Valstybinių miškų urėdijos Ignalinos regioninio padalinio gamtotvarkos specialistas Mindaugas Ilčiukas – aistringas paukščių gerbėjas. Paukščiais jis domisi nuo vaikystės ir yra surinkęs didžiausią paukščių plunksnų kolekciją Lietuvoje: joje – beveik pustrečio tūkstančio eksponatų, priklausančių 107 skirtingoms rūšims. Taip pat vyras paukščius fotografuoja ir tapo.
– Kada pajutote meilę gamtai?
– Gamta mane supo nuo mažens. Augau Užpaliuose, netoli Šventosios, čia daug įvairių buveinių, kuriose prieglobstį randa daug paukščių rūšių. Ta įvairovė ir paskatino mane domėtis gyvąja gamta. Jau besimokydamas Užpalių gimnazijoje žinojau kokią studijų sritį pasirinksiu, reikėjo tik apsispręsti – biologija ar miškininkystė. Pasukau miškininko keliu. Įstojau į tuometinį Žemės ūkio universitetą Kaune (dabar – Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademija), ten pabaigiau bakalauro bei magistrantūros studijas.
– Papasakokite apie savo darbą – ką veikiate? Kaip atrodo jūsų darbo diena?
– Mano darbo diena priklauso nuo sezono ir oro. Jei oras geras – vykstu į mišką, o jei dienos lietingos – planuoju kameralinius darbus prie kompiuterio. Pavasarį darbo daug. Labai svarbu stebėti plėšriųjų paukščių lizdus, nes pagal juos nustatomi apribojimai miško ruošos darbams. Taip pat pavasarį ruošiamės naujam rekreaciniam sezonui – tvarkome poilsiavietes, stovyklavietes ir atokvėpio vietas. Taip pat nutirpus sniegui valome atviras buveines – miško laukymes ir pelkes nuo nepageidaujamos augmenijos. Šiose buveinėse – daug retų augalų ir gyvūnų. Kiekviena darbo diena – kaip nuotykis. Vieną dieną klampoju per pelkes tikrinti juodojo gandro lizdo, kitą – lankau kurtinių tuoktuvių vietas. Ypatingai atminty išlieka pasivaikščiojimai po pelkes, kur privalai itin atidžiai stebėti kur statai koją, kitaip gali nugrimzti į akivarą. Būnant miške tenka dažnai susidurti su žvėrimis. Ypač netikėtas buvo susitikimas su ruduoju lokiu. Ėjau pamiške ir pamačiau jį lėtai žingsniuojantį – griebiau telefoną, kad galėčiau nufotografuoti (kaip tyčia, fotoaparato nebuvau pasiėmęs), bet išgirdęs traškesį jis greitai įnėrė į tankmę, o aš vienas jo sekti nesiryžau.
– Kaip gimė jūsų plunksnų kolekcija?
– Kolekcionuoti plunksnas pradėjau dar būdamas moksleiviu, tačiau tuomet kolekcija buvo dar labai nedidelė. Pirmosios rastos plunksnos buvo kėkšto sparnų dengiamosios plunksnos – jos sužavėjo savo ryškiai mėlynais raštais ir įtraukė į plunksnų pasaulį. Tikslingai rinkti plunksnas pradėjau 2002 m. – jų rasdavau pavienių numestų savaime, ar krūvelėmis po plėšrūnų puotos. Didžiausią kolekcijos dalį sudaro Lietuvos paukščių plunksnos, tačiau turiu ir eksponatų iš užsienio. Kai prieš keletą metų vykau į ekskursiją po Austrijos Alpes, kolekciją pavyko papildyti dviejų retų paukščių plunksnomis: alpinės kuosos ir uolinės žvyrės.
– Kokie jūsų kolekcijos egzemplioriai – patys įdomiausi? Kaip plunksnos yra skirstomos?
