Ažvinčiuose medžiotojai įkūrė „Gamtos muziejų“ su egzotinių gyvūnų iškamšomis
Liaudyje sakoma, kad nėra nieko baisiau už žmogų, kuris neturi hobio. Bet, atrodo, kokį gi hobį gali atrasti gyvendamas atokiame Lietuvos kaime… Štai Valdo ir Skirmantės Danilevičių šeima – gamtininkai, jau daugiau nei 30 metų gyvenantys Ignalinos rajone Ažvinčių kaime, atrado neįprastą hobį.
Savo kieme jie turi įkūrę „Gamtos muziejų“, kuris atviras kiekvienam, o pamatyti jame galima per 300 eksponatų, atvežtų iš tolimiausių kraštų.
Užsukusius čia pasitinka raganosio, žirafos, liūto, gepardo, buivolo antilopių ir kitų įvairių egzotinių gyvūnų iškamšos.
Kai kaimo tyla pradeda įkyriai spengti, porą užvaldo aistros medžioklei šauksmas. Tuomet jie viską meta ir kartu išvyksta į egzotiškus pasaulio kraštus. Taigi ir šis pasakojimas bus apie aistrą bei hobį, be kurio šeima neįsivaizduoja savo gyvenimo[1].
Eksponatų nenorėjo atiduoti, todėl „Gamtos muziejų“ įkūrė savame kieme
Abu sutuoktiniai yra ne tik gamtininkai, bet ir medžiotojai, todėl ir gyventi pasirinko kaime, arčiau gamtos.
Valdas, dar besimokydamas Lietuvos žemės ūkio akademijoje, domėjosi taisyklingos medžioklės pagrindais. Baigęs studijas pradėjo dirbti medžioklės ūkyje, vėliau Aukštaitijos nacionaliniame parke.
Darbo reikalais vyras dažnai vykdavo į įvairias ekspedicijas po Rusijos Tolimuosius Rytus. Ir kaip pats sakė, net nebandė įsivaizduoti savęs kurioje nors kitoje srityje.
„Medžioklė man tai ir darbas, ir hobis, ir visas gyvenimas. Tik per daug metų medžioklė savame krašte tapo pernelyg žinoma ir įprasta, jau nebejutau to adrenalino, todėl nusprendžiau pamatyti, kas darosi pasaulyje ir išbandyti medžioklę kitur“, – pasakojo V. Danilevičius.
Sutuoktinių pora bent kartą metuose medžioti į svečias šalis vyksta kartu, bet dažniausiai žmona vyrą išleidžia su bendraminčiais.
Iš tolimų kelionių kas kartą vis grįžtant su medžioklės trofėjais, jiems prireikė vietos. Vyras nenorėjo jų atiduoti kitiems muziejams, kur jie greičiausiai taptų, kaip pats sakė, tik sunumeruotais beveidžiais eksponatais. Todėl šeimai gimė idėja įkurti „Gamtos muziejų“ savame kieme.
Kaip sakė muziejaus įkūrėjas ir gidas V. Danilevičius, jam svarbiausia ne trofėjų kolekcijos mastą atvykusiems parodyti ar pasididžiuoti sėkme medžioklėse, tačiau skleisti žinią apie žmogaus ryšį su gamta, papasakoti apie gyvūnijos populiacijos įvairovę ir panašius dalykus.
Kiekvienoje šalyje galioja skirtingi medžioklės įstatymai
Gyvenant kaime, anot V. Danilevičiaus, egzotikos netrūksta.
„Priešingai, keliaujant ir per ilgai užsibūnant egzotiškuose kraštuose, pasiilgsti savos lietuviškos gamtos ir tuomet pajunti to posakio, kad gerai ten, kur mūsų nėra, tikrąją prasmę“, – pasakojo vyras.
„Gamtos muziejaus“ įkūrėjas yra Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos narys, dalyvauja „Safario“ klubo veikloje, taip pat organizuoja medžiokles, konsultuoja licencijų, leidimų išdavimo medžioti egzotiškuose kraštuose klausimais bei keliaudamas dar ir fotografuoja.
Per metus išvažiuoja į kokių 12 ekspedicijų, kurios trunka nuo savaitės iki mėnesio laiko. Yra medžiojęs Sibire, daugelyje Afrikos valstybių – Zimbabvėje, Namibijoje, Botsvanoje, Kamerūne, Burkina Fase ir kitose šalyse.
