Šuo ir šeimininkė sveria tiek pat
Didesnioji dalis Lietuvos gyventojų gyvena butuose, galbūt todėl šalyje populiariausi mažų veislių šunys. Šunų mylėtojai Lietuvoje mielai renkasi Jorkšyro terjerus, čihuahua, Pomeranijos špicus, įvairių tipų pudelius ir taksus. Tačiau yra žmonių, kuriems nežiūrint didesnių nepatogumų ar brangesnio išlaikymo, patys geriausi yra dideli šunys. Didžiausiomis šunų veislėmis laikomi anglų mastifas, airių vilkogaudis, amerikiečių akita, Pirėnų kalnų šuo, vokiečių dogas ir kitos.
Pietarių kaime netoli Marijampolės gyvenanti amerikeičių akitos patinėlį Gerį auginanti Lina Vaitukaitienė šią veislę apibūdino kaip itin gerą šeimos ir namų sargą. Tai apkūnūs, stambių kaulų šunys, turintys storą kailį, sudarytą iš plaukų ir povilnės. Šie šunys buvo išvesti šunų kovoms, vėliau naudoti šernų bei lokių medžioklei, o dabar dažnai pasitelkiami policijos darbe bei tarnaujantys kaip sargai. 4,5 metų amžiaus Geris sveria 50 km, jo ūgis ties ketera – kiek daugiau nei 70 cm. „Sveriame tiek pat“, – pažymėjo L. Vaitukaitienė. Pasak šeimininkės, šie šunys – gana ramūs, be reikalo neloja, visgi dresūra jiems reikalinga nuo mažų dienų. „Mokėme daug, tačiau medžioklės instinktas kartais vis tiek nugali. Jei pamato katę ar stirnaitę, nulaikyti yra sunku“, – prisipažino moteris.
Amerikiečių akitą pirmą kartą ji su vyru pamatė prieš maždaug aštuonerius metus Kaune. „Sužavėjo įspūdinga jo išvaizda, nusprendėme įsigyti tokį patį, vis pasidairydavome veislynuose, tačiau tuo metu sūnus buvo dar labai mažas, tad laukėme kol jis ūgtels“, – pasakojo Lina. Šunį šeima įsigijo, kai sūnui sukako septyneri metai. Jį augina voljere.
Nors amerikiečių akitos gerai sutaria su vaikais, kitų gyvūnų nemėgsta.
Amerikiečių akitoms geriausias metų laikas – žiema
Šuo maitinimas du kartus per dieną – ryte ir vakare sausu premium ar super premium klasės maistu – jo per dieną suvalgo apie kilogramą. Šuns maistui ir skanėstams šeima per mėnesį išleidžia daugiau nei 100 eurų. „Ir kitos išlaidos – nemažos, pavyzdžiui, vaistai nuo kirmėlių, nuo erkių skaičiuojami pagal šuns svorį, tai palyginus su mažais šuniukais, už viską mokame penkis ar šešis kartus brangiau“, – sakė moteris.
Akitos pasižymi jautresniu skrandžiu. Geris, pasak šeimininkės, negali valgyti kaulų – juos išvemia, t.p. yra alergiškas vištienai. Taip pat šiems šunims dažnai traiškanoja akys.
Sudėtingesnė akitų kailio priežiūra – jie šeriasi dukart per metus – tuomet reikia šukuoti specialiomis šukomis, ar vesti į kirpyklą. „Plaukų tiek daug, kad užtektų ir pagalvei, ir antklodei“, – juokavo pašnekovė. Dažnai maudyti nereikėtų, o išmaudžius būtina kailį išdžiovinti fenu, kitaip plaukai gali iššusti, ant odos susidaryti žaizdos. Vasarą šiems šunims labia karšta, jie pasidaro mažiau judrūs. Geriausias laikotarpis jiems – žiema.
Geris – Marijampolės pažiba, jį pažįsta dauguma vietinių. „Žmonės prieina, kalbina, visgi glostyti niekas nesiveržia“, – sakė šuns šeimininkė. Toks šuo, pasak jos, tinka tik gyvenantiems kaime – jam reikia daugiau vietos, jis mėgsta ilgus pasivaikščiojimus – ši veislė nėra tinkama pasyviai gyvenantiems. „Vedžiojame du kartus per dieną – ryte vedžioju aš ir pasivaikščiojimas būna trumpesnis, vakare – vyras. Kartais vyras ne pasivaikščioti eina, o sėda ant dviračio – šuo tuo tarpu bėga greta“, – kalbėjo pašnekovė.
Nors šunį kartais pasiima į miestą, į ilgesnes keliones vyksta vieni – tuomet Gerį prižiūri netoliese gyvenantys Linos uošviai.
