<h2>Pastaruoju metu daug kalbama apie ADHD</h2>
<p>Augant vaikai neretai išgirsta įvairių nemalonių bei į galvą ilgam įsirėžiančių žodžių – nuo „tinginio“ iki „neklaužados“ ar „sunkiai suvaldomo prielipos“. Tačiau būnant suaugus ir išgirdus dėmesio trūkumo ir hiperaktyvumo sindromo (ADHD) diagnozę, žmogų nejučia gali dar dažniau pradėti lankyti trikdantys prisiminimai.</p>
<p>Visgi gera žinia ta, jog pradėjus kalbėtis su savo „mažasis aš“, būsena gali smarkiai pasikeisti: baimė tapti priėmimu, apmaudas – atleidimu, o pyktis virsti meile[1].</p>
<p>Ir iš tiesų, vaikai, turintys minėtą sindromą, gali susidurti su daug problemų. Tuo tarpu tokie epitetai, kaip, pavyzdžiui, „tinginys“, „savanaudiškas“, ar „išdykęs“ bėgant metams įgyja reputaciją, dėl kurios tokių asmenų pradedama vengti, nepaisant to, jog jie būna gana sumanūs ir turintys kitų neįtikėtinai įdomių ir smalsumą liudijančių būdo bruožų.</p>
<p>Šiaip ar taip, tai, kaip esame mokomi mąstyti, lieka su mumis dar ilgai po to, kai baigiame mokyklą, darome karjerą ir sukuriame šeimas. Kitais žodžiais tariant, praeitis vienareikšmiškai tampa pagrindu, ant kurio kuriame savo tapatybę: „Mano mokytojas man pasakė, kad aš tinginys“ galiausiai tampa etikete „aš tinginys“. Ir tokie žodžiai, deja, virsta pagrindiniais įsitikinimais – pastoviais mūsų asmenybės elementais.</p>
<blockquote>
<p>Tiesa, ADHD dažnai diagnozuojamas jau būnant suaugus[2]. Kaip ir daugeliu atveju, diagnozės neretai pradedama ieškoti po to, kai vaikams nustatoma tokia pati diagnozė: sunkumai sutelkiant dėmesį, nuolatinis klasės sutrikdymas ir greitas kalbėjimas nesugebant užbaigti užduočių iki galo ne vieną panardina į nesibaigiančių bėdų liūną, ilgainiui priverčiant atsisukti į save.</p>
</blockquote>
<p>Tačiau, laimei, terapijos, kaip žinia, ne tik padeda įveikti nerimą, bet ir susieti tokius jausmus, kaip baimė, nuovargis ar pyktis su tikrąją problemos šaknimi, nuo kurios prasideda gijimas (anksčiau ar vėliau).</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/fa-barboza-bydac41jg6y-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Psichoterapeutai skatina pasikalbėti su apleistu vidiniu vaiku</h2>
<p>Užmegzdami pokalbį su kadaise nuslopintais (neišjaustais) jausmais, mes galime priartėti prie savęs: įsibaiminusio, bet išgirsto; įskaudinto, tačiau meiliai apkabinto.</p>
<p>Sėdint ant terapeuto sofos, nejučia „atkapstomas“ ir mažas nusiminęs vaikas, rymojantis ant mokyklos kiemo sūpynių – pastarasis gi buvo išvarytas iš pamokos, jog neva „nusiramintų“, ir visai nesvarbu, kad oras tąkart buvo vėsus, o pro langą matėsi, kaip kiti vaikai ryškiomis spalvomis piešia ant popieriaus.</p>
<p>Sakoma, jog įsivaizdavimas savęs, sėdinčio šalia vaiko ant greta esančių sūpynių, gali padėti atverti širdį, kupiną iki šiol nepatirtos užuojautos.</p>
<p>Įdomu tai, jog terapeutai taip pat ragina inicijuoti ir tokį atjautą žymintį monologą: „Kodėl tu čia?“; „Kas, jei, sakyčiau, kad žinau, jog savo laiku stengeisi iš visų jėgų?“</p>
<p>Ir iš tiesų, jeigu palankumą liudijantys žodžiai vaikui taip niekuomet ir nebuvo ištarti, jie gali tapti tuo, ko šiuo metu labiausiai reikia, mat „lankymasis“ praeityje ir priartėjimas prie vis dar žiojinčių žaizdų padės suprasti iš esmės juokingą žmonių visuomenės bei jų lūkesčių sudėtingumą, neapleidžiant to, kas gyvenime visų svarbiausia: tu ir tavo jausmai.</p>
<p><img src="77_CDN_URL/images/ksenia-makagonova-v-tipboc_2m-unsplash.jpg" alt="" /></p>
<h2>Atsiprašyti savęs – daugiau nei verta</h2>
<p>Akivaizdu, jog suaugusieji, turintys ADHD, yra kupini nerimo ir kitų nemalonių jausmų, kurių žmonės nesupranta, dėl ko jiems, kaip žinia, tenka didžiulė našta[3]. Tačiau tiesa ta, kad struktūrizuota sistema, kuri buvo „suteikta“ sukurti savo tapatybei, buvo klaidinga, atmesdama „kitokių“ žmonių tikrovę.</p>
<blockquote>
<p>Taip, atsiprašyti savęs derėtų ne kartą. Na, o laikyti save nevertingu yra pati didžiausia klaida, už kurią gali tekti mokėti visą likusį gyvenimą: it debesis nuolatos pasireiškiantis liūdesys, panikos atakų bangos ar kūną stingdantys depresijos pančiai neleis pamiršti apie puoselėti būtiną sielą.</p>
</blockquote>
<p>Receptas paprastas: po reguliaraus pozityvių dalykų kartojimo, praeitis, su visais joje esančiais prisiminimais, virs vis mažiau pažįstama, galiausiai suvokiant, kad nemalonūs žodžiai, jus užvaldę vaikystėje ir ilgą laiką sklandę kūne, jūsų toli gražu neapibūdina.</p>
<p>Ir štai, kuo ilgiau sėdima ties savo tapatybės atsiradimu (meditacijos, tylos bei veiksmingų kvėpavimo pratimų pagalba), tuo labiau priartėjama prie to, kas iš tikrųjų yra individuali asmenybė, kadangi kalbantis su savo „jaunas aš“, jūsų dabartis išties ims keistis.</p>