Kiekvienoje šalyje, anot pašnekovo, medžioklė skirtinga, visur galioja vis kitokie įstatymai, taigi kas kartą medžiojant kitoje vietoje ir tas juntamas adrenalinas būna skirtingas.
„Afrikos šalyse, kur didelis gyventojų tankumas, nėra ko medžioti, ten gyvūnų populiacija nyksta dėl vietos gyventojų veiklos, kurie medžioja, kad apsirūpintų maistu. Ten, kur vyksta karai, taip pat nėra galimybės medžioti. Bet ten, kur medžioti galima, galioja ir atitinkamos medžioklės taisyklės. Pavyzdžiui, jeigu pas mus draudžiama medžioti važiuojant per medžioklės plotus su automobiliu, tai Afrikoje yra priešingai. Ten medžioklės plotai nepalyginamai didesni, todėl važiuojama automobiliu, tik sėlinti ir šūvį paleisti turi būdamas ne automobilyje.
Kai kuriose Afrikos valstybėse vykstant į medžioklę galima pasitelkti ir smulkiąją aviaciją. Tačiau į medžioklės plotus atskridus lėktuvėliu, pavyzdžiui, dramblių medžioti jau negali, nes jų buvimo vietas galėjai matyti skrisdamas.
Atskridus lėktuvu, turi praeiti keliolika valandų, kad galėtum medžioti dramblius. Kitur draudžiama vilioti žvėris naudojant jauką ir pan.“, – kalbėjo pašnekovas.
V. Danilevičiaus teigimu, medžiojant kartais tenka susidurti ne tik su pavojingais žvėrimis, bet ir medžioti teritorijose, kuriose vyksta įvairūs pilietiniai karai ar kiti nesutarimai. Būnant tokiose vietose neįmanoma jaustis komfortiškai.
„Tačiau veda azartas, o juntamas adrenalinas ir yra aistra, kuri suteikia teigiamų emocijų. Žmogų turbūt visur per gyvenimą veda tik aistra. Ar gyventi su moterimi, ar valgyti skanų maistą, ar medžioti, keliauti – tai taip pat yra aistra“, – mintimis dalijosi pašnekovas.
Afrikos valstybėse medžioklės leidimų kainos prasideda nuo 100 000 dolerių
Medžiotojas išskirti įsimintiniausių kelionių nesiima, mat jam kiekviena jų yra savaip ypatinga ir nepamirštama. Išvykus medžioti svetur, vyrui įdomu pažinti tenykščių žmonių gyvenimą, jų kultūrą, šalių politinę santvarką, matyti ir palyginti gyvenimo skirtumus.
Medžiojant tolimose Afrikos valstybėse kartu su grupe kolegų, V. Danilevičiui teko susidurti ir su brakonieriais, bet, laimei, akistata baigėsi be liūdnų pasekmių.
Dėl galimo pavojaus kai kuriose valstybėse medžiotojus lydi ginkluotos saugumo tarnybos. Kiekvienos rūšies gyvūno medžioklei keliami skirtingi medžioklės reikalavimai bei leidimų išdavimo tvarka.
„Norint išvykti medžioti į tolimas valstybes, pirmiausia reikia gauti tarptautines licencijas, leidžiančias tai daryti. Tu turi įrodyti, kad esi medžiotojas, organizatoriams siųsti pažymėjimus, nuotraukas. Tuomet vietiniai medžioklių organizatoriai gauna leidimus, konkrečių gyvūnų medžioklei. Taip pat galioja limitai. Pavyzdžiui, leidžiama išvežti tik tam tikrą skaičių dramblių ir pan.“, – patirtimi dalijosi V. Danilevičius.
Leidimai, licencijos medžioklei Afrikos valstybėse kainuoja didelius pinigus. Pašnekovo teigimu, įprastai leidimų medžioklei kainos prasideda nuo 100 000 dolerių. Bet už leidimą sumedžioti įspūdingo dydžio raganosį galima pakloti ir apie 300 000 dolerių.
Šios surenkamos lėšos skiriamos laukinių gyvūnų apsaugai, tačiau didžioji dalis atitenka aukštesniems veikėjams bei fukcionieriams, bet kažkiek tenka ir vietos bendruomenėms, todėl tenykščiai gyventojai yra suinteresuoti saugoti gyvūniją.
