Dėl savo indėlio į miesto parko rožyno puoselėjimą Anastasija gražiai vadinama Šiaulių Rože. Elonos Limantienės nuotrauka
Išsipildė vaikystės svajonė – jauna istorikė tapo gėlininke
Žmogus – orkestras. Tokia pirma mintis kyla bent šiek tiek geriau pažinus iš Panevėžio rajono, Miežiškių, kilusią Anastasiją Rutą Abukauskaitę. Nors dar yra jauna (tikslaus amžiaus ji neatskleidžia, bet leidžia įsivaizduoti, kad jai bemaž 25-eri), bet be galo turtinga žiniomis ir vidumi asmenybė, besiruošianti išleisti mokslinę knygą, svajojanti apie didelę šeimą ir savo gausių veiklų sujungimą į vieną.Daugiausiai gerų emocijų Anastasijai Rutai Abukauskaitei suteikia „Gladiatorė.2021“: tai — kardelių auginimas žiedams. Asmeninio archyvo nuotrauka
Anastasija Ruta jau gana gerai žinoma Saulės mieste ir čia dėl savo indėlio į miesto parko rožyno puoselėjimą gražiai vadinama Šiaulių Rože, su kuria, kaip pati juokdamasi sako, „praeiviai net sveikinasi gatvėje“.
Burbiškio dvaro istorinio kraštovaizdžio sodininkė pasakoja, kad pagrindinė jos veikla – kraštovaizdžių kūrimas ir daugiamečių dekoratyvinių augalų auginimas. Tačiau išvardinti viename sakinyje visas likusias jos veiklas neįmanoma, o gyvenimo patirtys ją nuolat augina ir tobulina. Todėl kviečiu į įdomią ir spalvingą kelionę su ypatingai miela, nuoširdžia, veiklia, optimistiška ir gerą energiją skleidžiančia Anastasija Ruta.
Veikli mergina sako, kad svajonių apie tai, kuo norėtų būti užaugusi, vaikystėje turėjo daug:
„Pirmiausia norėjau būti siuvėja, tai močiutės (tėčio mamos) įtaka, nes mačiau, kad ji siūdama, megzdama drabužius tarsi iš nieko sukuria produktą. Ir šalia visą laiką buvo svajonė tvarkyti, prižiūrėti parkus. Kai užaugau, supratau, kad mane visada viliojo istorinio kraštovaizdžio sodininko darbas. Pirmąkart Burbiškio dvare su tėvais apsilankiau būdama 6 metų. Tėčiui tuomet pasakiau, kad užaugusi čia dirbsiu. Prireikė dviejų dešimtmečių, kad likimas čia atvestų ir tai nutiko labai netikėtai: tiesiog buvo gyvenime momentas, kai po studijų dėl asmeninių priežasčių palikau Šiaulius. Buvau be „valdiško darbo“, bet kai gavau pasiūlymą dirbti darbą, apie kurį svajojau vaiskytėje, susilydžiau…“
Taigi dabar istorijos bakalauro studijas Šiaulių universitete baigusi Anastasija labai sėkmingai derina dvi savo aistras – istoriją ir floristiką.
„Mano baigiamasis darbas buvo apie Panevėžio apskrities dvarų sodybų parkus, apimant jų įpaveldinimą, paveldotvarkos darbus, istoriją, archeologinius tyrimus, dendrologiją, kraštovaizdžių stilius, naudojau lauko tyrimą. Kai visi objektai buvo aplankyti ir išanalizuota dabartinė būklė, taip pat sudarinėjau objektų žemėlapius“, – pasakoja pašnekovė.Anastasija ruošiasi išleisti mokslinę knygą, svajoja apie didelę šeimą ir savo gausių veiklų sujungimą į vieną. Asmeninio archyvo nuotrauka
Tarp gėlių užaugusi mergina sako, kad gėlės ją lydi nuo pat vaikystės ir tai paaiškina, kodėl jai jos yra tokios artimos ir mylimos. Ji taip pat turi ne vieną argumentą, kuo ją sužavėjo istorija.