– Paukščių apdarą sudaro įvairios plunksnos, skirstomos pagal jų funkciją. Visą kūną dengia kontūrinės dengiamosios plunksnos, jos apsaugo paukštį nuo šalčio ir drėgmės. Stipriausios ir dažnu atveju didžiausios būna plasnojamosios plunksnos: sparnų kraštuose yra didžiosios plasnojamosios plunksnos, o viduryje – mažosios. Būtent šių plunksnų dėka paukščiai gali skristi. Paukščių uodegoje dažniausiai yra 12 vadinamųjų vairuojamųjų plunksnų. Uodegos pagalba paukščiai manevruoja ore. Savo kolekcijoje turiu daugiausiai plasnojamųjų ir vairuojamųjų plunksnų, nes jos stambiausios ir tokių rasti lengviausia. Didžiausia plunksna, kurią turiu, priklauso jūriniam ereliui – ji siekia net pusę metro, o mažiausios – žvirblinių paukščių dengiamosios siekia vos kelis milimetrus. Vieni paukščiai puikuojasi ryškiais apdarais, pavyzdžiui, volungės, tulžiai, bitininkai, o kiti – kaip tik nori būti nepastebėti. Margiausią apdarą turi lėliai, jerubės, slankos. Tobulai užsimaskuoti moka ir pelėdiniai paukščiai. Pelėdų plunksnos taip pat ypatingos tuo, kad turi minkštutį „pamušalą“, todėl gali skristi beveik be garso. Yra rūšių, kurių patinėlių ir patelių apdaras skiriasi, pavyzdžiui, ančių. Taip pat jauniklių apdaras skiriasi nuo suaugusiųjų.
Kolekcijoje turiu ir itin spalvingų paukščių plunksnų. Jau paminėjau kėkšto sparnų plunksnas, kurios puikuojasi ryškiu mėliu, o štai alksninuko sparnų ir uodegos plunksnos iš tolo šviečia citrinine geltona spalva. Labai įdomios struktūra bei spalva yra svirbelio sparnų mažosios plasnojamosios plunksnos – jos turi iš plunksnos stiebo išaugusias kietas raudonas plokšteles – tokių iš Lietuvos paukščių daugiau neturi niekas.
– Kokiais būdais papildote kolekciją?
– Dalį plunksnų randu – visi paukščiai bent kartą per metus savo plunksnas pakeičia. Tačiau radus pavienes atpažinti yra sunku. Lengviau identifikuoti radus plunksnų krūvelę. Plėšrieji paukščiai savo grobį nupeša, o žvėrys plunksnas nukanda, tad radus tokią vietą galima nesunkiai atspėti kas pasidarbavo.
Prieš keletą metų žiemos laikotarpiu pastebėjau, kad į mano įrengtą lesyklą doroti lašinių vis atskrenda meleta. Pagalvojau, kad jos plunksnos kaip tik dar neturiu. Kartą, paukščiui pasibaidžius ir staigiai nuskridus, pamačiau ant šakos pakibusią plunksną. Greitai šokau į guminius batus – parsinešiau ir įklijavau į albumą. Tai buvo greičiausiai nuo paukščio į mano kolekciją patekusi plunksna.
Paskutiniai du eksponatai, kuriais papildžiau kolekciją – gulbės giesmininkės bei baltakaklės žąsies plunksnos. Vykstant pavasarinei migracijai jos būriuojasi ražienose, kur randa maisto, ir žinoma, palieka plunksnų.
Plunksnų padovanoja ir draugai, pažįstami ar kolegos.
– Ar Lietuvoje yra daugiau kolekcionuojančių plunksnas?
– Taip, yra, su kai kuriais palaikau ryšį. Su užsienio gamtininkais, kolekcionuojančiais plunksnas, deja, kontaktų neturiu, tačiau peržiūriu internete eksponuojamus plunksnų albumus – kartais jų prireikia norint identifikuoti retesnes rūšis.
– Kur savo kolekciją laikote? Ar norintieji galėtų ją pamatyti?
