Irane „garbės“ vardu nužudyta Maryam Yarmohammadi: įtariamas brolis, teisių gynėjai kritikuoja įstatymus

Irano pietuose, Kešmo saloje, spalio 5 d. ankstų rytą buvo nužudyta 28 metų dviejų vaikų motina Maryam Yarmohammadi. Žmogaus teisių organizacijų duomenimis, įtariama, kad ją peiliu užpuolė brolis, o vyras iš anksto išvedė vaikus iš namų; abiejų kaltė teisme kol kas nenustatyta. Moteris mirė ligoninėje. Prie ligoninės susirinko apie 50 žmonių, kurie protestavo prieš įtariamųjų sulaikymą. Kai kurie jų, kaip pranešama, sakė, kad mirtis buvo „mažiausia bausmė“, kurios ji nusipelnė. Nužudymas sukėlė pasipiktinimo bangą, o žmogaus teisių gynėjai, pasak DW, vėl atkreipė dėmesį į Irano įstatymų spragas, susijusias su smurtu prieš moteris.

Pasak kampanijos, moteris buvo kaltinama ryšiu su kitu vyru

Kampanijos prieš žudymą dėl „garbės“ („Stop Honor Killings“) gautais duomenimis, nurodomas motyvas – vadinamoji šeimos garbė: moteris buvo kaltinama turėjusi ryšį su kitu vyru. Kampanijos teigimu, pagal jos gautą tiesioginę, tačiau nepriklausomai nepatvirtintą informaciją, M. Yarmohammadi vyras su jos broliu galėjo susitarti iš anksto ir prieš užpuolimą išvesti vaikus iš namų. Pranešama, kad tada brolis ankstų rytą įėjo į namus ir puolė seserį peiliu. Moteris patyrė sunkių sužalojimų ir mirė nuvežta į ligoninę, nors medikai bandė ją išgelbėti. Vyro ir brolio vaidmenį turi nustatyti tyrimas ir teismas.

DW rašo, kad suimti buvo ir moters vyras, ir brolis – jie kol kas tik įtariamieji. Kešmo policijos vado teigimu, įtariamasis sulaikytas praėjus mažiau nei šešioms valandoms po nužudymo, o byla perduota teismui. Kampanija ragina ištirti visų galimų dalyvių vaidmenį, nes informacija apie išankstinį susitarimą rodo, kad tai galėjo būti ne spontaniškas smurto proveržis.

Kas tiksliai kaltinta moteriai ir kodėl artimieji ją laikė kalta, iki galo nežinoma. Tačiau, kaip pažymi DW, aplinkybės ir ypatingas žiaurumas atitinka gerai žinomą vadinamųjų garbės žudynių modelį.

Prie ligoninės apie 50 žmonių protestavo prieš įtariamųjų suėmimą

Kampanijos šaltinis tiesiogiai matė, kaip prie ligoninės susirinko apie 50 žmonių. Kai kurie susirinkusieji, pasak gautos informacijos, sakė neturintys skundo, pasirengę atleisti ir laikantys moters mirtį „mažiausia bausme“, kurios ji nusipelnė. Socialiniuose tinkluose paplito ir laidotuvių vaizdo įrašai. Juose matyti vyrų dalyvaujama ceremonija, o kai kurie dalyviai, kampanijos teigimu, neatrodė gedintys.

Tokio pobūdžio žudynėse dažnai vadovaujamasi įsitikinimu, kad vyras privalo „nuplauti“ gėdą, kurią šeimai neva užtraukė sesuo, dukra ar žmona. Jei to nepadaro, jam gresia atstūmimas, pažeminimas ar išstūmimas iš bendruomenės. Ką laikyti „garbe“ ir „deramu elgesiu“, dažnai nustato šeimos lūkesčiai ar vietos papročiai. Kai kuriuose konservatyviuose regionuose pažeidimu gali būti palaikytas net garsus juokas ar draugiškas pokalbis su svetimu vyru, o apkaltintos moterys dažnai neturi jokios galimybės apsiginti.

Irano įstatymai leidžia aukos giminėms atleisti žudikui

Irano įstatymai, grįsti šariato aiškinimu, daugelyje gyvenimo sričių nelaiko moterų lygiomis piliečiais. Jų sprendimai dėl mokslų, darbo ar kelionių gali priklausyti nuo tėvo, o vėliau – vyro sutikimo. Baudžiamojoje teisėje taikomas atpildo (kisas) principas: nužudymo bylose aukos artimieji gali reikalauti atpildo, kuris gali reikšti mirties bausmę, arba atleisti kaltininkui.