„Mama – matematikos mokytoja, tėtis – ūkininkas. Kaip aš sakau, visi normalūs vaikai pirmus žingsnius žengė namuose, o aš – šiltnamiuose, – gerų emocijų nestokoja Anastasija. – Istorijos pasirinkimą lėmė tai, kad ji apima labai daug sričių: architektūrą, mediciną, teisę, menus, politiką, botanikos istoriją, žmonių raidą, kultūrą. O galutinį apsisprendimą lėmė labai šaunus, gimnazijoje istorija mokėjęs sudominti mokytojas.“
Mergaitė iš Miežiškių virto Šiaulių Rože
Iš mažo miestelio Miežiškių kilusi Anastasija Šiaulius studijoms pasirinko, nes, kaip pati sako, nieko ten nepažinojo, norėjo viską pradėti nuo nulio, įgyti naujos patirties.
„Tikslą pasiekiau – nuo paprastos studentės iš kaimo – į Šiaulių Rožę, merginą, su kuria net gatvėje sveikinasi, – išdidžiai šypsosi pašnekovė. – Vėliau buvo politologijos ir istorijos magistro studijos, bet jas mečiau supratusi, kad ši kryptis – ne man. Vis dėl to svajoju apie paveldosaugą. Kad neaptingčiau, mokiausi floristikos amato ir interjero kūrimo pradmenų Biržų technologijų ir verslo mokymo centre. Juokais galiu pasakyti, kad visi ambicingi ir jaunatviški mokslų ypatumai yra: aukštasis yra, nutrauktos studijos yra, profesinis mokymas yra.“Anastasija su puokšte gėlių. Asmeninio archyvo nuotrauka
Mergina prisimena, jog pirmoji jos darbo vieta dar studijų laikais ir po studijų buvo Šiaulių Aušros muziejus. Sako, galėtų dabar dirbti ir mokytoja, ir paveldosaugos srityje. Tačiau „širdis ir dvasia linksta prie didesnių projektų, kurie duotų daugiau naudos visuomenei, tačiau į jokį darbą nemoju ranka.
Pavyzdžiui, Šiauliuose, Chaimo Frenkelio viloje, vedu ekskursijas rožyne, kurių prototipus pati ir sukūriau. O ekskursijas apie rožyną, architektūrą, kraštovaizdį puikiai lankytojus-turistus supažindina Šiaulių Aušros muziejaus gidai.“
Ruta Anastasija mano, kad rankos yra sielos tęsinys
Vos spėjanti suktis Anastasija džiaugiasi mylimomis veiklomis ir teigia vienos, mieliausios širdžiai, išsirinkti negalinti, nes visos jos yra savaip svarbios ir įdomios.
„Mano darbo objektai labai įvairūs: nuo daugiabučių balkonų, mažų dvarų gėlynų iki „hektarinių“ (keleto hektarų ploto) parkų, nuo etnografinių, kaimo turizmo sodybų, privačių namų aplinkos kūrimo iki pramonės teritorijų formavimų – kad nebūtų vien „pilki“ gigantai pastatai. Turbūt mylimiausia veikla vis tik susijusi su floristika. Daugiausiai gerų emocijų suteikia „Gladiatorė.2021“. Tai — kardelių auginimas žiedams. Maždaug 5 metus ieškojau gėlės masiniams auginimams. Pirmiausiai tai turėjo būti mano krašte nepopuliarinta gėlė. Besirenkant iš gausybės variantų, didžiausią įspūdį padarė kardeliai ir tai, kad Europoje nuo Antikos epochos laikų ši gėlė yra stiprybės ir kantrybės simbolis“.Anastasija su kardeliais. Asmeninio archyvo nuotrauka
Kitas mano projektas – Alitėja. Joje yra daug rankų darbo. O kas yra rankos? Rankos – sielos tęsinys. Todėl labai malonu atiduoti dalį savęs. Alitėja – dekoro studija, joje galima įsigyti terapinių žvakių, kartais kitų interjero detalių, – pasakoja Anastasija. – Patinka dirbti ir su tinkliniu marketingu, socialiniuose tinkluose esu susikūrusi paskyrą pagal savo regioną „Federico Mahora Aukštaitija.“
R. A. Abukauskaitė ruošia mokslinę knygą apie dvarų sodybų parkus
Kaip sako pati Anastasija, ji turi dar vieną mėgiamą „popamokinę“ veiklą – rašo eiliuotus tekstus ir eilėraščius. Tačiau pastaruoju metu jiems laiko lieka vis mažiau.
