Deginta mediena (shou sugi ban, yakisugi): fasadas, savybės, kaip pasidaryti ir kuo skiriasi nuo termo medienos

Deginta mediena – juodi ar sidabriškai pilki, reljefiški fasadai – per kelerius metus tapo vienu ryškiausių šiuolaikinės architektūros akcentų Lietuvoje. Ši technika nėra nauja: Japonijoje ji vadinama yakisugi ir naudojama šimtmečius. Apanglintas paviršius sumažina drėgmės įgėrimą ir apsaugo medieną nuo vabzdžių, o fasadas įgauna išskirtinę išvaizdą. Šiame straipsnyje – kaip gaminama deginta mediena, ką rodo tyrimai apie jos atsparumą, kaip ją pasidaryti namuose, kuo ji skiriasi nuo termo medienos ir kaip prižiūrėti degintos medienos fasadą. Apie medienos rūšių savybes skaitykite straipsnyje apie medienos rūšis, o apie pačius medžius – Lietuvos medžių gide.

Yakisugi japoniškai reiškia „degintas japoninis kedras“

Yakisugi – tradicinis japoniškas medienos konservavimo būdas. Pavadinimas reiškia „degintas japoninis kedras“ – Japonijoje taip buvo apdorojama japoninės kriptomerijos mediena. Ta pati technika vadinama ir shō sugi ban: šis pavadinimas rašomas tais pačiais hieroglifais, tik skaitomas kitaip, o „ban“ reiškia lentą. Vakaruose labiau prigijo antrasis pavadinimas, todėl Lietuvoje deginta mediena dažnai vadinama shou sugi ban.

Esmė paprasta: medienos paviršius dalinai apanglinamas ugnimi, tačiau visa lenta nesudega. Šiuolaikiniai architektai, tokie kaip Terunobu Fujimori ar Kengo Kuma, yakisugi plačiai naudoja savo pastatuose, o Europoje deginamos dažniausiai pušies ir eglės lentos.

Anglies sluoksnis sumažina drėgmės įgėrimą ir apsaugo nuo vabzdžių bei pelėsio

Apanglinant paviršių vyksta karbonizacija: paviršius tampa atsparesnis vandeniui, o dėl cheminių pokyčių ląstelėse sumažėja jo higroskopiškumas – gebėjimas sugerti drėgmę. Tai didina medienos ilgaamžiškumą. Anglies sluoksnis taip pat apsaugo medieną nuo vabzdžių, grybelių ir pelėsio, o gamintojai pabrėžia ir apsaugą nuo UV spindulių. Visa tai pasiekiama nenaudojant cheminių medžiagų, todėl deginta mediena vertinama kaip natūrali apdaila.

Tačiau verta žinoti ir kitą pusę. Kai kurie moksliniai tyrimai parodė, kad vien paviršiaus apanglinimas nepagerina medienos atsparumo ugniai ar vandeniui. Tai reiškia, kad deginta mediena nėra nedegi medžiaga, o jos ilgaamžiškumas labai priklauso nuo medienos rūšies, deginimo gylio, montavimo ir priežiūros. Fasadams galioja tie patys priešgaisriniai reikalavimai kaip ir įprastai medienai.

Deginta mediena būna nešukuota, šukuota ar aliejuota

Degintos medienos išvaizda priklauso nuo to, kas daroma po apanglinimo. Nešukuota lenta palieka storą juodą anglies sluoksnį su ryškiu reljefu – ji atrodo dramatiškai, bet anglis gali tepti. Šukuota lenta nušukuojama vieliniu šepečiu: pašalinama dalis anglies, išryškėja medienos rievės, o paviršius tampa sidabriškai pilkas ar rudas. Aliejuota lenta po šukavimo padengiama aliejumi, kuris sutvirtina paviršių ir paryškina tekstūrą. Pramonėje deginimo linijas valdo kompiuteriai, nustatantys kiekvienos lentos pusės temperatūrą, kad apanglinimas būtų tolygus.

Deginta mediena vertinama ir dėl išvaizdos: kiekviena lenta apdega šiek tiek kitaip, todėl fasadas niekada neatrodo monotoniškai. Juoda, sidabriškai pilka ar ruda spalva priklauso nuo deginimo intensyvumo, šukavimo ir dangos. Ilgainiui lauke anglies sluoksnis pamažu nusidėvi, o nešukuotos lentos tampa matinės ir pilkšvos – todėl renkantis paviršių verta iš anksto apsispręsti, ar fasadas turi atrodyti tamsus visada, ar leisti jam natūraliai senti.