Trofėjus pargabenti į Lietuvą yra sudėtinga
Parsigabenti trofėjus iš tolimųjų kraštų taip pat nėra paprasta. Grįžus iš medžioklės į Lietuvą vėl tenka derinti įvairius leidimus, tvarkyti dokumentus dėl pervežamo gyvūno tiek toje šalyje, kurioje buvo medžiojama, tiek čia.
Per kiek laiko pavyks pervežti sumedžiotą gyvūną priklauso nuo to, kokiai saugomų gyvūnų kategorijai jis priklauso. Anot pašnekovo, geriausiu atveju tai užtrunka pusę metų.
Lietuvoje niekas neužsiima didžiųjų laukinių žvėrių kailių apdirbimu, mat tam naudojama gana sudėtinga technologija. Todėl medžiotojai, kolekcionuojantys trofėjus, šias paslaugas dažnai užsako taip pat užsienio valstybėse.
Mažiausiai problemų būna dėl sumedžiotų gyvūnų mėsos. Afrikoje žvėrieną labai greitai išsidalina vietiniai.
„Tos dalybos būna panašios į chaosą. Susirenka per 20 vietos gyventojų ir labai greitai iš sumedžioto didžiulio dramblio telieka tik šlapia vieta“, – šypsodamasis pasakojo vyras.
Visuomenė medžioklę vis dar vertina neigiamai
Žmones, turinčius pomėgį medžioti, dalis visuomenės vis tik iki šiol vertina neigiamai, o medžioklę prilygina žiauriai pramogai. Anot V. Danilevičiaus, negatyvus požiūris į medžiotojus susiformavęs dar nuo sovietinių laikų, bet jau seniai užaugo nauja medžiotojų karta.
„Šių laikų medžiotojai – išsilavinę, atsakingi žmonės“, – tvirtino pašnekovas.
Sovietiniais laikais buvo įprasta, kad į medžiokles rinkdavosi valdžios atstovai turiningai praleisti laisvą laiką ir tuo pat metu aptarti svarbius darbinius reikalus. Tuo tarpu šiais laikais, anot pašnekovo, medžioklė nebėra politika, kaip buvo anksčiau.
„Netiesa, kad dabar į medžiokles susirinkę valdžios atstovai ar politikai dalinasi pareigas ar pan. Tai jau pasenę stereotipai. Medžiotojams būtų gaila laiką, kurį jie paskiria buvimui gamtoje, švaistyti politiniams dalykams“, – teigė V. Danilevičius.
Vis tik pašnekovas neneigė, kad medžioklėse kartais nutinka ir liūdnų dalykų, bet tai, anot jo, dažniau būna žmogiškos klaidos, o ne piktavališka veikla.
„Medžioklė nėra apsipirkimas parduotuvėje, kur gali ilgai stovėti ir vertinti produkto sudėtį. Medžioklėje sprendimai priimami akimirksniu, todėl kartais nepavyksta išvengti klaidų“, – kalbėjo pašnekovas.
Medžioklės įstatymai nelogiški, bet natūrali pusiausvyra gamtoje nebeįmanoma
V. Danilevičiaus teigimu, Lietuvoje jau daugiau nei 30 metų medžioklę reglamentuojanti teisinė sistema veikia prastai.
„Yra priimtų logika neparemtų įstatymų, o ministrams medžioklės klausimais patarinėja specialistai, kurie net nežino, kas yra medžioklė. Gyvūnų teisių gynėjai teigia, kad žudyti medžiojant neteisinga, tačiau nemato blogybės, kuomet skerdžiami fermose auginami gyvuliai. Tai kas gi yra humaniškiau?“ – vienas kitą papildydami retoriškai svarstė S. ir V. Danilevičiai.
Gamtininkai ir azartiški medžiotojai iš Ignalinos rajono yra įsitikinę, kad medžioklė padeda išsaugoti gamtą, reguliuoti gyvūnų populiacijų dydį, išsaugoti nykstančias jų rūšis. Natūrali pusiausvyra gamtoje turi būti reguliuojama, o be žmonių įsikišimo ji nebėra įmanoma.
Todėl Ažvinčių kaime veikiančio „Gamtos muziejaus“ įkūrėjų tikslas yra skleisti žinią apie gamtą, jos apsaugą bei medžioklę kaip gamtosaugos dalį. O šeimos ateities planuose – ir toliau keliauti po įvairių kraštų gamtą, pažinti tenykščius žmones bei sumedžioti vieną iš pavojingiausių Afrikos roplių.