„Poezijos knygos leidimas liko nuošalyje dėl Covid-19 pandemijos. Kitas dalykas – per dvejus trejus metus ketinu išleisti jau mokslinę knygą „Rožynų istorinė raida dabartinės Lietuvos teritorijoje“, o dar tolimesnėje perspektyvoje – patobulinti bakalauro darbą „Panevėžio apskrities dvarų sodybų parkai: įpaveldinimas ir paveldotvarkos darbai.“ Noriu visuomenei pateikti ne tik parkų istorijas, bet ir tiksliai sudėlioti turistinius maršrutus, nes yra jau nebesaugomų valstybinių parkų, kurie priėję sulaukėjimo ribą“, – savo planus atskleidžia pašnekovė ir svarsto, kad talentą rašyti eiliuotus tekstus ji tikriausiai paveldėjusi iš garsaus lietuvių kalbininko, mamos dėdės Jono Šukio, kuris turėjo patarimų ir dėl pirminio, tėvų suteikto, merginos vardo: „Iki maždaug 10 metų buvau Ruta, nes mamos dėdė sakė: jei Ruta – tai vardas, jeigu Rūta – tai gėlė. Taip pat dėl globalizacijos, kad lengviau būtų pildyti tarptautinius dokumentus, nuspręsta varde nepalikti lietuviškų raidžių. Bet vėliau mama vis vien pakeitė vardą į Rūtą. Kai suaugau, mamos dėdės prašymu vėl tapau Ruta.“Anastasija prie rožių. Elonos Limantienės nuotrauka
Tačiau atėjus laikui mergina norėjo turėti ir graikišką vardą, kuris paplitęs slaviškuose kraštuose.
„Anastasija vardas reiškia amžiną gyvenimą, kaip feniksas atgimstanti. Gimiau per Velykinį laikotarpį, o slavai mažas mergaites, gimusias tuo metu, paprastai pavadindavo Anastasijos vardu. Dar teigiama, kad Anastasijos yra svajingos, kūrybingos ir fatališkos moterys. Taip pat šio vardo pasirinkimą lėmė ir tai, kad turiu slaviškų šaknų. Man asmeniškai svarbesnis vardas yra Anastasija“, – savo išskirtines vardų istorijas išdėstė pašnekovė.
Didelius tikslus sau kelianti mergina ugdo ir puoselėja talentus
Kaip papildomą veiklą ji įvardija ir projektą „Caraitė Elektra“ bei paaiškina, kad nuo paauglystės domėjosi psichologija:
„Tad kad ir jauna, bet dalinuosi įvairia savo patirtimi. Gal, kad buvo nuopuolių, sunkumų, tačiau vis atsistoju ir per pasaulį einu su stipresne energija. Tiesiog labai noriu įkvėpti kitus žmones. Kiekvienas žmogus yra talentingas, stiprus, galintis mylėti ir būti mylimas. Jei norime gražesnio pasaulio, turime pradėti nuo savęs. Esu tokios nuomonės, kad dovanojant, duodant tuštėja rankos, bet pilnėja širdis, siela.“
Renginių organizavimas dar labiau praturtina merginos veiklų ir pomėgių sąrašą, tik ji juokiasi, kad pastaruoju metu prie jos prisideda tik savo komentarais.
Kalbėdama apie talentus ir sugebėjimus dirbti skirtingose srityse, Anastasija to nesureikšmina.
„Nuoširdumas, tikrumas atrakina sielą. O talentų, kaip ir kiekvienas žmogus turiu ribotai. Pirmiausia stengiuosi būti pilietišku, geru žmogumi. O iš kur mano talentai… Manau, tai yra užkoduota DNR. Kaip ir kiekviename žmoguje“, – kukliai sako pašnekovė.
Pavyzdžiui, anot merginos, kūrybiškumą kaip ir ugningą charakterį ji paveldėjusi iš tėčio giminės. Savo atvirą būdą ji grindžia tuo, kad „kuo daugiau slėpsimės, tuo sunkiau bus gyventi šiame XXI globalizacijos amžiuje.“Veikli mergina sako, kad svajonių apie tai, kuo norėtų būti užaugusi, vaikystėje turėjo daug. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Logiškumą, tikslumą tikriausiai paveldėjau iš mamos giminės kaip ir kraštovaizdžių kūrimą, rūpinimąsi augalais. Mano prosenelis tarpukariu buvo savo krašto sodininkas, rūpinosi dideliu sodu, augino įvairių gėlių. Tiesa, kūrybinga yra ir tėčio Petrauskų giminė. Pavyzdžiui, tėčio senelis buvo skulptoriaus Juozo Zikaro mokinys. O kai jau yra genofondas, tada prasideda darbas su savimi, savęs ieškojimas. Todėl bandydama save atrasti, laisvu laiku paimu akvarelę ir popieriaus“, – apie savo talentų puoselėjimą ir ugdymą kalba Anastasija.