Amerikiečių akitos Lietuvoje atsirado tik 2005 m., tačiau dabar tai jau gana populiari veislė. Pasak L. Vaitukaitienės, šių šunų mūsų šalyje dabar yra jau keli tūkstančiai. Amerikiečių akitos šuniukas su dokumentais kainuoja nuo 1000 eurų.
Perlipti tvorą – vieni juokai
Panevėžietė Gintarė Ramūnė augina Lietuvoje gerokai rečiau matomą Pirėnų kalnų šunį Baroną (kurį dažniau vadina Bučkiu). Šios veislės šunys – dideli, stambių kaulų, jų kailis – storas ir atsparus vandeniui.
Šie šunys kilo iš Ispanijos bei Prancūzijos ir buvo skirti ganyti avis bei apsaugoti juos nuo vilkų. Įdomu, kad šie šunys ant užpakalinių kojų turi po papildomą – šeštą pirštą, padedantį jiems lengviau lipti stačiais šlaitais. „Pirėnų kalnų šunims įveikti dviejų metrų aukščio tvorą – vieni juokai, tik jie ją ne peršoka, o perlipa“, – pasakojo moteris. Trejų metų Bučkis sveria 50 kilogramų, jo ūgis ties ketera – 78 cm.
Pasak Gintarės, šie šunys pasižymi stabilia psichika ir ramybe, draugiškumu, tačiau jei iškyla pavojus, per sekundės dalį jie virsta greitais ir aršiais gynėjais. Šie šunys lengvai dresuojami. Taip pat, pasak šeimininkės, likęs vienas namuose jų šuo neloja.
„Ispanijoje bei Prancūzijoje ši veislė labai vertinami, o jei Pirėnų kalnų šuo kam nors įkanda, šeimininkas net nėra baudžiamas – laikoma, kad jei žmogui įkando „pirėnas“, vadinasi, jis nesilaikė saugaus atstumo“, – tvirtino pašnekovė.
Pirėnų kalnų šunį G. Ramūnė pirmą kartą pamatė šunų parodoje Panevėžyje – jis iš karto krito į akį. „Apsisprendžiau, kad pasidovanosiu sau šunį trisdešimtojo gimtadienio proga. Bet tiek neišlaukiau – pasidovanojau žymiai anksčiau“, – juokėsi ji. Beje, šuniuką ji įsigijo iš tų pačių veisėjų, su kuriais anąkart susipažino parodoje. Jį augina bute, tiesa butas yra erdvus – keturių kambarių.
Pirėnų kalnų šunys puikiai sutaria ir su vaikais, ir su kitais gyvūnais. „Savo vaikų dar neturime, tačiau dažnai atvažiuoja sūnėnai bei dukterėčios – su jais šuo labai švelniai žaidžia, o jei tėvai nori juos pabarti, Bučkis juos gina“, – pasakojo šeimininkė.
Pirėnų kalnų šunų Lietuvoje – vos kelios dešimtys
Bučkį šeimininkė maitina žalia mėsa – pagrinde jautiena. Ją perka iš vienų ūkininkų, maistui išleidžia apie 70 eurų per mėnesį. Vasarą maitina kartą per dieną, žiemą – du kartus. „Šiaip šis šuo yra gana ėdrus, kol nebuvome išmokę neiti į virtuvę, buvo suėdęs ir paliktą šokoladą, ir bananus – įdomu, kad juos pats išsilupo – radom tik ant grindų besimėtančias žieves“, – prisiminė moteris.
Nors šie šunys – stiprios sveikatos, kartais suserga sąnarių displazija, taip pat gali anksti apakti. Kailio priežiūra nėra sudėtinga – reikia kartą per savaitę iššukuoti, kas kelis mėnesius išmaudyti. „Šie šunys nėra dideli vandens mėgėjai, kai būname prie ežero, upės, į vandenį nesiveržia“, – pastebėjo Gintarė. Šiems šunims reikia ilgų pasivaikščiojimų, žaidimų. Vieni pabūti gali, bet labai nemėgsta. Netiktų tokie šunys ir dideliems švaruoliams – jų plaukai ilgi ir balti, tad kilimai ir baldai nuolat apsivelia. Bučkį Gintarė vedžioja triskart per dieną.
