Dusetiškė kuria papuošalus ir inkrustuoja juos laukų gėlių žiedais

Ėmėsi megzti riešines ir kurti papuošalus

Dusetų miestas, esantis Zarasų rajone, tituluojamas menininkų kolonija. Čia veikianti Kultūros centro Dusetų dailės galerija vienija per 30 kuriančių vietos menininkų, tačiau jeigu skaičiuoti ir tuos, kurie nesilygiuoja į žinomiausiųjų gretas, skaičius būtų gerokai didesnis.

Taigi pačiame Dusetų centre, šalia pagrindinės miesto aikštės, gyvena rankdarbių kūrėja Daiva Čypienė. Rankdarbius ji kurti pradėjo dar vaikystėje. Būdama ikimokyklinio amžiaus jau mokėjo nerti vąšeliu. Šeimoje, kurioje ji augo, buvo daug moterų, todėl nenuostabu, kad viena iš kitos jos mokėsi rankdarbių kūrimo meno.

„Pas mus šeimoje tarpusavyje pynėsi ir senieji, ir naujesni amatai. Vakarais susėsdavome visos ir kartu dirbdavome. Močiutė ausdavo, mama verpdavo, dažydavo siūlus ir visos megzdavome pirštines ar kitus mezginius“, – apie tai, kaip rankdarbiai tapo kasdienybės ritualu, pasakojo dusetiškė.

Tik ištekėjusi pašnekovė kiek atitolo nuo šios veiklos, mat tuomet turėjo daugiau dėmesio skirti šeimai, augančioms dukroms. Tiesa, vąšelį kartais paimdavo į rankas, mat norėdavo papuošti dukreles ir joms nerdavo kepurėles.

Po kurio laiko moteris prisijungė prie savo vyro, žinomo šio krašto medžio drožėjo Eriko Čypo kūrybinės veiklos. Ji kartu su juo vykdavo į parodas. Būnant šalia sutuoktinio moteriai norėjosi mugių lankytojams parodyti ir tai, ką ji pati moka sukurti savo rankomis, todėl pradėjo megzti riešines, o vėliau kurti papuošalus su lauko gėlėmis.

Dabar dusetiškės išskirtinių papuošalų kolekcijose – auskarai, sagės, kaklo papuošalai, apyrankės.

Papuošalams inkrustuoti naudoja neužmirštuoles, našlaites, žibutes, laukinės morkos žiedus

Pati mieliausia papuošalų gamybos proceso dalis D. Čypienei yra gėlių rinkimas. Kūrėjų šeima šalia Dusetų turi sodybą, taigi moteris šalia sodybos esančiose pievose vasaromis ir gėliauja.

Anot pašnekovės, tokios laukų gėlės kaip neužmirštuolės ar žibutės žydi neilgai, todėl jų žydėjimą reikia spėti pagauti. Moteris skuba žolynėlių prisiskinti, kol gėlės dar pačiame žydėjime.

Kai tik turguose prasideda prekybos gėlėmis sezonas, moteris ir ten apsilanko. Tuomet prisiperka bent 20 įvairiaspalvių našlaičių rūšių ir pasisodina jas savame gėlyne. Tačiau našlaitėms žydėti ilgai nebūna lemta, mat vos pražydusias, papuošalų kūrėja tuoj pat nuskina.

Dažniausiai papuošalų gamybai D. Čypienė naudoja neužmirštuoles, našlaites, žibutes, laukinės morkos, šeivamedžio žiedelius.

Papuošalo foną ji dažniausiai dengia sudžiovintų medžių arba gėlių lapeliais, tačiau retkarčiais gamyboje pasitelkia ir egzotinius augalus. Jos papuošalų kolekcijose galima išvysti ir darbų, dabintų džiovintais mandarinų lapais ar kitomis egzotinėmis grožybėmis.

