Gimda – jūsų nuosavybė – neklausykite kitų
„Mano gimda nėra mano protėvių, juolab pirštais badančių kaimynų „bliūdas“ būsimiems palikuonims“, – galbūt perdėm vaizdingai, tačiau maždaug taip skambėtų asmeninė „nutartis“, žyminti sprendimą šiame gyvenime neturėti vaikų; į jo pusę, be kita ko, stoja vis didesnė dalis pasauliečių – galbūt dėl noro išsaugoti asmeninę erdvę bei laisvę arba, kaip daugelis sakytų, „sutaupyti pinigų“, – tokie ir kitokie keistai nepopuliarūs, tačiau pagreitį įgaunantys argumentai vyrauja šiandien. Ir visgi, kokią įtaką minėtas pasirinkimas turi šeimos genetinei kilmei?
Sėdžiu bare su draugais šalia nepažįstamojo, kaip paaiškėja, skrendančio lėktuvu į Daniją. Šiam netyčia iš rankų iškrenta ligoninės įrašai. Susigėdęs jis klausia: „Ar teisinga, kad aš neturiu vaikų – juk mano protėviai aukojosi ir daug ištvėrė dėl mano egzistavimo?“; „Ar aš nesu skolingas būsimiems palikuonims ateities?“; „Ar neprivalau įamžinti jų genų?“
Tuomet, būdama 26 metų, neturėjau atsakymo (nė nebuvau gudresnė už penktoką) – maniau, jog galbūt kiekvieno iš mūsų pareiga yra išlaikyti konkretų chromosomų rinkinį.
30-čiui artėjant, gavau tikslesnį atsakymą: žinojau, jog mano gyvenimo kelias, mano darbas, neprisirišimų suvokimas bei meilė laisvei, kitų nuomone, neprilygsta niekada dienos šviesos neišvysiančiam šeimos troškimui sulaukti anūkų.
Šiuo atžvilgiu man pasisekė – teta, tėvas ar seneliai manęs nė karto nekaltino. Tik nepažįstami žmonės buvo mažiau supratingi. Keista, bet lindimas į mano galvą pasireiškė ne tik šeimų sąjūdžiui skirtose prekybos centrų kasose, bet ir kitose svetimais žmonėmis nusėtose „dimensijose“: lėktuve ant manęs šaukė atsitiktinis bendrakeleivis dėl mano pasirinkimo neturėti vaikų, o pažįstami mane „inauguravo“ kalta ir viskam abejinga.
Būnant 32 metų, klausimas apie atžalas tiesiog supykdė – tada supratau, kad niekšiškam kolegai niekada nėra teisingo atsakymo; jis nori man pasakyti, jog aš klystu, ir mano gimda kažkodėl turi būti visų kitų, bet ne mano nuosavybė, vis spjaudydamasis, kad senoliai neva pabėgo nuo genocido, ir jų genai baigiasi tik dėl tokių žmonių kaip aš pasirinkimo. Tokiu būdu mintis, kad išduodu artimuosius, įstrigo tarpdančiuose amžiams.
Vis tik susilaukti vaikų daugiausia todėl, kad tėvai būtų patenkinti, nepanašu į rimtą priežastį, kaip ir gimdyti nevaldomais jūriniais srautais – kai apie išmaitinimą nė žodžio tarstelėt neišeina.
Turite teisę pasirinkti: turėti vaikų ar įsigyti penktą šunį
Net jeigu esate įsitikinęs dėl sprendimo neturėti vaikų, kaltės jausmas dėl šeimos linijos nutraukimo gali būti gilus. Vis tik smalsu, kiek iš tiesų svarbi kiekviena genetinė linija ir pasirinkimas neturėti vaikų planetoje, kurioje gyvena 8 milijardai sielų? Ar mes sunaikinsime kažką biologiškai esminio – ne tik kažkokią kultūrinę liniją – pasirinkdami nutraukti dalį savo šeimos genetikos?
Žmonės turi apie 99 proc. bendros DNR su šimpanzėmis[1]. Nacionalinio sveikatos instituto (NIH) internetinėje mokymo programoje šia tema teigiama, kad bet kurių dviejų žmonių genetiniai skirtumai sudaro vos 0,1 proc. Taip yra todėl, jog žmonės yra gana jauna rūšis, todėl jų genetiniai skirtumai nėra tokie dideli, kaip daugumos kitų Žemėje gyvenančių rūšių, kurios gyvuoja daug ilgiau[2].
Didžioji dauguma genetinių skirtumų – apie 85 proc. – egzistuoja žmonių populiacijose (pavyzdžiui, visų Ispanijos gyventojų). Tik 15 proc. genetinių skirtumų atsiranda tarp populiacijų, todėl Ispanijos gyventojai labiau skiriasi vieni nuo kitų nei nuo panašios šalies, pavyzdžiui, Kenijos, gyventojų.
Nepaisant šio paaiškinimo, daugumai žmonių giminės linijos idėja yra susijusi su keliais asmenimis – mumis pačiais ir artimaisiais giminaičiais. Todėl, pasirinkę neturėti vaikų, nutraukiate liniją, kurioje yra būtent toks genų derinys, – kaip asmuo užbaigiate kažką ypatingo (savito).
Kita vertus, tai objektyviai nelaikoma blogiu – tai subjektyvus dalykas.
Kadangi tai jūsų genai, pasakysiu paprastai: jei nemanai, jog tai problema, tai nėra problema – žygiuojame prie sekančio klausimo.
Galima įvairiais būdais prisidėti prie pasaulio gerinimo – jūs nesate nusikaltėlis
Prisipažinsiu: nemanau, jog konkretus genų rinkinys yra pakankamai svarbus ar vertingas, kad ryžčiausi visą gyvenimą trunkančiam auklėjimo darbui; kaip ir nemažai daliai žmonių, man įdomiau kitais būdais prisidėti prie didžiojo žmogaus eksperimento už savo genų ribų.
Toks mąstymas yra įprasta evoliucinė taktika, turinti ir genetinę prasmę.
Genai visada perduodami bendradarbiaujant arba konkuruojant, ir skirtingos rūšys turi skirtingą taktiką.
Pavyzdžiui, surikatos gyvena kooperatinėse grupėse ir turi tik vieną veisimosi porą. Tuo tarpu suaugusieji, kurie nesiveisia, padeda užauginti dominuojančios poros palikuonis[3]. Visos šios pagalbinės surikatos yra būtinos veisimosi poros sėkmei, o kadangi jos yra susijusios su pora, pastarųjų genai taip pat perduodami, tik ne tiesiogiai.
Tai evoliuciškai sėkminga technika, nes surikatos nėra vieninteliai žinduoliai, kurie veisiasi tokiu būdu.
Šis bendradarbiavimo veiksmas tarp giminingų gyvūnų, vadinamas giminių atranka, yra socialinio elgesio pagrindas visose gyvenimo plotmėse. Tokiu būdu didinamas giminės reprodukcinės sėkmės, o ne palikuonių, kurių susilaukiama, skaičius. Kitaip tariant, kokybė vardan kiekybės (arba kažkaip panašiai).
Iš tiesų turėjome tik nedidelį laiko tarpą, per kurį didelė dalis moterų galėjo pasirinkti, ar turėti vaikų, ar ne. Mes vis dar mokomės, ką tai reiškia asmeniui ir grupei. Tačiau galbūt kai kurie iš mūsų labiau panašūs į bendradarbiaujančią surikatą nei į konkuruojantį primatą, įnešdami negeninį indėlį, kuris apsaugo mūsų rūšies palikimą ir suteikia jėgų visų ateičiai.