Taip pat ji pažymi, kad nors ji save laiko lietuve, „tačiau mano genuose yra slaviško, germaniško kraujo lašų, manau, tai lemia mano energingumą, impulsyvumą bei veržlumą. Iš tėčio ir tėčio mamos – savo močiutės, perėmiau plepumą ir aktyvumą, linksmumą.“
Jauna mergina savanoriavo kariuomenėje
Anastasija neabejinga ir pilietinėms iniciatyvoms bei valstybės reikalams, todėl dar studijų laikais ji savanoriavo „Gynybos ir karybos edukacijos centre.“
„Man visada patiko, būti grandimi tarp civilių ir kariuomenės. „Gynybos ir karybos edukacijos centre“ buvo pačių įvairiausių lankytojų – nuo darželinukų iki senjorų. Šiuo metu, nesu jokios struktūros dalimi, kaip juokauju, Partizanė Pušys, toks net ir personažas yra. Buvo noras tapti profesionalia kare, tačiau po ilgų blaškymųsi įstrigo vieno mediko frazė: „Anastasija, tu per daug moteriška, kad į karą eitum.“ Po šio sakinio – per kūną kaip su ietimi. Taip, iš tiesų aš esu labai moteriška, svajoju apie vaikus, namus, šalia galantišką vyrą…, tai kam man tie kerzai?“, – retoriškai juokdamasi klausia pašnekovė.
Tačiau pavojaus atveju, jei jis grėstų mūsų teritorijai, žmonėms, jos teigimu, ji būtų tas žmogus, kuris nusimeta aukštakulnius, nusivalo makiažą, palieka viską ir skuba į atvirą kovą.Anastasija neabejinga ir pilietinėms iniciatyvoms bei valstybės reikalams, todėl dar studijų laikais ji savanoriavo „Gynybos ir karybos edukacijos centre.“ Asmeninio archyvo nuotrauka
„Mirties nebijau, – ryžtingai ir drąsiai pareiškia daili mergina. – Man valstybė yra žmonės, žemė ir saulėtas dangus bei laisvas žmogus, o ne valdžia ar politika. Tokiomis mintimis stengdavausi ugdyti ir „Gynybos ir karybos edukacijos centro lankytojus.“
Patarimas iš asmeninės patirties: kiekvienai veiklai skirkite atskiras virtualias erdves
Klausant Anastasijos, kyla klausimas, ar ji nepavargsta taip blaškytis tarp tokios gausybės skirtingų veiklų. Mergina sutinka, jog blaškymosi yra, tačiau darbas keliose srityse ją augina kaip asmenybę, moterį.
„Vis kažką išmokstu naujo arba gimsta vėl nauja idėja, – plačiai šypsosi devyndarbė. – Tiesiog taip ir auga nauji planai, naujos veiklos. Labai tikiu, kad per maždaug dvejus–ketverius artimiausius metus atrasiu arba sukursiu vieną sistemą ir galėsiu dirbti kaip vieną darbą. Šiuo metu pavargstu tik dėl to, kad tenka administruoti ne vieną socialinių tinklų profilį, nes kol kas visur sukuosi viena, bet viską spėju.“
Ir vis dar žavingai šypsodamasi dalijasi savo asmenine patirtimi bei patarimu kitiems:
„Jei užsiimate daugiau nei viena veikla, būtinai kiekvienai iš jų skirkite atskiras virtualias erdves. Pavyzdžiui, tortų kepimą ir gėlių auginimą, nes taip sukursite kokybiškesnį įvaizdį ir stipresnį klientų ratą bei tvirtesnę sekėjų auditoriją. Nors, žinoma, visada visiems įdomiausia asmeninės anketos.“
Tėvai mokė mylėti ir gamtą, ir miestą
Ne paslaptis, kad dažnai kaime augantys ir dirbti „kaimiškus“ darbus verčiami vaikai, turi tarsi svajonę, norą užaugus bėgti kuo toliau nuo kaimo ir jo sunkių fizinių darbų. Tačiau Anastasijai tai negalioja:
Anastasija yra Burbiškio dvaro istorinio kraštovaizdžio sodininkė. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Myliu tiek kaimą, tiek miestą. Visada save randu abejose vietovėse. Apie 7 metus gyvenau Šiauliuose. Tai – miestas, kurį esu įsimylėjusi, o paauglystėje svajonių miestas buvo Klaipėda. Vis tik dabar noriu grįžti kuo arčiau savo gimtų vietų, nes jose jaučiu gerą energiją. Norėčiau ateityje turėti namą užmiestyje ir erdvų butą Panevėžio mieste. Nors kur ir kaip gyvenimas nuves, dar nežinau.“
Pašnekovė prisimena, kad kaip ir daugelis mergaičių vaikystėje mėgo žaisti su lėlėmis, ypač siūti naujus drabužius joms.