„Kartais klientės prašo, kad papuošaliuko fonas būtų juodas, bet tokios spalvos gėlių nėra, todėl tokiais atvejais dažnai naudoju tamsių spalvų našlaites. Džiovinami gėlių žiedai gali prarasti spalvą. Ypač jeigu gėlės žiedas sultingas, sudžiūvusio žiedelio spalva jau nebus tokia sodri, kokia buvo gėlei augant. Todėl nei ryte, kol rasa, nei vakare gėlių žiedų nerenku. Geriausia gėlytes rinkti apie pietus. O jei vasara lietinga, tenka laukti sausų dienų“, – šypsodamasi pasakojo D. Čypienė.

Moteris gėles džiovina senoviniu būdu – sudėjusi jas tarp knygų puslapių. Papuošalams gaminti naudoja bižuterinį metalą, o džiovintus gėlių žiedelius užlieja dvikomponente kristaline derva. Papuošalų gamybos reikmenis moteris dažniausiai įsigyja dailės, rankdarbių reikmenų parduotuvėse.

„Atrodo, kad papuošalų gamyba tai paprastas procesas, bet tai nėra taip paprasta. Pagaminti papuošalų komplektą – tai ne vienos dienos darbas. Pradžioje susidėlioji gėlių žiedus į formeles, kitą dieną užpili derva, paskui kelias dienas turi laukti kol sustingsta. Jeigu papuošalo reikia savaitgaliui, tai aš jau jį pradedu ruošti savaitės pradžioje. Tą technologiją reikia išmokti. Iš pradžių neretai darbus sugadindavau, ir dabar, žinoma, visko pasitaiko. Tik dabar kažkaip paprasčiau į viską žiūriu ir nesureikšminu pasitaikančių nesėkmių. Sugadinusi vieną dirbinį, imuosi kurti naują“, – pasakojo moteris.

Pašnekovė džiaugėsi turinti nuolatinių klienčių, jos rankdarbius perka ir žinomi menininkai, gydytojai.

Riešinėse atsispindi tautinių raštų motyvai

Kai pavargsta kurti papuošalus moteris į rankas paima virbalus ir mezga riešines. Kiek jų yra jau primezgusi, net nesuskaičiuoja. Vienas riešines moteris puošia tautinių raštų motyvais, kitas dabina karoliukais.

Mezgimo raštų riešinėms kūrėja ieško internete, knygose, žurnaluose. Naudoja tik vilnonius siūlus, mat riešinės, pasak moters, turi būti ne tik gražios, bet ir skleisti gydomąjį poveikį. Pasak pašnekovės, riešinėms siūlų daug nereikia, vienai porai riešinių pakanka vos 50 gramų siūlų.

Dusetų krašto kūrėja patirtimi, mintimis dažnai dalinasi su kitomis mezgėjomis ar bendramintėmis.

O šeimos namų svetainė kasdien tampa darbo kambariu. Mat kai vyksta papuošalų gamybos procesas, moteris užima visą svetainėje stovintį didžiulį stalą, o jos vyras Erikas drožinėja būdamas šalia ir sėdėdamas ant sofos. Abi sutuoktinių dukros taip pat turi savų meniškų užsiėmimų.

„Pas mus šeimoje nebūna taip, kad neturėtume ką veikti. Nors darbo valandų mums niekas nenustato, kartais dirbame ir iki vėlyvo vakaro. O kai nuo mezgimo paskausta rankos, tuomet į rankas paimu vąšelį arba vėl kuriu papuošalus. Pakeitimo reikia, nes tas pats darbas gali įgrysti“, – apie kasdienybės aktualijas dalijosi moteris.

Kažkada D. Čypienė rankdarbių kūrybą tevadino hobiu, bet laikui bėgant tai tapo moters kasdieniu darbu.

Pašnekovė džiaugėsi, kad jos rankų darbo papuošalus dėvi ne tik jos dukros, bet vertina įvairaus amžiaus klientės – ir mažos mergaitės, ir močiutės.