Keičiasi Darbo kodeksas: darbuotojams – daugiau apsaugų nuo nesąžiningų darbdavių
Jau nuo lapkričio mėnesio įsigaliojo kai kurie naujojo Darbo kodekso pakeitimai, kuriais apsaugoma daugiau darbuotojų teisių. Numatyta, kad dirbantis asmuo su darbo viršvalandžiais turės sutikti raštu, o taip pat apribotos ir darbdavių galimybės „išsisukti“ nuo darbo vietoje taikyto smurto.
Socialinės apsaugos ir darbo ministerija praneša, kad Darbo kodekso pakeitimais numatoma daugiau garantijų darbuotojams: bankrutavus įmonei, darbo netekę asmenys gaus ilgalaikio darbo išmoką. Taip pat dirbančiuosius nuo nesąžiningų darbdavių ketinama apsaugoti įvedus viršvalandžių „taisyklę“, kad šiuos būtų galima dirbti tik su raštišku sutikimu, o štai apmokamas kaip viršvalandinis darbas turėtų būti ir prieššventinė diena, jeigu darbdaviui jos nepavyksta sutrumpinti, kaip numato įstatymas[1].
Darbo kodekso pakeitimais taip pat siekiama apsaugoti dirbančiuosius nuo darbdavių taikomo smurto ir priekabiavimo – nuo šiol nebebus galimybės taikyti ydingos praktikos, kuomet siekdami išvengti atsakomybės vadovai teismui tiesiog pateikdavę įrodymus apie taikomas tam tikras prevencijos priemones darbo vietoje, o to esą pakakdavo išsiginti. Nuo šiol kiekvienas darbdavys turės atsakyti už savo veiksmus.
Viršvalandžiai ne visada gali būti numatyti iš anksto, bet tam tikroms profesijoms gali būti taikomi ir be raštiško sutikimo
Vis dėlto egzistuoja profesijų ir situacijų, kuomet darbuotojo viršvalandžių iš anksto numatyti nepavyksta, o tuo labiau – ir parašyti rašytinio sutikimo jiems.
Lietuvos pramonės profesinių sąjungų federacija (LPPSF) nurodo, kad ne visada šis raštiškas sutikimas dirbti viršvalandžiams yra reikalingas. Pavyzdžiui, kai dirbami visuomenei būtini nenumatyti darbai arba siekiama užkirsti kelią nelaimėms, pavojams, avarijoms arba gaivalinėms nelaimėms, arba likviduoti jų skubiai šalintinas pasekmes; būtina užbaigti darbą arba pašalinti gedimą, dėl kurio didelis darbuotojų skaičius turėtų nutraukti darbą arba sugestų medžiagos, produktai, įrenginiai; tai numatyta kolektyvinėje sutartyje[2].
Tačiau tam tikroms darbuotojų grupėms apskritai yra draudžiama skirti viršvalandžius: tai – nėščios, neseniai pagimdžiusios arba krūtimi maitinančios darbuotojos. Viršvalandžiai ribojami ir neįgaliesiems – gali būti skiriami tik tada, kai to neriboja sveikatos priežiūros įstaigos išvada, ir tam turi būti tokio asmens sutikimas.
Viršvalandžiai Lietuvoje taip pat yra ribojami ir negali būti skiriami ilgiau kaip 8 valandas per septynių paeiliui einančių kalendorinių dienų laikotarpį, nebent darbuotojas raštu yra išreiškęs savo valią dirbti iki 12 valandų per savaitę viršvalandžių.
„Tokiais atvejais negali būti pažeista maksimali vidutinė 48 valandų darbo laiko trukmė per savaitę, skaičiuojant per apskaitinį laikotarpį. Maksimali viršvalandžių trukmė per metus – 180 valandų. Pagal Darbo kodekso 119 str. 3 d. kolektyvinėje sutartyje gali būti susitarta dėl ilgesnės viršvalandžių trukmės“, – nurodo LPPSF.
Viršvalandiniam darbui numatomas ir atitinkamas apmokėjimas, kuris gali būti kompensuojamas poilsio laiku
Viršvalandžiai – tai laikas, kada darbuotojas faktiškai dirba viršydamas darbo laiko režimo jam nustatytą darbo dienos (pamainos) ar apskaitinio laikotarpio bendrą darbo laiko trukmę.
Remiantis Darbo kodekso 144 str. 4 dalimi, už viršvalandinį darbą turi būti mokamas ne mažesnis kaip 1,5 darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis. Tačiau jei dirbama per poilsio dieną, kuri nėra nustatyta pagal darbo ar pamainos grafiką, arba viršvalandžiai yra dirbami naktį, mokamas ne mažesnis kaip dvigubas darbuotojo darbo užmokestis.
Už viršvalandžius švenčių dieną turi būti mokamas ne mažesnis kaip 2,5 darbuotojo darbo užmokesčio dydžio užmokestis.
Tačiau papildomas ir pagal darbo sutartį nenumatytas laikas darbuotojui gali būti kompensuojamas ne tik finansine išraiška, bet ir papildomomis poilsio dienomis ir jas „prisidurti“ prie kasmetinių atostogų. Tokiu atveju poilsio laikas turi būti padaugintas iš atitinkamo dydžio – pavyzdžiui, jei darbuotojas per savo poilsio dieną dirbo 4 valandas viršvalandžių, tai šis laikas turi būti padaugintas iš dviejų ir pridėtas prie kasmetinių atostogų laiko.
Kai kurių profesijų atstovai dirba sutrumpintą darbo laiko normą
Valstybinė darbo inspekcija (VDI) skelbia, kad tam tikrų profesijų atstovams taikomas sutrumpintas darbo laikas – t. y., šiems turi būti nustatyta ne ilgesnė nei 36 valandų (įprastai dirbama 40 val.) darbo laiko norma per savaitę[3].
Į šį sąrašą įeina: mokytojai, auklėtojai, logopedai, specialieji pedagogai, tiflopedagogai, surdopedagogai, dirbantys bendrojo bei ikimokyklinio ugdymo įstaigose bei vaikų globos įstaigose; auštosiose mokyklose dirbantys dėstytojai; koncertmeisteriai, akompaniatoriai, dirbantys mokyklose, meninio ugdymo specialistai, dirbantys ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir vaikų globos įstaigose bei mokyklų socialiniai pedagogai.
