugelį metų nematę vaikystės draugo bendravimą galime tęsti ten, kur baigėme, tarsi nebūtų praėję nė trupučio laiko.
Tarp kitko, kadangi ryšys iš principo gali būti palaikomas mintyse, tėvai, esantys toli nuo suaugusiais tapusių vaikų, kelionių mylėtojai ir po pasaulį klajojantys vyrai bei moterys gali šia „laimės atkūrimo“ formule bet kada pasinaudoti. Beje, įdomu tai, kad smegenų gebėjimas sukurti atminties grandinę sukelia tam tikrų keblumų santykiuose tokiu atveju, jei žmogus vystosi ten, kur kito atmintis nutrūko: pilnametis, išvykęs iš namų, susidurs su tėvų pasipriešinimu jam grįžus, mat jų atmintyje jis, ko gero, bus toks pat, koks buvo tada, kai išėjo.
Taigi, norint, kad grandinė vystytųsi toliau, būtinas abiejų pusių prisitaikymas. Taip, neretai jausmų žemėlapio kraštelis išsipučia, šiaušiasi, auga ir pradeda aižėti užvaldant ir vidinį pasaulį: staiga įsimylime ir skiriamės, kenčiame bei pavydime, ir asmenys, esantys minėtų jausmų objektais, gali užimti milžiniškus plotus mintyse bei dominuoti beveik visuose gyvenimo aspektuose ne tik keisdami mūsų požiūrio kampus, bet ir juos naikindami tol, kol jų reikšmė (mums leidžiant) susitraukia.
Be to, svarbu nepamiršti, jog nors asmeninių ryšių poveikis kartais yra toks pat raminantis kaip kelių valandų meditacija, jis taipogi gali būti perdėm įtemptas. Ir, tiesą sakant, tokių socialinių ryšių principu paremta kone visa pramonė: knygos, jautrūs filmai, kosmetika, drabužiai, reklama ir itin populiarios dainos, kurios stengiasi užlopyti kenčiančią visuomenę.
Kalbant apie streso patirčių esmę, atrodo, kad socialinis konfliktas iššaukia unikalų hormoninį disbalansą, kurio neįtakoja kitos streso formos, įsitempusioms pelėms (ir ne tik) sukeldamas tam tikros rūšies infekciją. Kitaip tariant, būtent tada, kai patiriame stresą – galbūt dėl poilsio trūkumo ar darbo krūvio – visuomet pasirodo peršalimo požymiai[2]. Kita vertus, manau, jog vis tik yra daugiau dalykų, kurie gali tik įbaiminti, nei iš tikrųjų fiziškai ar psichologiškai palaužti, mat mes žymiai dažniau kenčiame vaizduotėje, nei realiame gyvenime.
Protas kuria klaidingas programas, kai nėra grėsmę rodančių ženklų
Nors gamtos procesas yra natūralus ir integruotas, vis tik sunku pasakyti, ar viskas, kas joje vyksta, yra tikrai gerai. Ir vis dėlto, akivaizdu, kad didžioji dauguma žmonių praleidžia daugybę dienų nerimaudami dėl situacijų, kurios interpretuojamos kaip neigiamos, taip pat nervindamiesi dėl ateities, karjeros bei galimų nuostolių, painiojamų su klasta dvelkiančiu rytojumi.
Aišku, nerimą galima skirstyti į kelias rūpesčių kategorijas, tačiau daugumą jų, kaip žinia, sudaro įsivaizduojamos problemos. Jei sugalvotume padalinti dieną į dvidešimt keturių valandų naujienų ciklą, grįstą žmogaus polinkiu į abejones, neabejotinai išdidintume problemų mastą taip, jog 98% dienos malonumų virstų į 100% baisingas patirtis. Ir būtent tai parodo, jog protas yra linkęs į tikrovės iškreipimą, o mūsų pačių psichika reaguoja nepriklausomai nuo aplinkybių ir tendencijų.
Įdomu dar ir tai, kad romėnų filosofas Seneka ištyrė vienintelį tikrąjį priešnuodį psichinei drausmei palaikyti ir baimėms įveikti, prieidamas prie išvados, jog nepagrįsti įpročiai gali tapti disciplinuotu mąstymo modeliu, skirtu įsivaizduojamų nelaimių pasipriešinimui ugdyti, nes, anot jo, pavojai, prieš kuriuos mes lenkiame galvas, dažniausiai neužklumpa – kai kurie dalykai mus kankina labiau, nei turėtų; kai kurie mus kankina, kol dar neturėtų; o kai kurie mus kankina, kai jie visai neturėtų mūsų kankinti[3].
