Į tėvynę grįžti planuojantys emigrantai gali būti ramūs dėl atžalų švietimo
Emigracija, socialinės politikos požiūriu, viena didžiausių problemų tiek Lietuvoje, tiek kitose Rytų Europos valstybėse. Tiek darbo netekę ar nerandantys patyrę darbuotojai, tiek neseniai diplomus rankose laikę jauni specialistai yra linkę susikrauti lagaminus ir išvykti laimės ir didesnio uždarbio ieškoti į turtingesnes Europos valstybes.
Dažnai ten įsitvirtinę tautiečiai kartu išsiveža ir savo atžalas arba sukūrę šeimas ten, vaikus augina jau užsienio valstybės kūltūra. Vis dėlto ryšys su gimtine ir artimieji likę Lietuvoje skatina vaikus auginti kaip jaunuosius Lietuvos piliečius. Tačiau kaip artimai gali susipažinti vaikas su šalies kultūra, kurioje galbūt niekuomet nėra buvęs, kurios kalbos galimai net nemoka?
Emigrantų šeimos vis labiau įsitraukia į savo atžalų auklėjimą ir edukaciją, neužmirštant supažindinimo su tikrąja gimtine. Lietuvos politikams stengiant sumažinti emigraciją ir pritraukti sugrįžti atgal jau išvykusiuosius, vis labiau orientuojamasi ir į jaunųjų lietuvių užsienyje ryšio užmezgimo su Lietuva skatinimą, taip siekiant palaikyti pilietiškas nuotaikas net būnant daugeliui tūkstančių kilometrų nuo namų.
Aktyvios Lietuvos valdžios politikos ir įvairių skatinimo priemonių grįžti į gimtinę paveikti emigrantai vis dažniau iš pamėgtų užsienio valstybių kaip Jungtinė Karalystė, Vokietija ar Norvegija sparnus kelia atgal į Lietuvą. Tiesa, šeimoms turinčioms vaikų gali kilti pačių įvairiausių dvejonių.
Emigracijoje gimusios ir augusios atžalos Lietuvoje gali pasijusti kaip svečiai, ne visateisiai šalies piliečiai. Kitoniška užsienio valstybių kultūra, švietimo sistema ir kalba gali priversti dvejoti net labiausiai tėvynės išsiilgusias šeimas, tačiau šį nerimą išsklaido prisitaikymą ir integravimąsi vaikams lengvinantys procesai ir novatoriškos naujovės.
Dar 2019-ais metais buvęs švietimo, mokslo ir sporto ministras A. Monkevičius pasirašė planą, užtikrinantį sklandų užsienio šalyse gimusių lietuvių integravimą į Lietuvos švietimo sistemą[1]. Į projektą įtrauktos daugiau nei 20 didžiųjų miestų ir miestelių mokymo įstaigų, kurios jau turi patirties sugrįžtančių emigrantų atžalų integracijos procese.
Projektas, užtikrinantis tokias paslaugas kaip tinkamos mokymo įstaigos suradimą, individualių mokymo planų sudarymą, mokytojo, socialinio pedagogo, psichologo ar logopedo pagalbą, yra rimta paraiška dvejojantiems dėl savo vaikų ateities grįžus į Lietuvą.
Ši planas ne mažiau aktualus ir tiems, kurie šiuo metu grįžti į Lietuvą neplanuoja. Užsienio valstybėse, kuriuose yra vykdoma lituanistinė švietimo programa šio plano pagalba galima lavinti vaikus geografijos, lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, pilietinio ugdymo temomis. Tai palankus variantas tiems, kurie šiuo metu gyvena emigracijoje, tačiau norėtų įgyti lietuvišką išsilavinimą ir žinias ar tiesiog neatitrūkti nuo savo kultūros.
Lietuviškas auklėjimas ir lavinimas skatinamas ir svetur
Nors emigracijos skaičiai Lietuvoje mažėja ir dažnas svetur išvykęs lietuvis svarsto galimybę grįžti namo, giliai šaknis užsienyje įleidę tautiečiai taip pat nėra linkę atitolti nuo Lietuvos, jos kultūros, istorijos ir žinių. Didžiuosiuose lietuvių emigrantų traukos centruose – Jungtinėje Karalystėje, Airijoje, Ispanijoje auga jau ne viena Lietuvos emigrantų vaikų karta, kuri nors ir supama kitoniškos kultūros, vis dar yra raginama šeimos nepamiršti ir tikrųjų savo šaknų.
Ispanijoje, Barselonoje veikianti lituanistinio pobūdžio mokykla motyvuoja tiek vaikus, tiek jų tėvus nepamiršti ryšių su gimtine ir praktikuoti lietuvišką kultūrą bei kalbą[2]. Ši mokykla išsiskiria bendruomeniškumu ir visos šeimos narių įtraukimu. Joje lavinami ne tik jaunieji lietuviai, augantys saulėtoje Ispanijoje, tačiau prie švietimo aktyviai prisideda ir tėveliai.
Nors didžiulis dėmesys skiriamas mažai žinomos ar užmirštos lietuvių kalbos lavinimui, ne mažiau svarbi tampa ir kultūrinė lietuvybės pusė: papročiai, tradicijos, šventės. Įprastomis, ne karantino sąlygomis, mokykloje dažnai rengiami renginiai, kalbos dienos ir viktorinos, o vieninga Katalonijos lietuvių bendruomenė noriai ir aktyviai dalyvauja pramogose, taip rodydami teigiamą pavyzdį jauniesiems išeiviams.