– Mano kolekciją sudaro penki A4 dydžio albumai ir vienas A3 albumas, skirtas didesnėms plunksnoms. Plunksnos sugrupuotos pagal savo eilę sparne arba uodegoje, kai kurių rūšių sudėtos ir dengiamosios plunksnos, parodančios paukščio apdaro raštą. Plunksnas esu priklijavęs prie tvirtų kartono lapų. Etiketėje nurodau paukščio rūšį, radimo vietą, datą. Kolekciją šiuo metu laikau namuose, tačiau ateityje planuoju pateikti visuomenei.
– Kiek paukščių rūšių aptinkama Lietuvoje?
– Lietuvoje randama apie 400 paukščių rūšių, tačiau ne visos čia peri – tokios aptinkamos gan retai, tik migracijų metu ir specifinėse buveinėse. Kai kurios rūšys yra sparčiai nykstančios ne tik Lietuvoje, bet ir Europoje. Per pastaruosius dešimtmečius stipriai sumažėjo žalvarinių populiacija, o perinčių porų skaičių galima suskaičiuoti ant pirštų. Tai – labai gražūs paukščiai, kurių apdaras pasižymi ryškių žydros, mėlynos ir rudos spalvų kombinacija. Kita nykstanti rūšis – meldinė nendrinukė, kuriai reikalinga specifinė buveinė – šlapios užliejamos pievos. Didžiausią grėsmę paukščiams kelia žmogaus veikla.
Vieni įdomiausių Lietuvoje gyvenančių paukščių – čiurliai. Jų gyvenimo būdas specifinis – didžiąją dalį gyvenimo jie praleidžia ore, o ant žemės nusileidžia tik perėti ir maitinti jauniklius. Čiurliai ne tik maitinasi ir geria ore, bet sugeba ore net miegoti. Labai įdomiai gyvena ir vandens paukščiai ausuotieji kragai. Jie gyvena tik vandenyje. Pavasarį ant vandens jie rengia įspūdingus poravimosi šokius, o atėjus laikui perėti sukrauna plaukiojančius lizdus. Taip jie apsisaugo nuo sausumos plėšrūnų, o pūvanti lizdo medžiaga šildo kiaušinius, kol tėvai ieško maisto.
– Kada pradėjote fotografuoti ir tapyti?
– Fotografija ir dailė man patiko nuo vaikystės. Mokydamasis gimnazijoje kartu lankiau ir Utenos dailės mokyklą – ją baigiau su pagyrimu. Geriausiai sekėsi fiksuoti gamtos objektus. Vėliau, įsigijęs papildomos technikos, išbandžiau daugiau dalykų, pavyzdžiui, makrofotografiją ar fotografavimą dronu. Būnant gamtoje atsitinka visokių netikėtumų, todėl stengiuosi fotoaparatą nešiotis su savimi visą laiką.
Dailės mokykloje piešdavau daugiausiai pieštuku ir tušu. Šį užsiėmimą prisiminiau šią žiemą, mat karantino metu atsirado daugiau laisvo laiko. Taip pat išbandžiau save kitoje srityje – tapyboje. Metų pradžioje savo „Facebook“ paskyroje buvau surengęs darbų parodą – ypač didelio dėmesio sulaukė juodai balta genių serija – esu nutapęs visų rūšių Lietuvos geninius paukščius.
– Ką tapyti jums patinka labiausiai? Kiek laiko šiam užsiėmimui skiriate?
– Labiausiai patinka tapyti abstrakcijas bei paukščius. Nutapyti vieną darbą man užtrunka 2-4 valandas, tačiau, jei paukščio apdare – daug sudėtingų detalių, procesas žymiai ilgesnis. Tapyba man – kaip meditacija, kuomet visas mintis sukoncentruoju į tikslius teptuko potėpius – ir visi rūpesčiai tarsi išnyksta. Esant įkvėpimui galiu tapyti kiekvieną vakarą, intensyviausias kūrybinis proveržis buvo žiemą, tačiau atėjus pavasariui laiko šiam užsiėmimui liko mažiau.