„Labai mylėjau kates. Kadangi darželio nelankiau, daug laiko praleisdavau su tėčiu. Viskas buvo įdomu. Mačiau, kaip ir kiek dirba. Kol buvau mažytė, daug keliaudavom, nors finansinė tėvų padėtis ir nebuvo labai gera. Kelionių metu tėvai daug ugdė, einant gatve sakydavo dairytis, stebėti viską. Kelionių su šeima metu tikrai augau kaip asmenybė. Tėvai mokė mylėti ir gerbti gamtą, bet tuo pačiu sakydavo, kad ir miestas yra svarbu“, – prisiminimais dalijosi mergina.
Reikia šypsotis ne tik lūpomis, bet ir širdimi
Tikslaus savo amžiaus Anastasija neatskleidžia. Sako nemėgstanti kalbėti apie tai, nes visada jaučiasi kaip 19-os. Tačiau nepaisant pačios jaunystės žydėjimo, ji žavi savo išmintimi, suteikia malonumą bendrauti su brandžia, atsakinga asmenybe.
„Emociškai ir psichologiškai užaugino noras siekti, augti, kurti. Visada juk būna veiksmas ir atoveiksmis. Daug pati domėjausi psichologija, klausiau įvairių seminarų, perskaityta šimtai knygų. Be to, nuo vaikystės mačiau, kaip tėtis savarankiškai domisi psichologija ir filosofija.
Gal bus neįtikėtina, bet mažai gyvenime verkiu. Dažniausiai, jei verkiu, tai iš laimės, džiaugsmo emocijų. O jei susiduriu su sunkumais, juos tiesiog sprendžiu čia ir dabar, – apie savo ryžtingą ir tvirtą charakterį kalba mergina ir pateikia vieną iš gyvenimo įvykių, kuris ją užgrūdino: „Dar universiteto studijų laikais turėjau nugaros operaciją, po kurios buvo sunku vaikščioti, keliauti. Medikai man leido tik gulėti arba stovėti. Todėl porą mėnesių paskaitose tiesiog stovėdavau, nes buvo toks didelis noras mokytis, tobulėti, augti. Taip pat šalia reabilitacijos geriausias vaistas buvo vaikščioti, per dieną nueiti 8–12 kilometrų. Tai ir vaikščiodavau po paskaitų po Šiaulius.“
„Anastasija, ar Jūs visada būnate taip gerai ir optimistikšai nusiteikusi?“, – su nuostaba klausiu savo pašnekovės.Anastasija jau gana gerai žinoma Saulės mieste. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Tikriausiai visada būnu tas lakstantis, besišypsantis vaikas. Gal kiek naivi, bet per paskutinius kokius 4 metus supratau, kad reikia eiti per pasaulį ir šypsotis ne tik veidu, lūpomis, bet ir širdimi.
Liūdesio lyg ir nebūna, nes, tarkim, nesėkmė mane visada įkvepia sėkmei. Dar nuo vaikystės močiutė, tėčio mama, išugdė, kad pasiduoti galima tik tada, kai širdis nebevarinėja kraujo. Užtat visada tik pirmyn ir tik su geromis mintimis ir darbais“, – įkvepiančiai išberia mergina.
Mergina svajoja ne tik apie tvirtą santuoką, bet ir nori turėti daug vaikų
Paklausta apie antrąją pusę, Anastasija sako:
„Tvirta simpatija yra, bet dar nežinau, ar peraugs į meilę, santykius. Kol kas tai tik draugiški susitikimai kavos. Dar širdis, ranka ir siela laisva.
Man santuoka yra jausmas, noriu vyro pavardės, noriu nešioti žiedą, nes tai – nesibaigiančios meilės simbolis. Santuoka – tai tarsi sąjunga, kuri pildosi per vaikus, bendrus namus.
