Vokietija vis dar nepripažino hererų ir namų genocido: Bundestage – aukų palikuonys iš Namibijos

Bundestage šią savaitę vėl svarstytas klausimas, kurio Vokietija vengia daugiau nei šimtmetį: ar oficialiai pripažinti genocidą, kurį Vokietijos imperija 1904–1908 m. įvykdė dabartinės Namibijos teritorijoje prieš hererus ir namus. Iš Namibijos atvykę aukų palikuonys reikalauja besąlygiško atsiprašymo ir žalos atlyginimo. Tačiau, kaip rašo DW, Bundestagas iki šiol nepriėmė rezoliucijos, vyriausybė oficialiai neatsiprašė, o bendra Vokietijos ir Namibijos deklaracija penkerius metus taip ir nepasirašyta.

Bundestage svarstytas hererų ir namų genocido pripažinimas

Spalio 14 d. vykusiems debatams pagrindą davė Kairiųjų partijos frakcijos rezoliucijos projektas, parengtas kartu su hererų ir namų atstovais. Jame reikalaujama visiško genocido pripažinimo ir kompensacijų, o tikslas įvardijamas kaip „atkuriamasis teisingumas“. Žaliųjų frakcija pateikė atskirą siūlymą atsiprašyti už genocidą nepriklausomai nuo vyriausybių deklaracijos ir sudaryti bendrą Vokietijos ir Namibijos parlamentinę tyrimo komisiją. Abu siūlymai perduoti Užsienio reikalų komitetui.

Lankytojų galerijos pirmoje eilėje sėdėjo Gaobas Davidas Timotheusas Frederickas. Beveik 120 metų jo šeima laukia, kol bus grąžinti jų protėvio Cornelius Fredericko palaikai. Šis vadovavo namų pasipriešinimui Vokietijos kolonijinei valdžiai ir mirė Ryklių saloje – pirmojoje Vokietijos koncentracijos stovykloje. Šalia jo sėdėjęs hererų tradicinės valdžios vadovas, vyriausiasis vadas Mutjinde Katjiua prieš debatus pareiškė: „Raginame Bundestagą vienareikšmiškai pripažinti genocidus, įvykdytus prieš hererų ir namų tautas.“

1904–1908 m. Vokietijos imperija nužudė mažiausiai 100 tūkst. žmonių

1904–1908 m. Vokietijos imperija vykdė naikinimo karą prieš Pietvakarių Afrikos čiabuvius – hererus, namus, damarus ir sanus. Žuvo mažiausiai 100 tūkst. žmonių, dar tiek pat buvo išvaryti iš savo žemių. Daugelis buvo verčiami dirbti priverstinį darbą ar prostituciją. Tuometinės žemių konfiskacijos ir nusavinimai, DW teigimu, iki šiol veikia aukų palikuonis. Manoma, kad Vokietijoje vis dar saugoma dešimtys tūkstančių žmonių palaikų.

Hamburgo universiteto istorikas Jürgenas Zimmereris sako, kad Bundestagui ir vyriausybei trūksta politinės valios. „Yra Bundestago rezoliucijos dėl armėnų genocido, dėl Holodomoro, dėl „Islamo valstybės“ vykdyto jazidų genocido. Tačiau nėra Bundestago pripažinimo dėl hererų ir namų genocido“, – sakė jis DW.

Data	Įvykis
1904–1908 m.	Vokietijos imperijos naikinimo karas prieš hererus, namus, damarus ir sanus
Nuo 2021 m.	Vokietija ir Namibija derasi dėl bendros deklaracijos
2026 m. kovas	Vokietijos vyriausybė įsteigė restitucijos koordinavimo tarybą
2026 m. spalio 14 d.	Bundestage svarstytas genocido pripažinimas

Šaltiniai: DW, ECCHR.

