Vokiečių gydytojai skelbia, kad plaučių ventiliavimas koronaviruso pacientams labiau kenkė, nei padėjo
Vokietijos medikai skelbia, kad COVID-19 pandemijos metu pacientams plačiai pritaikytas plaučių ventiliavimo metodas iš tiesų galėjo būti pavojingas žmogaus gyvybei, o dalis pacientų galimai mirė būtent dėl plaučių ventiliavimo sukeltų komplikacijų, ne nuo COVID-19[1].
Dalis vokiečių pulmonologų teigia, kad tiek koronaviruso pandemijos laikotarpiu, tiek ir anksčiau, plaučių ventiliavimas ir intubavimas dažnai yra taikomas klaidingai. Dėl to kasmet be reikalo gali žūti tūkstančiai žmonių. Tokią išvadą medikai pateikė įvertinę pastarųjų metų statistiką.
Duomenys rodo, kad tose ligoninėse, kuriose intensyviosios terapijos skyriuose COVID-19 pacientų plaučiai ventiliuojami nebuvo, pacientų mirčių skaičius buvo net šešis kartus mažesnis. Nurodoma, kad nepritaikius plaučių ventiliavimo ir intubavimo, iki tol sąmoningi buvę pacientai, po maždaug trijų dienų pasijusdavo geriau.
Medicinos praktika reikalauja taikyti plaučių ventiliavimo metodą, tačiau jis laikomas pavojingu žmogaus gyvybei
Dalis Vokietijos medikų, suvienyti savo kritiško požiūrio į plaučių ventiliavimo taikymą, pabrėžia, kad pastaruosius kelis dešimtmečius kvėpavimo takų ligomis sergantys pacientai yra intubuojami ir ventiliuojami tik dėl atskiro deguonies trūkumo kraujyje – hipoksemijos.
Tačiau hipoksemija dažnu atveju gali būti kontroliuojama paprasčiausiu deguonies prisotinimo kraujyje matavimu. Dėl to gausėja medikų, teigiančių, kad plaučių ventiliavimas ir intubavimas yra taikomas pernelyg greitai ir neapgalvotai, o tai yra rimta gydymo klaida, nes kai kuriais atvejais neturi jokio mokslinio ar patofiziologinio pagrindo.
Dalies gydytojų teigimu, pasikliaujant fiziologiniais ir klinikiniais tyrimais daugėja įrodymų, kad invazinė ventiliacija, kai ji nėra gyvybiškai būtina, daro daugiau žalos nei naudos[2]. Manoma, kad pandemijos laikotarpis tokius įrodymus tik sustiprino, nes ligoninėse, kurios ventiliacijos metodą taikė rečiau, mirštamumas nuo pneumonijos komplikacijų buvo mažesnis.
Pasirodo, pandemijos metu taikant ankstyvą intubaciją esant net ir nedidelei hipoksemijai, maždaug 60-90 proc. pacientų mirė po kelių dienų, o nedidelė dalis – net po kelių valandų. Nepaisant tokių įrodymų, Vokietijoje ir toliau buvo laikomasi pirminės nuostatos dėl ventiliacijos ir intubacijos.
O tai kainavo žmonių gyvybes. Manoma, kad dėl taikytos intubacijos net ir jaunesniems žmonėms, Vokietijoje galėjo mirti daugiau kaip 10 000 žmonių. Tuo tarpu visame pasaulyje ši medikų taikoma praktika galėjo nusinešti daugiau nei 100 000 pacientų gyvybes.
Intensyvios terapijos priemonės vis dažniau naudojamos neapgalvotai
Pasirodžius tokiems duomenims, medicinos ekspertai ėmė diskutuoti, kada gi iš tiesų būtina pasitelkti plaučių ventiliavimą, intubaciją ir kitas intensyvios terapijos priemones, o kada žmogui padėti galima mažiau pavojingomis technikomis. Dalis medikų teigia, kad tiek sveikiems, tiek sergantiems žmonėms, kurių kraujyje trūksta deguonies, kurį laiką dėl to nekyla jokių problemų.
Taip yra dėl to, kad žmogaus organizmas evoliucijos eigoje išsivystė daugybę saugos mechanizmų. Pagrindinis biologinis dėsnis yra tas, kad deguonies molekulių skaičius lemia ląstelės aprūpinimą energija. Deguonies molekulių, kuriomis galima aprūpinti audinius, skaičių atspindi deguonies kiekis, kuris nustatomas pagal hemoglobino koncentraciją ir deguonies prisotinimą.