Deginta ir termo mediena – abi apdorojamos karščiu, bet skirtingai

Deginta ir termo mediena dažnai painiojamos, nes abi apdorojamos karščiu. Tradicinė yakisugi technika turi panašumų su šiuolaikiniais terminio modifikavimo metodais, tačiau rezultatas skiriasi:

	Deginta mediena (yakisugi)	Termo mediena
Kaip apdorojama	apanglinamas tik paviršius atvira ugnimi	visa mediena kaitinama virš 180 °C be deguonies
Spalva	juoda, sidabriškai pilka arba ruda, priklausomai nuo šukavimo	tamsiai ruda iki šerdies
Paviršius	reljefiškas, anglies sluoksnis arba nušukuota tekstūra	lygus, kaip įprastos medienos
Dažniausia mediena	tradiciškai japoninė kriptomerija, Europoje – pušis ir eglė	pušis, eglė, uosis, abachi
Paskirtis	fasadai, tvoros, akcentinės sienos	terasos, fasadai, pirtys, interjeras

Degintą medieną galima pasidaryti ir namuose, bet reikia atsargumo

Nedidelius kiekius degintos medienos – pavyzdžiui, tvorai, gėlių dėžėms ar akcentinei sienai – galima pasidaryti patiems. Reikės sausų neobliuotų pušies ar eglės lentų, dujinio degiklio, vielinio šepečio ir aliejaus:

1. Lentą paguldykite ant nedegaus pagrindo lauke, toliau nuo pastatų ir sausos žolės.
2. Degikliu tolygiai deginkite paviršių, ugnį laikydami pastoviu atstumu ir judindami išilgai lentos, kol paviršius apanglės ir pradės skilinėti.
3. Užgesinkite ruseną, leiskite lentai atvėsti.
4. Jei norite šviesesnio paviršiaus, nušukuokite anglį vieliniu šepečiu išilgai plaušų.
5. Nuvalykite dulkes ir padenkite medienos aliejumi.

Dirbdami laikykitės priešgaisrinės saugos: turėkite vandens ar gesintuvą, dėvėkite apsaugines pirštines ir akinius, nedirbkite vėjuotą dieną. Didesniems plotams, ypač fasadams, verta rinktis pramoniniu būdu deginamą medieną – jos apanglinimas tolygesnis.

Deginimui tinka spygliuočių mediena, o interjere deginta mediena naudojama akcentams

Tradiciškai Japonijoje deginama japoninės kriptomerijos mediena, o Europoje dažniausiai naudojamos pušies ir eglės lentos – jos lengvos, pigios ir tolygiai apanglėja. Galima deginti ir maumedį ar kitas rūšis, tačiau tankesnė mediena apanglėja lėčiau ir netolygiau. Renkantis medieną deginimui svarbu, kad ji būtų sausa – drėgna lenta degdama skilinėja ir išsikreipia. Interjere deginta mediena dažniausiai naudojama akcentinėms sienoms, lubų elementams ar baldų detalėms, tačiau tam rinkitės nušukuotą ir aliejuotą paviršių, kad anglis netieptų. Deginta mediena puikiai dera su šviesiu tinku, betonu ar natūraliu akmeniu.

Degintos medienos fasadui reikia vėdinamo tarpo ir nerūdijančių tvirtinimo elementų

Kaip ir kitiems mediniams fasadams, degintai medienai svarbiausia teisingas montavimas: lentos tvirtinamos ant karkaso su vėdinamu tarpu, kad už jų nesikauptų drėgmė, o sraigtai ar vinys naudojami nerūdijančio plieno – kitaip gali atsirasti rūdžių dėmių. Nešukuoti, giliai apanglinti fasadai dažnai paliekami be dangos, o šukuoti ir aliejuoti periodiškai atnaujinami aliejumi. Jei fasadui norisi rudo, o ne juodo atspalvio, alternatyva – termo mediena, o pigesnis variantas – impregnuota mediena. Lauke ilgai tarnauja ir natūraliai atsparus maumedis.