Namibijai siūloma 1,1 mlrd. eurų paramos per 30 metų, bet ne kompensacijos

Nuo 2021 m. Vindhukas ir Berlynas derasi dėl bendros deklaracijos, kurioje Vokietija įsipareigoja per 30 metų skirti Namibijai 1,1 mlrd. eurų atstatymo paramos. Deklaracijos projekte Vokietijos vyriausybė pripažįsta, kad įvykiai „šiandienos požiūriu būtų vadinami genocidu“. Pasirašius susitarimą Vokietijos valstybės vadovas turėtų oficialiai atsiprašyti. Tačiau M. Katjiua šį susitarimą atmeta: „Plėtros pagalba negali pakeisti visapusiškų reparacijų.“

Vokietijos užsienio reikalų ministerija perspėja, kad iš genocido pripažinimo „negalima kildinti teisinių reikalavimų kompensacijai“. Politologas Andreasas Mehleris vyriausybės planą vadina „čekių knygelės diplomatija“. J. Zimmereris įžvelgia ir finansinį motyvą: pripažinus pareigą atlyginti žalą nužudytųjų šeimoms, kiltų klausimas dėl milijonų Antrojo pasaulinio karo aukų, ir, anot jo, tai Vokietiją „sužlugdytų“.

Istorikai: dabartinė vyriausybė traukiasi nuo kolonializmo vertinimo

Dabartinės CDU/CSU ir SPD koalicijos sutartyje iš 144 puslapių susitaikymui su Namibija skirtos keturios eilutės. Jose žadama „suintensyvinti pastangas įvertinti kolonializmą“, tirti artefaktus, grąžinti kultūros vertybes, įrengti deramą memorialą ir grąžinti žmonių palaikus. Bairoito universiteto politologas Alexanderis Stroh-Steckelbergas sako, kad, palyginti su ankstesne vyriausybe, ši tema „prarado matomumą“. J. Zimmereris kalba griežčiau: „Tai jau net ne aklavietė. Manau, ši vyriausybė naikina pažangą, pasiektą didinant sąmoningumą apie kolonijines skriaudas.“

Užsienio reikalų ministerijos pareigūnė Serap Güler, vadovaujanti kovą įsteigtai restitucijos koordinavimo tarybai, vyriausybės veiksmus gina. Pasak jos, visur, kur ji lankosi, sulaukia pripažinimo už „nuoširdų ir pasitikėjimu grįstą požiūrį į praeitį“. Ji jau lankėsi Toge, o kitą savaitę ketina vykti į Ruandą ir Burundį. J. Zimmereris abejoja ir kultūros valstybės ministro Wolframo Weimerio pasiūlymu įrengti memorialą Brėmene: pasak istoriko, į jo rengimą neįtrauktos aukų grupės.

AfD debatuose genocidą sumenkino, aukų palikuonys – nusivylę

Europos konstitucinių ir žmogaus teisių centro (ECCHR) paskelbtame aljanso „Genocidas nesensta!“ pareiškime debatai vadinami istoriniais, tačiau griežtai smerkiami kraštutinių dešiniųjų partijos AfD pasisakymai. Pasak aljanso, AfD atstovai sumenkino genocidą ir reikalavimus atlyginti žalą pavadino „kaltės kultu“. „Jiems buvo sunku pažvelgti į mūsų pusę, nes sunku meluoti žmogui į akis“, – po debatų sakė M. Katjiua.

Aljansas pabrėžė, kad siūlymų perdavimas Užsienio reikalų komitetui turi tapti rimtos ir nuolatinės diskusijos pradžia, o nukentėjusių bendruomenių reikalavimai neturi vėl likti neatsakyti. „Istorinė diena tampa politiniu lūžiu tik tada, kai po jos seka veiksmai“, – teigiama pareiškime. Aljansas ragina vyriausybę ir Bundestagą įtraukti hererus ir namus į tolesnius svarstymus ir žengti konkrečius žingsnius teisingumo ir reparacijų link. Vyriausybės koordinavimo taryba, savo ruožtu, skelbia nenorinti kilmės šalims „diktuoti“, kokias kultūros vertybes ir palaikus jos turėtų susigrąžinti ir kaip restitucija turėtų vykti.

G. D. T. Frederickas tikisi, kad ši tema „ilgai išliks svarbi Vokietijos politikoje“ ir ilgainiui nugriaus likusias kliūtis. Pasak J. Zimmererio, Vokietija pasaulyje garsėja kaip šalis, kritiškai vertinanti savo istoriją ir besimokanti iš klaidų, – tai „milžiniškas kultūrinis kapitalas“, kurį ji dabar rizikuoja iššvaistyti.