Didžiuokimės: lietuvių kalba – ne tik sudėtingiausia, bet ir gražiausia

Kitakalbiškumas pastebimas egzaminuose ir konferencijose Lietuvoje

Puikiai žinome, jog 1992 m. UNESCO lietuvių kalbą išrinko pačia gražiausia kalba pasaulyje^[1]. Antrą ir trečią vietas tuo tarpu užėmė norvegų ir italų kalbos. Kokios užduotys tapo pamatinėmis?

Kad nustatyti, kuri pasaulio kalba yra unikaliausia, vyko konkursas, skirtas prisiminti seniai nevartotus žodžius. Vienas iš esminių reikalavimų – parašyti kūrinį, kurio visi žodžiai prasidėtų ta pačia raide. Rezultatas galiausiai padėjo prieiti prie išvados, kad, kai prieš daugiau nei šimtą metų, vasario 16-ąją, mes apsisprendėme atkurti tautinę Lietuvą, kalba tapo paskutiniuoju gynybiniu bastionu^[2].

Ir iš tiesų, menkinta, slopinta, tik neišprususių būrų kadaise vartota lietuvių kalba šiandien yra vienas svarbiausių Lietuvos valstybės pamatų. Tačiau ar neišklibins jų, kur tik akis pažvelgs, mus supantys anglakalbiai užrašai ir globalizacijos dvasia, pamatysime ilgainiui. 

Vėlgi, vis dar girdima nemažai nerimo signalų dėl aukštųjų mokyklų reformų, tačiau, dėl Dievo meilės – tik kalbėkime ir nenustokime. Šiam tikslui pasiekti skatinami ir kalbą puoselėjantys projektai bei programos, padedančios didinti motyvaciją vartoti lietuvių kalbą, ypač švietimo ir mokslo srityse. Kita vertus, kai valstybinį lietuvių kalbos egzaminą galima išlaikyti beveik nesiremiant lietuvių autoriais, mažumėlę keista. 

Gimtoji kalba, ko gero, taip pat turėtų būti vartojama Lietuvoje vykstančiuose tarptautiniuose renginiuose. Bet kiekgi yra atvejų, kai, dalyvaujant vos vienam užsieniečiui, renginyje leidžiama kalbėti angliškai. Taip, kitakalbiškumas Lietuvoje stiprėja, dėl ko turime suvokti, kad reikia rūpintis savo kalba – ji pati savimi nepasirūpins. O dar labiau ja didžiuotis, – jog išsaugojome per visas negandas, per okupacijas tokią pat turtingą ir beveik nepakitusią.

Lietuvių kalba – tai gija su gimtąja žeme, jos istorija

Jau pusė amžiaus Kalbos dienų istorijoje minima, kad kalba yra mūsų tautos tapatybė ir be kalbos mes iš esmės esame niekas^[3].

Galime didžiuotis, jog turime įdomią, turiningą, net sudėtingą lietuvių kalbos istoriją, kuri, kaip manoma, pirmą kartą suskambėjo dar karaliaus Mindaugo tėvo lūpose; lietuvių kalba valstybine pirmą kartą pripažinta prieš 100 metų; tuo tarpu prieš 123-ejus Jonas Jablonskis parašė gramatiką, kuri davė pradžią bendrinei kalbai.

Kalba yra tarsi mūsų gyvenimo mikroskopas, kurio pagalba susitinkame, susitariame, susipykstame, susitaikome, pasisveikiname, atsisveikiname ir padėkojame – tokiu būdu galime geriausiai išreikšti savo jausmus. Priešingai, daugelis supranta, kad pernelyg dažnas svetimžodžių vartojimas daro neigiamą įtaką, nors ji kol kas nėra ypatingai žymi: iš visų pavartotų kitų kalbų žodžių ir frazių, daugiau negu pusė atvejų jaunimo kalboje yra programėlių ir žaidimų pavadinimai.

Niekas dar nenustatė, kaip ji atsirado tautose, bet lietuvių kalba neabejotinai yra laikoma ne tik viena seniausių, bet ir nuėjusių bene sudėtingiausią kelią: vis dar stebimasi, kaipgi lenkinta ir rusinta ir net keturis dešimtmečius visiškai draudžiama, pastaroji užsispyrė ir vis tiek išliko.

Pasaulyje, kaip žinia, iš viso yra apie 3900 kalbų. Kita vertus, galbūt lietuvių kalbos grožis pasireiškia ne tik tuo, jog dzūkas su žemaičiu susišnekėti negali, bet ir tuo, kad turėjome galimybę išsaugoti visų mėnesių pavadinimus, – toli gražu ne visos Europos tautos gali tuo pasigirti. 

Belieka vertinti mūsų protėvių indėlį į kalbos išsaugojimą, ir ją branginti.

Motyvacija padės įsisavinti lietuvių kalbą per trumpą laiką – auksinė taisyklė

Galime išgirsti, kad mokytis lietuvių kalbos labai sudėtinga ne tik užsieniečiams, bet ir mūsų šalies gyventojams^[4]. Tai tarytum iš dalies patvirtina ir vis prastėjantys lietuvių kalbos bei literatūros brandos egzaminų rezultatai. Nepaisant to, vertėtų įsidėmėti, kad kalbos mokymasis, visų pirma, yra susijęs su paties žmogaus asmeniniais interesais ir išankstinėmis nuostatomis. Kitaip tariant, kai sako, jog lietuvių kalba yra perdėm sudėtinga, svarbu atkreipti dėmesį į tai, kieno akimis tas sudėtingumas vertinamas.

Apskritai, kalbos, kaip žinome, pasižymi daugybe įmantrybių. Pavyzdžiui, mūsų, lietuvių, kalba, beje, kaip ir slavų kalbos, yra vadinamos fleksinėmis. Jos turi sudėtingą kaitymo sistemą, linksnius, prielinksnius, taip pat asmenų formas. Visa tai susuka galvas nuo pat pradžių.

Anglas, vokietis, prancūzas ar ispanas yra iš tos pačios indoeuropiečių kalbų šeimos. Skirtumas tas, jog jų kalbos neturi tokios sudėtingos linksnių sistemos. Be to, lietuvių kalba gali pasigirti ir sunkiai perprantama kirčiavimo sistema, ir tai tampa iššūkiu ne tik užsieniečiui, bet ir lietuviui.

Vėliau atsiranda ir asmeniniai žmogaus interesai: kiek jis pats nori kalbą išmokti ir kiek ji jam svarbi, – pradedant užsieniečiu, išmokusiu kalbą „tik tiek, kiek jam reikėjo“ ir baigiant asmenimis, kurie mūsų šalyje gyvena jau ne vieną dešimtmetį, kai kurie – netgi pusę šimtmečio, o lietuviškai vis dar nekalba. Tai parodo, kiek jiems reikia tos kalbos, koks jų subjektyvus asmeninis santykis su kalba bei visa kultūra, bendruomene ir šalimi. 

Iš tiesų negalima kaltinti nei kalbų sudėtingumo, nei jų skirtumų, – kaltinkime patys save ir savo nuostatas. Tačiau žinokime vieną: jeigu šios kultūros srities nepalaikysime, ji savaime negyvuos (galima pasirūpinti, jog kokia nors bažnyčia ar senas namas būtų išsaugoti, o norint išsaugoti kalbą reikia kiekvieno žmogaus pastangų).