„Garbės“ žudynių atveju tai sukuria rimtą interesų konfliktą, nes įtariamasis neretai pats yra tarp giminaičių, kurie sprendžia dėl bausmės ar atleidimo. Kampanija prieš žudymą dėl „garbės“ primena ir Irano baudžiamojo kodekso 301 straipsnį: atpildas įprasta tvarka netaikomas, jei aukos žudikas – jos tėvas ar senelis iš tėvo pusės. M. Yarmohammadi brolio atveju ši išimtis tiesiogiai netaikoma, tačiau, pasak organizacijos, ji kelia klausimų dėl šeimos narių gyvybės vertės lygybės.

Kai kuriose provincijose „garbės“ žudynės sudaro iki 45 proc. visų nužudymų

Irano policijos akademijos 2020 m. tyrimo duomenimis, kai kuriose konservatyviose vakarų ir pietų Irano provincijose „garbės“ žudynės sudarė iki 45 proc. visų nužudymų. Tyrime jos apibrėžtos kaip moters nužudymas, kurį įvykdo jos vyriški giminaičiai – tėvas, brolis ar dėdė – dėl tariamo dorovės ir šeimos garbės normų pažeidimo. JT specialusis pranešėjas žmogaus teisių Irane klausimais 2025 m. kovą pranešė, kad 2024 m. šalyje vyrai savo šeimos rate nužudė mažiausiai 179 moteris. Šie atvejai užregistruoti kaip femicidas.

Rodiklis	Duomenys
Moterys, kurias 2024 m. Irane nužudė šeimos vyrai	mažiausiai 179
„Garbės“ žudynių dalis kai kuriose provincijose (2020 m. tyrimas)	iki 45 proc. visų nužudymų
Prie ligoninės protestavę žmonės	apie 50
Laikas iki įtariamojo sulaikymo	mažiau nei 6 valandos

Šaltiniai: DW, Kampanija prieš žudymą dėl „garbės“.

Socialiniuose tinkluose – ir pasipiktinimas, ir aukos kaltinimas

Ypatingas nusikaltimo žiaurumas sukrėtė visuomenę. Daug moterų socialiniuose tinkluose išreiškė sielvartą ir pyktį dėl, jų žodžiais, neapykantos „garbės“ ir „gėdos“ vardu skatinamo femicido. Tačiau daug komentarų kaltino pačią auką: nužudymą vadino „neištikimos moters bausme“ arba bandė jį pateisinti „vyrų pykčio supratimu“.

Psichoanalitikė Saba Alaleh DW aiškino, kad vyrai ilgus metus auklėjami tikint, jog jie atsakingi už moterų kontrolę, o vyriška tapatybė siejama su moters „paklusnumu“. „Kai kultūriniai, socialiniai, politiniai, ekonominiai, teisiniai ir švietimo veiksniai glaudžiai susipina, jie įgyja milžinišką galią. Tokiomis sąlygomis moterys ir ekonomiškai labai priklausomos, ir stokoja socialinės paramos. Nėra ir prevencijos mechanizmų. Visa tai didina smurto riziką“, – sakė ji.

Kampanijos prieš žudymą dėl „garbės“ atstovė Rezvan Moghaddam DW sakė, kad regione, panašu, nebuvo nė vieno aktyvisto ar vietos grupės, galėjusios padėti M. Yarmohammadi. Per pilietinės visuomenės tinklus kampanijai kai kuriais atvejais pavyko grėsmę patiriančias moteris perkelti į saugias vietas.

Irano moterys po „Moteris, gyvenimas, laisvė“ judėjimo reikalauja teisingumo dabar

Sociologė ir moterų teisių aktyvistė Atefeh Rangriz pažymi, kad, nepaisant didžiulių kliūčių, Irano moterys per pastaruosius dešimtmečius pasiekė daug. Jos vairuoja nuo 1940 m., nuo 1963 m. gali balsuoti ir kandidatuoti, o moterys sudaro pusę šalies universitetų absolventų. Judėjimas „Moteris, gyvenimas, laisvė“, gimęs po 2022 m. protestų, kai policijos areštinėje mirė Jina Mahsa Amini, dar labiau pakeitė požiūrį į moteris. Daugelis iraniečių viešumoje nebedėvi privalomo hidžabo.

„Moterys išmoko sutelkti dėmesį į dabartį, o ne atidėti teisingumą ateičiai. Jos reikalauja jo dabar“, – sako A. Rangriz. Tačiau, kaip apibendrina DW, beveik niekas neklausia, ko norėjo pati Maryam Yarmohammadi ir kaip ji norėjo gyventi.