Paslaptys apnuogina nusikaltimus
Būdama 20-ies mano artima bičiulė pradėjo praktikuoti Tibeto budizmą. Pastaroji, tiesa, vis dar tvarkėsi traumas, likusias po audringos jaunystės, gydydamasi nuo seksualinės prievartos pasekmių. Šiuo atveju jai buvo palanku patekti į bendruomenę, pasišventusią puoselėti vidines vertybes įvairių praktikų metu.
Mane, be kita ko, taip pat įkvėpė ši tradicija, kurios epicentre buvo gilus ir užjaučiantis intymumo su pasauliu jausmas – dėka tokio požiūrio išmokau nuoširdžiai sutikti pasaulį ir jame esančius žmones.
Visgi po dešimties metų pasitikėjimo burbulas sprogo ir „užtaškė“ arkines lubas – veik „iki kulno“.
Budistų bendruomenė, kuriai tuo metu priklausiau, buvo sudraskyta dėl daugybės kaltinimų dėl plačiai paplitusio, daugialypio išnaudojimo iš kartos į kartą.
Pražūtingiausi iš šių kaltinimų buvo nukreipti prieš guru Sakyong Mipham Rinpoche, apkaltinto seksualiniu ir kitokiu išnaudojimu dešimtmečius atgal[1]. Būtent tą akimirką atsidavusių, sudaužytų širdžių bendruomenė, supusi mokytoją, tragiškai susiskaldė ir aš, kaip ir daugelis, likau absoliučioje nežinioje.
Didžioji dauguma budistų tai, kas atsitiko su šiuo mokytoju, interpretuotų kaip nukrypimą nuo pagirtinų vertybių bei mokymų rinkinio. Ir tam tikru mastu tai tiesa. Tačiau, atidžiau pažvelgus į kai kuriuos budizme skelbiamus mokymus, ypač į Tibeto budizmą, tampa aišku, jog visa tai turi svarbių subtilybių, kurios palaiko tam tikras socialinės žalos formas, neretai išlendančias į dienos šviesą po ilgų aukos kančios metų.
Išprievartavimai pažįstamųjų tarpe – jokia naujiena
Prieš kurį laiką specialistė, dirbanti su seksualinį smurtą išgyvenusiais asmenimis, man uždavė sudėtingą, bet taktišką klausimą: „Ką manai dėl pacientų, kurių traumos pasireiškia per savęs kaltinimą?“
Dauguma seksualinių išpuolių, kaip žinia, įvyksta tarp žmonių, kurie vienas kitą pažįsta. Tuo tarpu taikant konkrečius prievartos metodus, aukoms leidžiama (klaidingai) daryti išvadą, kad jos neva pačios yra kaltos dėl kraupaus incidento. (Šis požiūris į problemas yra „puikus“ užtikrinimas, kad prievartos aukos niekada nesugebės pasveikti.) Tokiais atvejais visų svarbiausia įsidėmėti, jog tai nėra nukentėjusių asmenų kaltė.
Kartais išsakyti ir išlaikyti ribą – tarp savęs ir kitų, tarp savo ir aplinkinių poreikių, tarp darnaus socialinio diskurso bei atvejų, kai reikia griežtai pasakyti „ne“ – yra būtina. Ypač tam žmogui, kuris yra įpratęs prisiimti kitų žmonių kaltės naštą. Vis dėlto, nors anksčiau buvau girdėjus tokio prieštaravimo variantų filosofiniame kontekste, dabar pripažįstu, kad kai budistų bendruomenė sugriūna dėl siaubingo piktnaudžiavimo atvejo – skandalo, kuris nuaidi taip garsiai, kaip ir kai kurios mano paties praeities traumos, tai įgauna kiek kitokį atspalvį.
Šiuo atveju aišku viena: problema, susijusi su „posijoniniais“ etiniais projektais, toli gražu neveda į dvasinį išsilaisvinimą. Bijau, jog iš tiesų yra daugybė žmonių, įskaitant ir mane, kuriems šis aklo tikėjimo „vaistas“ gali būti mirtini nuodai, dar labiau gilinantys žalos modelius.
Mąstydama apie tai nesiekiu sugriauti šimtmečių senumo mokymų, susidedančių iš šiuolaikinės psichologijos ar teisingumo sampratų, ir nemėginu savo sielvarto dėl prarasto budistinio kelio panaudoti kaip lazdos prieš visą budistinę etiką, – neabejotinai yra Tibeto budizmo mokymų, patvirtinančių galimybę tokias emocijas kaip pyktis paversti išmintimi. Tačiau esu įsitikinus, kad populiarūs mokymai neretai slepia jų veiksmingumo etinės saviugdos srityje šaltinį ir pavojus[2].
Dvasinė praktika kartais „nunulina“ asmeninį gyvenimą
Modernistų požiūriu, tikroji budizmo esmė, kurią šiandien propaguoja tokie žymūs budizmo atstovai kaip Dalai Lama, yra praktikos pritaikymas Vakarų psichoterapijoje, o „iš ten” – Stanfordo universiteto atjautos ugdymo mokymuose (angl. Compassion Cultivation Training, CCT)[3].
Dėl budizmo atsiradusi savipagalbos ir psichologinės terapijos, pasiskolintos iš budistinės praktikos ir pritaikytos budizmo praktikai, pramonė jau kelis dešimtmečius yra svarbi psichoterapijos sritis. Šiaip ar taip, psichologijos, mokslo ir budizmo dermė neišvengiamai kelia įtampą, ypač kai kalbama apie požiūrį į save ir galutinius psichoterapijos tikslus.
Pavyzdžiui, psichologas Johnas Welwoodas apibrėžė „dvasinio apėjimo“ sąvoką kaip praktikų, tokių kaip meditacija, naudojimą siekiant apeiti būtiną emocinį ar psichologinį vystymąsi[4]. Kitaip tariant, kyla realus pavojus, jog dvasinė praktika užgoš asmeninio gyvenimo poreikį – nebereiks nei valgyti, nei miegoti, nei užsidirbti ar pasisioti.
Viena iš stereotipinių „skipinimo“ apraiškų būtų tokia: asmuo meditaciją miško pakrašty kas vakarą pasitelkia tam, jog „atsipalaiduotų nuo vaikų“, užuot pamėginęs juos nuraminti ir pasekęs pasaką prieš miegą. Be abejo, išstumiant savo (ir artimųjų) poreikius galite atrodyti dvasiškai pakilūs, bet nuolatinis savęs izoliavimas vargiai primena universalų sprendimo būdą.
Tai nereiškia, jog atjautos praktika yra klaidinga ir kad mums visiems būtų geriau eiti per kitų galvas, abejingai žiūrint į aplinkinių gerovę. Bet kai užuojauta įgyja asmeninio tobulėjimo protokolo statusą, verta susimąstyti dar kartą.
Priešingai, budistinės praktikos tikslas – išguiti susireikšminimą, laikantį mus įkalintus kančioje, pasireiškiančioje pernelyg didelės savigarbos tvirtovėje. Aišku, yra daug žmonių, kuriems moralinės pareigos jausmas reikalingas tarsi atsakas pasaulinei kultūrai, kuri nekritiškai šlovina ir apdovanoja godumą. Tačiau šis praradimas tolygus tragiškam giliausios žmogiškojo gyvenimo galimybės atsisakymui – mūsų švelnaus artumo su pasauliu, įskaitant kitus žmones, gyvūnus ir natūralią aplinką.