Artimi žmonės įžvelgia, trūkumą, kad esu per daug savarankiška. Vienus tai išgąsdina, kiti pradeda tuo naudotis. Buvo atvejų, kai aš įsimylėdavau, susižavėdavau, bet vis kažkas ne taip – juk ir aš ne visiems galiu patikti tiek, kad įsimylėtų.
Aš manau, žmogus turi lipti prie širdies, prie kūno, prie sielos. Kažkas pagalvos, kad esu išranki, bet… nemanau. Man svarbiausia, kad vyro akių atspindyje matyčiau laimingą save.
Tiesiog svajoju, kad antroji pusė būtų geras žmogus, aukštų moralinių vertybių, protingas, kad galėtume kalbėtis apie rimtus dalykus, turėtų panašią gyvenimo viziją. Žinoma, svarbiausia, kad norėtų vaikų.“
O jų pašnekovė svajoja turėti visą būrį.
„Jei su sveikata gerai, jei puikūs santykiai su vyru, jei finansiniai resursai leis, tuomet svajoju apie 5 vaikus. Nesvarbu mergaitės ar berniukai. Žinoma, kai jau būtų vaikai, atsirastų dar daugiau motyvacijos, įkvėpimo dirbti dėl jų gerovės. Stengčiausi, kuo daugiau pati juos auklėti, ugdyti. Bet dabar stengiuosi rūpintis savo septyneriais metais jaunesniu broliu, nes jis dar studentas ir savo krikšto dukra, kuriai 9 metai“, – rūpestingai kalba Anastasija.
O su broliu ji sako vaikystėje beveik nesipykusi, draugiškai kartu viskuo dalijosi:
Mergina džiaugiasi gerais santykiais su broliu ir sako, kad net vaikystėje jiedu beveik nesipykdavo. Asmeninio archyvo nuotrauka
„Jei anksčiau saldainiais, tai dabar automobiliais apsikeičiam, jei reikia. Ne tik aš jam, bet ir jis man kartais pagelbėja, kai reikia ką nors sumaketuoti, profesionalių nuotraukų ar video siužetą parengti, seniau administravo elektroninę parduotuvę. Dabar didžiąją dalį laiko brolis praleidžia Vilniuje, tad susitinkame dažniausiai savaitgaliais.“
Atėjo metas, kai atiduoda grąžą tėvams
Apibendrindama tai, kas jai yra šeima, mergina teigia, jog jai tai apima ne tik mamą, tėtį, brolį, bet ir kitus artimus gimines, taip pat kelis artimus draugus.
„Man šeima asocijuojasi su namais, bet ne sienomis, baldais, ne euro remontu, o tai, kas juose laukia. Tikiuosi, kad šeimoje, kurią sukursiu, galėsiu lepinti vaikus, nes ir mane bei brolį mama, tėtis, tėčio šeima labai lepino, mylėjo, atiduodavo viską, ką galėjo dėl mūsų gerovės, sveikatos, mokslų, būrelių. Ir vis vien užaugome darbštūs, labai savarankiški žmonės. O dabar jau atėjo laikas, kada aš ir brolis atiduodame grąžą tėvams“, – supratingai dėsto Anastasija.Anastasijai šeima yra labai svarbi, todėl ji svajojanti sukurti šeimą, kurioje susilauktų net 5 vaikų. Asmeninio archyvo nuotrauka
Baigiant šiltą pokalbį veiklios, nuolat pilnos įvairiausių minčių ir iniciatyvų merginos pasiteiravau apie jos ateities planus. O ji netikėtai atšauna, jog naujų veiklų neplanuoja – šiuo metu dirba, augina tai, ką jau turi sukūrusi. Bet minčių turi daug…
„Didesnis planas – svajonė – gyventi taip, kad ne tik dirbčiau sau, bet galėčiau ir kitiems kurti darbo vietas. O naujos veiklos bus galbūt tada, kai jau 100 procentų profesionaliai pabaigsiu esamas. Turiu daug minčių ir tikrai neapsistosiu tik ties ūkine veikla. Tačiau apie tai bus galima kalbėti tik po kelerių metų, nes dabar dar turiu paaugti kaip žmogus, sukaupti finansų. Mano ateitis labai priklauso ir nuo to, kaip susidėlios asmeninis gyvenimas, ar šalia atsiras vyras ir kokie bus jo planai“, – šypsosi Anastasija.