Nors didžiulis dėmesys skiriamas lietuvybei, vis dėlto nėra pamirštama ir dabartinė gyvenamoji vieta. Lietuviai noriai įtraukia vietinius draugus, taip sukurdami jaukią, supratimu ir tolerancija išsiskiriančią tarptautinę atmosferą. Toks kosmopolitinis švietimas ne mažiau svarbus nei lietuviškas žodis ir kalba, o globali augimo aplinka jauniesiems lietuviams gali puikiai pasitarnauti ateityje, nesvarbu užsienyje ar Lietuvoje[3].
Žinoma, įvairiapusiam švietimui ir komunikacijai šiandien puikiai pasitarnauja ir technologijos bei internetas, kurie tapo būtinybe, kuri padeda palaikyti ryšius net skiriant tūkstančiams kilometrų.
Tai ypač aktualu emigracijoje, kai išmaniųjų technologijų dėka emigrantai gali jaustis šeimos, gyvenančios Lietuvoje dalimi, aktyviai bendrauti su tėvais ar seneliais, dalintis gyvenimo svetur naujienomis ir įvykiais. Kita vertus, šiuolaikinės inovacijos itin patogus būdas užtikrinti visokeriopai prieinamą švietimą, neribojamą geografinių ribų.
Lietuvių emigrantų vaikai gali išbandyti ir nuotolines kalbos pamokas, kurių pagalba įgyjamos naujos žinios ar atnaujinamos jau pamirštos. Nuotolinės pamokos parankus pasirinkimas dėl kelių priežasčių: užsienyje augantys vaikai mokosi gyvenamosios valstybės mokymosi įstaigose, tampa dvikalbiai ar net trikalbiai.
Tuo tarpu lietuvių kalbos užsiėmimai gali tapti papildoma veikla, kalbos žinias galima tobulinti namie, bendraujant su tėvais ar susisiekus su Lietuvoje likusiais giminaičiais. Šiuo atveju, abi kultūros, šalies, kurioje šiuo metu gyvenama ir Lietuvos, tampa sklandžiai suderinamos, rodant pagarbą tiek tėvynei, tiek dabartiniams savo namams.
Šis įvairiapusis lavinimas vaikui suteikia daug galimybių. Užsienyje augantis asmuo ne tik neužmiršta lietuvių kalbos, tačiau yra aktyviai įsitraukęs į šalies, kurioje gyvena kultūrą. Užaugęs ir besirenkantis savo gyvenimą kelią, toks žmogus turės daugiau pasirinkimų, bus laisvas tiek įsitvirtinti šalyje, kurioje augo, tiek grįžti į Lietuvą.
Dažnai politikų akcentuojama lietuvybės svarba, negali nustelbti ir poreikio prisitaikyti prie kultūros, kurioje gyvenama, todėl dvikalbystė ir kelių šalių papročių derinimas tarpusavyje neturėtų reikšti savo ištakų atsisakymo, o veikiau akcentuoti itin kosmopolitišką ir atvirtą šiandienos visuomenę.
Lietuvybei palaikyti svarbus tėvų pilietiškumas ir dėmesys
Jei paaugę vaikai, augantys emigracijoje jau savarankiškai gali domėtis galimybėmis mokytis lietuvių kalbos ar mokslus tęsti lietuviškose mokymo įstaigose, jaunesniuosius skatinti ir šviesti yra tėvų pareiga. Tėvų įsitraukimas į vaiko švietimą ir ryšio su gimtine kūrimą yra svarbu tiek vaiko edukacijos, tiek pilietinio ugdymo prasme, tačiau tai yra ir itin asmeniškas pasirinkimas.
Jei emigracijoje gyvenanti šeima turi ateities planų grįžti į tėvynę, vaiko supažindinimas su gimtine, kalba, mokymo sistema yra vienas svarbiausių žingsnių, galinčių užtikrinti lengvą integravimosi procesą grįžus. Vis dėlto, jeigu šeimos gyvenimas plėtojamas užsienyje, lietuviškas ugdymas nėra būtinybė, tai gali būti įdomus domėjimosi laukas ir papildoma veikla vaikui, tačiau galutinis sprendimas švietimo prasme yra itin asmeniškas ir liečiantis tik individualius šeimos planus ir ateities perspektyvas.
Tiek gimtinėje, tiek užsienyje gyvenantys lietuviai nėra vienodai įsitraukę ir besidomintys Lietuvos kultūra ir aktualijomis. Švedijoje ar Norvegijoje gyvenančios šeimos į savo ritualus gali būti įtraukusios lietuviškas tradicijas, tuo tarpu Lietuvoje gyvenantys asmenys veikiau vadovaujasi kosmopolitinio gyvenimo idėjomis ir nėra prisirišę prie tautybės diktuojamų papročių ar gyvenimo aspektų.
Kiekvieno asmens ryšys su šalimi nėra absoliutus ir vienareikšmiškai vertinamas. Esame laisvi, nepriklausomos valstybės piliečiai, kurių tautinė priklausomybė nekinta nuo gyvenamosios vietos ar valstybinės kalbos mokėjimo – tai savanoriškas pasirinkimas, kuris negali būti vertinamas ar teisiamas.