Į šį šunį Panevėžyje daug kas atkreipia dėmesį. Jo grožį įvertino ir šunų parodų teisėjai – Baronui priklauso Pabaltijo jaunimo nugalėtojo titulas bei Lietuvos, Latvijos ir Estijos (suaugusiųjų) nugalėtojo titulai. Su šuniu Gintarė keliauja ir po Lietuvą, ir po užsienį. „Jokių problemų nekilo, susirasti nakvynę su šuniu, ypač užsienyje, tikrai nėra sudėtinga, už tai daug kur užsienyje net neima jokio papildomo mokesčio“, – džiaugėsi ji. Jei šeima skrenda poilsiauti, šunį mielai priglaudžia draugai. Šeima jau turi tradiciją kiekvieną žiemą šunį pasiimti į Vilnių – parodyti jam Katedros aikštėje stovinčią kalėdinę eglutę.
Lietuvoje Pirėnų kalnų šunų yra nedaug, vos keturios dešimtys. Šuniuko su dokumentais kaina prasideda nuo 1200 eurų.
Draugiški ir žaismingi, tačiau savo šeimininką gina nuožmiai
Plungės pakraštyje gyvenanti veislyno „Platininis“ savininkė Irina Poliakova jau septyniolika metų augina ir veisia vokiečių dogus. Šiuo metu ji laiko du mėlynuosius vokiečių dogus – mamą ir dukrą: Farizeli, kuriai – septyneri metai ir Hanni, kuriai – dveji. Šios veislės šunys – aukščiausi iš visų šunų, tačiau lengvi, elegantiški, jų plaukas – trumpas. Dogai buvo išvesti medžioklei, yra vertinami dėl stabilios psichikos, gero charakterio, žaismingumo. Ne be reikalo jie kartais vadinami „geraširdžiais milžinais“. „Tačiau nereikėtų susimaišyti – nors dogai be galo draugiški, iškilus pavojui jie nuožmiai gina savo šeimininką ir jo turtą. O charakteris jų labai tvirtas – jei nenori ko nors daryti, tai ir nedarys“, – sakė I. Poliakova. Farizeli sveria beveik 80 kg, jos ūgis ties ketera – 80 cm, Hanni svoris artėja prie 70 kg, ūgis – 75 kg.
Pirmąjį dogą kadaise moteriai atidavė draugė – įsigijusi ji greitai suprato, kad tokį šunį bute auginti bus labai sunku ir ieškojo naujų šeimininkų. Irina gyveno nuosavame name, tad sutiko jį priglausti. Netikėtai gimusi meilė dogams ilgainiui išaugo į nedidelį veislyną, o savo rankas moteris papuošė tatuiruotėmis – savo turėtų dogų portretais.
Dogai itin švelniai elgiasi su savo šeimininkų vaikais, o su kitais vaikais – santūrūs. Su gyvūnais sutaria gerai.
Savo kales Irina maitina superpremium klasės sausu maistu triskart per dieną, vyresnioji per dieną suvalgo 900 g maisto, jaunesnioji – 700 g. „Kai pamatome, kad maistui yra nuolaida, nuperkame daugiau. Per mėnesį maistui išleidžiame iki 100 eurų“, – paskaičiavo moteris. Farizeli ir Hani taip pat labai mėgsta jautieną – kartais šeimininkė vietoje sauso maisto joms išverda jautienos su ryžiais. Dogų skrandis dažnai būna jautresnis nei kitų veislių, taip pat jie yra linkę tukti.
Dogai nemėgsta nei karščio, nei šalčio. Vasarą jiems reikia pavėsio, būtų gerai, kad būtų ir koks nors vandens telkinys, kuriame galėtų maudytis (I. Poliakova savo valdose specialiai iškasė tvenkinį), o žiemą į lauką turi būti vedami su striukėmis ar paltukais. „Nors šie šunys – trumpaplaukiai, jie irgi šeriasi, ir neslėpsiu – namuose plaukų visada yra. Pavasarį juos reikia šukuoti specialiomis šukomis. Visais metų laikais namus gelbėja siurblys-robotas“, – sakė pašnekovė.
Labiausiai vokiečių dogai tinka gyventi kaime, tačiau tik name, jokiu būdu ne voljere – nuo drėgmės ir šalčio jie greitai suserga. Dogai – labai judrūs, tad juos turėtų rinktis aktyvų gyvenimo būdą mėgstantys, sportiški žmonės.
Su savo šunimis I. Poliakova eina pasivaikščioti porą kartų per dieną, kartą per savaitę veža juos į Plungės šunų klubo susitikimus, kur jie turi progą pabendrauti su kitais šunimis, dažnai važiuoja į parodas Lietuvoje ir užsienyje. Praeiviai žavisi šunimis, prašo leisti paglostyti ar kartu nusifotografuoti. Keliaujant didelių sunkumų nekyla, ypač užsienyje. „Ten į šunis nežiūrima taip jautriai, kaip Lietuvoje“, – teigė ji.
Lietuvoje auginami keli šimtai vokiečių dogų. Šuniuko su dokumentais kaina – 1500-2000 eurų.