Tačiau intensyvioje terapijoje į tai dažnai nėra atsižvelgiama: deguonies įsotinimo sumažėjimas vertinamas visai kitaip nei širdies tūrio ar hemoglobino koncentracijos sumažėjimas. Dėl to plaučių ventiliacija ir intubacija tapo beveik įprastiniu dalyku, o ne kritinėmis situacijomis naudojamu metodu.
Žinoma, medicinoje ypač svarbus rizikos įvertinimas ir būtinų priemonių pritaikymas laiku. Dalis medikų renkasi anksčiau pritaikyti intensyviosios terapijos priemones, taip siekiant padėti išgelbėti žmogaus gyvybę. Kai kuriais atvejais tai, be abejonės, pasiteisina, tačiau tai nereiškia, kad plaučių ventiliavimas nepalieka padarinių žmogaus sveikatai.
Didesnis ventiliacijos slėgis, reikalingas deguonies įsotinimui normalizuoti, kai kuriais atvejais dar labiau pažeidžia plaučius ir skatina kvėpavimo nepakankamumą. Jeigu vėliau yra taikoma ir ekstrakorporalinė oksigenacija (ECMO), ji gali dar labiau padidinti komplikacijų galimybę.
Jei to būtų negana, pacientui esant sąmoningam, vamzdelis negali būti įvestas į trachėją. Tai reiškia, kad ligoniui nuolat turi būti taikoma anestezija. Tai sumažina žmogaus kraujospūdį, o dėl to medikams tenka naudoti kraujo spaudimą didinančius preparatus. Šių rizikų derinys vėliau žmogui gali reikšti išaugusią raumenų ir nervų ligų riziką.
Ventiliavimą rekomenduoja taikyti tik esant komplikacijoms, mokslininkai ragina ieškoti saugesnių metodų
Žinoma, atsižvelgiant į pastaruoju metu vis dažniau viešumą pasiekiančią informaciją apie plaučių ventiliavimą, Vokietijoje ir kitose pasaulio šalyse daugėja gydymo įstaigų, kurios ligoniams šį metodą pritaiko tik tada, kai atsiranda papildomų komplikacijų, pavyzdžiui, sunkus širdies nepakankamumas arba įtempti kvėpavimo raumenys.
Tokiais atvejais natūralus plaučių darbas visiškai susilpnėja ir dėl to jį reikia pakeisti dirbtine jėga – ventiliatoriumi. Tačiau net ir tada kai kuriais atvejais gydytojai tiesiog naudoja deguonies kaukę ir vengia ligoniui taikyti nuolatinę anesteziją. Taikant neinvazinę ventiliaciją pacientams palaikomas jų pačių kvėpavimas ir kosulys, o tai greičiau išsivalo bronchų sistemą.
Šias alternatyvas įvertinę mokslininkai net ragina kurti mažiau pavojingas priemones žmonių plaučių darbui palaikyti. Kalifornijos Riversaido universiteto mokslininkai neseniai atliko tyrimą, kuriuo rezultatai parodo esminius skirtumus tarp to, kaip kvėpuojame natūraliai, ir to, kaip kvėpuoti priverčia ventiliatorius.
Tyrėjai savo laboratorijoje sukurtu ventiliatoriumi imitavo natūralų ir dirbtinį kvėpavimą[3]. Paskui jie stebėjo izoliuotus plaučius, pritaikytus abiejų tipų kvėpavimui. Naudodami šių dviejų sistemų sąsajos metodą, mokslininkai surinko pakankamai įrodymų, teigiančių, kad natūralus kvėpavimas plaučių dalis ištempia vos 25 proc. o ventiliatorius – net 60 proc.
Įvertinus šiuos rezultatus mokslininkai pateikė išvadą, kad nors šiuolaikiniai plaučių ventiliatoriai ir yra laikomi saugiais, jie stumia į plaučius netolygiai pasiskirsčiusį orą, todėl kai kurios jų dalys per daug išsitempia ir ilgainiui pažeidžia plaučius. Dėl to mokslininkai ragina šiuolaikinius aparatus pakeisti taip, kad pacientų patiriami sužalojimai ir rizikos būtų sumažinti.
